Kodėl kuršiai vadinasi kuršiais ir kur jie gyveno

Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. I dalis

Kuršių (Kurs, Cori, Curi, Curones, Curetes) vardą kalbininkas K. Būga manė reiškus “lydimą, krūmą, kelmą”, o jų žemę vadino “žemų, nuskurdusių medelių, krūmų arba lydimų kraštu”. Gali būti, jog kuršis siejasi su kaire, kas senovėje reiškė ir šiaurę. tokiu atveju kuršių etnonomas būtų dvireikšmis – kuršiai gyveno šiaurinėje dalyje teritorijos, kuri siejama su pasaulio medžio kelmu (keru). N. Vėlius dėl to mano, kad Kuršą galima laikyti kero, kelmo šalimi, o jos gyventojus – kelminiais.

Šiandien, deja, neturime senovinių žemėlapių, kuriuose būtų parodyta kuršių teritorija – gal todėl istorikai ir kalbininkai gerą šimtmetį diskutuoja dėl kuršių teritorijos ribų. Kuršiams priskiriamas pajūrio ruožas yra nuo 6-8 iki 50 km pločio. Plačiausiai kuršius apgyvendina kalbininkai K. Būga ir A. Salys, pravesdami kuršių-žiemgalių ir žemaičių ribas rytuose Ventos – Virvytės upėmis. Dėl to, kad taip nevienodai nustatoma kuršių rytinė siena visų pirma yra kalti skirtingi metodai – kalbininkai, kuriems sunkiai sekasi datuoti vandenvardüžius ir vietovardžius, kartais pakelia labai seną praeities klodą, kuris siekia sudėtingą genčių formavimosi periodą I-ojo tūkstantmečio vidurį. Istorikai, priešingai, naudojasui vėlyvais raytiniais XIII – XIV a. šaltiniais, ir jų vaizduojamos genčių ribos yra jau gerokai sujauktos perdalijimų ir migracijų. Kita priežastis slypi nevienodame požiūryje į gentis skyrusias dykras – jos priskiriamos tai kuršiams, tai žemaičiams. Beje, taip kurį laiką elgėsi ir archeologai, kuriems imponavo romantiška taikios baltų genčių konsolidacijos idėja. Dar prieškario tyrinėtojai norėdami atremti kai kuriuos politiškai angažuotų vokiečių mokslininkų teiginius apie tai, jog Lietuvos pajūris nebuvęs lietuvišku (žemaitišku), bet kuršišku (ano meto supratimu nelietuvišku), ieškojo pajūryje žemaičių labai susiaurindami kuršių apgyventus plotus. Dalis istorikų ir vėliau yra linkę manyti Lietuvos pajūryje iki ateinant Ordinui gyvenus ne kuršius, o žemaičius. Kai kada kuršių išvis nerandama baltų pajūryje. Archeologiniai duomenys rodo, jog kuršiai gyveno nuo Klaipėdos apylinkių iki Ventos žiočių šiaurėje. Tai geologiniais ir geografiniais ypatumais išsiskiriantis pajūrio ruožas, pasižymintis skirtingu klimatu ir prastesniais dirvožemiais. Kuršiams bendrauti su kaimynais, ypač su žemaičiais, trukdė tarp jų žemių gulėjusi beveik neapgyventa plati miškų juosta dar labiau išsiplėtusi apie 500 metus po Kr. atšilus ir padrėgnėjus klimatui. Panašios, tik siauresnės, dykros yra buvusios ir tarp atskirų žemių genčių viduje.

Kuršių vardas ir gyvenama vieta jau seniai buvo gerai žinomi jų vakariniams kaimynams už vandenų. Kuršiai gana anksti, bene pirmieji baltų genčių tarpe, yra paminėti rašytiniuose šaltiniuose. Tradiciškai manoma, jog jau apie 650 m. Kuršas kurį laiką priklausęs švedams. Senojoje raštijoje randame ne tik paminėtą Kuršo vardą, bet ir jų užsiėmimų ir būdo aprašymus. Vienas įdomiausių šaltinių yra apie 873 m. parašyta Rimberto kronika, aprašanti šv. Anskaro gyvenimą. Kronikoje minimos penkios kuršių žemės, du kuršių “miestai”, pabrėžiamas kurėšių turtingumas ir karingumas. Adomui Bremeniečiui (XI a. antroji pusė) turime būti dėkingi už labai trumpą, tačiau vaizdingą kuršių apibūdinimą – jie yra vadinami žiauriais ir itin turtingais stabmeldžiais. Saksas Gramatikas apie 1200 metus parašytoje kronikoje Gesta Danorum mini daugelį danų ir švedų žygių į kuršių ir jų pietinių kaimynų sembų (prūsų gentis) žemes. Labai įdomus šaltinis pajūrio baltų kultūrai pažinti yra Islandų sagos , kaip manoma, užrašytos XII-XIV amžiais. Jose randama daug žinių apie tikrus ir menamus skandinavų žygius į baltų žemes, nukariautas jų “karalystes”, kuršių pasipriešinimą atėjūnams. Labai įdomius kuršių gyvenimo būdo ir papročių senovėje aprašymus randame “Egilio sagoje”.

Archeologijos paminklų kartografavimas apibrėžia atskirų teritorijų, buvusių kuršių gentyje – žemių ribas ir rodo jas susiformavus jau V-VI amžiais. Penkios tokios žemės, tiesa nenurodant jų vardų, Rimberto yra paminėtos IX a. viduryje. Ordino XIII a. šaltiniai aprašo jau 9 kuršių žemes ir dėka archeologijos, istorijos bei lingvistikos duomenų mes jas galime pažymėti žemėlapyje. Tos žemės yra buvusios nevienodai didelės, nuo ~200 km2 (Pilsotas) iki beveik ~1500 km2 (Keklis). Didesnė jų dalis yra buvusi prie jūros, kitos atokiau nuo jos, bet susietos su pajūrio žemėmis sausumos ir vandens keliais. Mums svarbiausia būtų viena iš pajūrio kuršių žemių – Mėguva, su kurios praeitimi yra glaudžiai persipynusi ir pačios Palangos istorija.

SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej

Parengta pagal knygą „Palangos istorija“ (sudarytojas Vladas Žulkus).
Klaipėda: Libra Memelensis, 1999