„Filosofijos pagrindai“ III. Sąmonės problema. Problemos istorija. Nuo Markso iki mūsų dienų

Originalią ir labai vaisingą sąmonės koncepciją sukūrė K. Marksas. Jis nuosekliai taiko socialinę poziciją tiek būties (visuomeninė būtis), tiek ir sąmonės problemoms: sąmonė, jo nuomone, yra „visuomeninis produktas”, kuris apibūdinamas kaip aukštai organizuotos materijos (smegenų) savybė atvaizduoti objektyviąją tikrovę. Būtina turėti omeny, kad Marksui sąmonė yra ne tiesiog smegenų savybė, o smegenis turinčio visuomenės žmogaus savybė. Žmogus palaiko sudėtingus ekonominius, socialinius, politinius ir kitokius santykius su kitais žmonėmis. Šie santykiai priklauso nuo to, kaip žmogus suvokia pasaulį, ir iš esmės yra to suvokimo formos. Taigi sąmonė yra ne kas kita, kaip visuomeninė sąmonė.

Svarbi ir Markso tezė apie sąmonę kaip materijos atvaizdinį. Ši tezė daug kartų buvo kritikuojama, dažniausiai neteisingai. Antai buvo teigiama, kad „atvaizdinys” yra nekritiškas sąmonės palyginimas su veidrodžiu. Nieko panašaus. Atvaizdinį (atspindį) Markas supranta ne ontologiniu, o gnoseologiniu požiūriu: jį domina ne tai, kas yra sąmonė (ontologinis aspektas), o koks sąmonės santykis su materialiuoju pasauliu (gnoseologinis aspektas). Kitaip tariant, sąmonės „apibūdinimas” yra ne šio žodžio loginis apibrėžimas, o pagrindinio gnoseologijos klausimo sprendimas apie tai, kas pirminis ir kas antrinis: kaip atvaizdinys, sąmonė antrinė materijos atžvilgiu. Pripažinę atvaizdinio gnoseologinę prasmę, mes jau nesuksime sau galvos, kaip suprasti sąmonės idealumą. Idealybė yra ne kažkokia substancija ar medžiaga (ontologinis aspektas), o antrinė tikrovė materijos, pirminės tikrovės, atžvilgiu (gnoseologinis aspektas). Idealumą taip pat galima charakterizuoti kaip substantyviąją tikrovę, kai tuo tarpu materija charakterizuojama kaip objektyvioji tikrovė, egzistuojanti nepriklausomai nuo sąmonės.

Aš jau minėjau anksčiau, kad E. Huserlis yra empirikas, kuriam egzistuoja tik tai, kas duota patyrime. Jo koncepcija yra empirizmo loginė pabaiga. Klasikinis empirizmas nepatenkina Huserlio dėl išorinio patyrimo vaidmens pripažinimo. Šį pripažinimą jis vadina psichologizmu. Tikrai, klasikinis empirizmas nagrinėja sąmonės problemą ne filosofijos, o psichologijos aspektu. Huserlis mano, kad filosofija turi būti mokslas apie sąmonę, būtent apie grynąją sąmonę. Grynosios sąmonės išskyrimas vyksta dėl redukcijos, kuri apvalo sąmonę nuo išorinio patyrimo elementų. Lieka tik vidinis patyrimas susidedantis iš sąmonės esmių, eidosų (Huserlis naudoja Platono terminą). Huserlio eidosai nėra tokie kaip Platono eidosai, tai – grynosios sąmonės fenomenai, kurie yra „patyrimo taisyklės”, t.y. formuoja patyrimą (= gamtą, pasaulį, kaip teigia Kantas).

Sąmonės problemos ypatingas klausimas yra apie nesąmoningumą, konceptualiai suformuluotas Leibnico „Monadologijoje” (1710 m.). Kantas nesąmoningumą jungė su vaizduotės spontaniškos veiklos sugebėjimu (intuicija). Šopenhaueris ir E. Hartmanas traktuoja nesąmoningumą ontologiškai, kaip būties pagrindą. Vokiečių psichologas ir filosofas Vilhelmas Vundtas (1832-1920) aiškindamas nesąmoningumą laikosi psichologijos pozicijų. Tačiau nesąmoningumas pirmąkart tampa savarankiška problema, o ne tiesiog vienas iš psichikos ir sąmonės klausimų, austro Zigmundo Froido (1856-1939) veikale „Sapnų aiškinimas” (1900 m.). Problemos savarankiškumą išreiškė psichoanalizės, kaip gydymo metodo ir psichologinio mokymo apie žmogaus psichinės veiklos nesąmoningumą, sukūrimas. Vėliau Froidas išplėtė nesąmoningumo problemą, susiejęs ją ne tik su medicinos, psichologijos ir psichiatrijos aspektais, bet ir su kultūrologijos, filosofijos, antropologijos ir kitais požiūriais.

