Tarptautinių santykių vystymosi tendencijos

Po Sovietų Sąjungos ir jos karinio bloko (Varšuvos sutarties organizacijos) dezintegracijos žlugo taip vadinama bipolinė, arba dviašinė sistema, kurią sudarė dvi susipriešinusios sistemos ir nuošalyje buvės neprisijungusių šalių judėjimas (neutralios, daugiausia “trečiojo pasaulio” šalys, taip pat Jugoslavija ir Kuba). Pagrindinės dabartinės tendencijos:

1) Būdingiausias šiuolaikinio pasaulio vystymosi bruožas yra globalizacija – nuolat didėjantis visų valstybių tarpusavio priklausomumas ir sąveika politikos, ekonomikos, kultūros sferose, pasaulinio masto integracinės tendencijos, apribojančios visųį net pačių didžiausių valstybių suverenitetą;

2) Skaitoma, kad vyksta galios decentralizacija ir formuojasi daugiapolinis (multipolar) pasaulis; tačiau šiam požiūriui priešpastatomos kelios kitos alternatyvos –

Straipsniai 1 reklama

a) bendras JAV, ES ir Japonijos dominavimas;
b) JAV – vienintelis lyderis pasaulyje;
c) bipolinės sistemos atkūrimas (JAV ir Kinija);
d) civilizacijų (Vakarų, islamo, Kinijos ir gal kitų) konfliktas.
Visi variantai dabar plačiai svarstomi, tačiau šiuo metu vyrauja nuomonė, kad kol kas politiniu ir militariniu atžvilgiais dominuoja JAV.

3) Įsigalėjo naujas branduolinio ginklo vertinimas; dar 1983 m. amerikiečiai kompiuteriu pagalba išskaičiavo, kad neišvengiamas apsikeitimo branduoliniais smūgiais rezultatas būtų “branduolinė naktis (žiema), ir tai padėjo pasiekti susitarimo dėl branduolinių ir raketinių ginklų arsenalo mažinimo (SALT I, SALT II).

4) Formuojasi supratimas apie visuotiną saugumą kaip svarbiausią nacionalinio saugumo garantą. Dalinai tai susieta su milžiniška ginkluotės kaina: sukauptas karinis turtas, kurį būtų galima panaudoti civiliniams tikslams (kompiuteriai, aviacija, transportas ir pan.) vertinamas 500 milijardų USD, kariuomenėje tarnauja apie 25 milijonus žmonių ir dar tiek dirba kariniame komplekse, kur užimta apie 25 proc. mokslininkų ir sunaudojama 40 proc. mokslui skiriamų lėšų.

5) Kuriasi konfliktų prevencijos politiniais metodais sistema, regioniniai konfliktų stabdymo centrai. Veikia ši sistema dar nelabai efektyviai ir dažniau tarptautinėms organizacijoms tenka atlikti taikos palaikymo funkcijas (Bosnija, Kosova, Kipras, Tadžikistanas, Gruzija ir kt.).

6) Saugumo samprata tapo platesnė ir dabar apima ne tik karinį saugumą, bet ir gamtosaugą, siekimą įveikti ekonomines ir technologines disproporcijas, kovą prieš tarptautinį terorizmą, narkomafiją. Treciojo pasaulio šalys jau nuo devintojo dešimtmečios pradžios reikalauja sukurti naują pasaulinę ekonominę tvarkaa, numatant eilę priemonių:
– anuliuoti dalį skolų, pratęsti jų grąžinimo terminus;
– padidinti ekonominę ir techninę pagalbą;
– padėti vystyti svarbiausias ūkio šakas, perduodant naujausias technologijas;
– padėti modernizuoti žemės ūkį;
– pašalinti tarptautinės prekybos kainų žirkles (t.y. padidinti žaliavų kainą ir sumažinti baigtosios produkcijos kainą).

“Pirmojo pasaulio” šalyse auga supratimas, kad neišsprendus “trečiojo pasaulio” ekonominių problemų, ne tik nebus garantuotas Vakarų saugumas, bet ir jų egzistavimas nelabai tolimoje ateityje taps problematišku: atsilikusiose šalyse sparčiai didėja gyventojų skaičius, nemaža valstybių gali sukurti savo branduolinius ginklus, nuolat didėja emigrantų srautas iš pietų į šiaurę. Atsiriboto nuo skurstančio “trečiojo pasaulio” darosi sunku ir pavojinga.

7) Šiuolaikinė karinė technologija ir politinė, ekonominė bei kultūrinė globalizacija labai sumažino geopolitinių faktorių reikšmę. Geopolitika kaip mokslas buvo populiari XIX amžiuje (Friedrich Ratzel, 1844-1904) ir pirmoje XX a. pusėje, dabar ji tapo archaiškos mąstysenos bruožu, budingu daugiausia senosios kartos kariškiams ir politikams.

Views All Time
Views All Time
2836
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

29 − = 24