Nesąmoningumu Froidas vadina tą žmogaus psichikos sluoksnį, kuris susidaro iš emocijų, potraukių ir minčių, išstumtų iš sąmonės dėl jų konflikto su racionaliosiomis normomis. Išstūmimo psichologinis mechanizmas yra nesąmoningumo formavimo priemonė, kuris pasireiškia sapnuose, prasitarimuose, rašymo apsirikimuose, užmiršime ir kt. Aišku, kad nesąmoningumui kaip išstūmimui, pagal Froido mokymą, būdingas individualusis pobūdis, kuris priklauso nuo individo psichinio charakterio ypatybių. Nesąmoningumo specifiką sudaro tai, kad jis susiliedamas su žmogaus aktualiaisiais pergyvenimais ir emocijomis, yra jo nekontroliuojamas ir lemia sąmoningųjų sprendimų pobūdį.

Pasak Froido, žmogaus psichika susidaro iš nesąmoningumo plačiąja šio žodžio prasme ir sąmonės. Nesąmoningumą jis skiria į nesąmoningumą (siaurąja prasme) ir pasąmoningumą (pasąmonę). Nesąmoningumas (siaurąja prasme), sudarantis psichikos giluminį sluoksnį, nesugeba savęs įsisąmoninti. Pasąmoningumas, sudarantis paribio sritį tarp nesąmoningumo ir sąmonės, gali tapti įsisąmonintu sąmonės turiniu. Dėl to Froidas vartoja lygiagretų ikisąmoningumo terminą. Į pasąmoningumą (ikisąmoningumą) gali įsibrauti nesąmoningumo motyvai, kurie čia susiduria su „Virš-Aš” (= sąžinė). Virš-Aš pateikia sąmonės cenzūrai visus motyvus, pirmiau, negu jie įsileidžiami į sąmonę. Pavyzdžiui, sapnas nutraukiamas (pabudimas), jeigu cenzūra pripažįsta sapno turinį nepageidautiną sąmonei. Nesąmoningumo centru, pagal Froidą, yra libido (iš lot. – potraukis), traktuojamas kaip meilė plačiąja šio žodžio prasme (lytinė meilė, meilė vaikams, tėvams, savimeilė ir pan.).

Šveicarų psichologas ir filosofas Karlas Jungas (1875-1961), Froido mokinys, sukūrė mokymą apie kolektyvinį nesąmoningumą. Tai buvo nauja koncepcija, lyginant su jo mokytojo mokymu apie asmeninį (individualųjį) nesąmoningumą. Reikia pastebėti, kad Froidas pradėjo nagrinėti kolektyvinio nesąmoningumo reiškinį iškeldamas sąvokas Aš”, „Virš-Aš” ir „Id.” (liet. jis-ji, rus. оно). „Aš” reiškia sąmonę, „ID” (lotynų žodis) – instinktyviąją psichiką, o „Virš-Aš” (= sąžinė) – įsisąmoninimo ir kolektyvaus nesąmoningumo vienybę.

Jungo nuomone, kolektyvinis nesąmoningumas sudaro gilesnį psichikos sluoksnį, lyginant su asmeniniu nesąmoningumu. Kolektyvinis nesąmoningumas nepriklauso nuo patyrimo ir iš prigimties yra beasmenis. Jungas mano, kad jo „archetipai” (simboliai sąmonėje) pagal prasmę artimi Platono eidosams. Archetipų tipiškoji išraiška yra mitai ir pasakos, o štai sapnai turi daugiau asmeninio nesąmoningumo. Jungo koncepcija įgalina suprasti antikinių mokymų apie būtį ir sąmonę esmę. Keturios stichijos (vanduo, ugnis, oras ir žemė), pasak Jungo, yra archetipai, išreiškiantys ne tiek išorinį pasaulį, kiek žmogaus sielos vidinį būvį. Pagal Jungą, net Sokratas archetipiškas, nes veikia pagal formulę „pažink pats save” (archetipas). Mano nuomone, savo idėjas absoliutina ne tik Froidas (panseksualizmas), bet ir Jungas (ikiistorinės sąmonės absoliutinimas). Antai remiantis Jungu, tektų pripažinti, kad Fichtė ir jo opozicija „Aš ir ne-Aš” buvo archetipiška: tai, kas nepriklauso „Aš” (vyro simbolis), yra moteriška. Tačiau teigiu, kad Jungas absoliučiai teisus manydamas, kad, jeigu kolektyvinio nesąmoningumo turinys prasiskverbia į sąmonę, tai atsiranda ne tik asmeninės, bet ir kolektyvinės haliucinacijos: raganos, NSO ir kt. Ką mato žmonės, kurių sąmonė pripildyta kolektyvinio nesąmoningumo, priklauso nuo kultūros: viduramžiais matė raganas, mūsų technikos laikais mato NSO.

• 1. Kaip suprato sielą (sąmonę) natūrfilosofai (Talis, Anaksimandras, Anaksimenas, Demokratas, Heraklitas)?
• 2. Kaip traktavo dvasingumą Parmenidas ir Zenonas?
• 3. Kokios sielos sugebėjimo charakteristikos Platono filosofijoje?
• 4. Kokios sielos traktuotės ypatybės Aristotelio filosofijoje?
• 5. Kas sudaro stoikų filosofijos sąmonės koncepcijos naujumą, lyginant su Platonu ir Aristoteliu?
• 6. Kokia proto ir sielos samprata Plotino filosofijoje?
• 7. Kaip protą ir samprotavimą suprato Prigena ir Hugas Senviktorietis?
• 8. Kaip traktuojamas protas Akviniečio ir Bonaventūros filosofijoje?
• 9. Kaip traktuojamas protas Ekcharto filosofijoje?
• 10. Kokios sielos ir jos sugebėjimų traktuotės ypatybės dialektinėje Nikolajaus Kuziniečio filosofijoje?
• 11. Apibūdinti Džordano Bruno panteistinę sielos koncepciją.
• 12. Kaip apibūdina sielą vokiečių mistikas Jokūbas Bėmė?
• 13. Kas sudaro agripos Netesheimiečio filosofijos mistinės panteistinės sielos interpretacijos ypatybes?
• 14. Ką kalba apie sielą mistikas ir panteistas Paracelsas?
• 15. F. Bekonas – empirikas-materialistas. Kaip jis metodologiškai supranta sielą ir jos sugebėjimus?
• 16. Kokios yra nominalisto T. Hobso pažiūros į sielos problemą?
• 17. Kodėl Dž. Lokas savo mokyme apie pirmines ir antrines kokybes kalba būtent apie daiktų kokybes (savybes), o ne apie pačius daiktus?
• 18. R. Dekartas – šiuolaikinio racionalizmo pagrindėjas. Kokiu būdu jis traktuoja protą su jo įgimtomis idėjomis?
• 19. Koks nuomonės, samprotavimo ir intuicijos vaidmuo B. Spinozos filosofijoje?
• 20. Kokia idėjų, sąvokų ir nesąmoningumo samprata G. Leibnico filosofijoje?
• 21. Kodėl Dž. Berklio sąmonės filosofija yra kraštutinis empirizmas?
• 22. Koks priežastingumo problemos vaidmuo D. Hiūmo filosofijoje?
• 23. Kaip D. Hiūmo iškeltą priežastingumo problemą sprendė Kantas?
• 24. Kaip Kantas supranta protą ir samprotavimą?
• 25. Kaip sąmonę traktuoja Fichtė savo mokslotyroje?
• 26. Kaip supranta sąmonę F. Šelingas savo tapatybės filosofijoje?
• 27. Kokia G. Hegelio dialektinės sąmonės samprata?
• 28. K. Marksui sąmonė yra visuomeninis reiškinys. Kaip ryšium su tuo jis supranta sąmonę?
• 29. Kaip sąmonė traktuojama E. Husserlio fenomenologijoje?
• 30. Koks sąmoningumo ir nesąmoningumo santykis Z. Froido koncepcijoje?
• 31. Kokia K. Jungo nesąmoningumo specifika lyginant su Froidu?