Aristotelis …kruopštus tvarkdarys, sumanęs įvesti tvarką žmonių sąvokose…

Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Kol mama miegojo pogulio, Sofija nuėjo į Landynę. Į rožinį voką buvo įdėjusi cukraus gabaliuką ir užrašiusi “Albertui”.

Naujo laiško nebuvo, bet po kelių minučių Sofija išgirdo atbėgant šunį.

– Hermi! – pašaukė Sofija, ir po akimirkos jis pasirodė Landynėje su dideliu geltonu voku dantyse.

– Geras Šunelis!

Sofija apglėbė jį viena ranka, jis šniokštė ir pūkštė kaip garvežys, išsitraukė rožinį voką su cukraus gabalėliu ir padavė jam į nasrus. Tada šuo iššliaužė iš Landynės ir smuko atgal į mišką.

Atplėšdama voką Sofija mažumėlę jaudinosi. Ar bus kas nors parašyta apie trobelę ir valtį?

Kaip visada, voke gulėjo sąvaržėle susegti lapai. Bet buvo ir atskiras lapelis. Jame parašyta:

Miela panele sekle! Arba, tiksliau, panele įsilaužėle. Apie įvykį jau pranešta policijai…

Ne, labai nepykstu. Jei taip pat smalsiai ieškosi atsakymų į filosofines mįsles, daug pasieksi. Kvailiausia, kad dabar man teks išsikraustyti. Na taip, žinoma, pats kaltas. Juk turėjau žinoti, kad viską darai iki galo.

Linkėjimų nuo Alberto

Sofija lengviau atsikvėpė. Vadinasi, nepyksta. Bet kodėl jam reikia išsikelti?

Ji pasiėmė didžiuosius lapus ir nubėgo į savo kambarį. Geriau, kad atsibudusi mama ją rastų namie. Netrukus Sofija patogiai įsitaisė lovoje. Tada ėmė skaityt apie Aristotelį.

Filosofas ir mokslininkas

Miela Sofija! Tave tikriausiai nustebino Platono idėjų teorija. Ir ne tave pirmą. Nežinau, ar viską prarijai nekramčiusi – ar taip pat turėjai kokių nors kritinių pastabų. Šiaip ar taip, gali būti tikra, kad tas pačias pastabas išsakė dar Aristotelis (384 – 322 m.pr.Kr), kuris net dvidešimt metų mokėsi Platono Akademijoje.

Aristotelis – ne atėnietis. Jis kilęs iš Makedonijos, o Platono Akademijoje pradėjo mokytis, kai Platonui buvo šešiasdešimt vieneri. Aristotelio tėvas buvo garsus gydytojas, taip pat gamtotyrininkas. Vien iš to galime spręsti apie filosofinę Aristotelio sritį. Labiausiai jį domino gyvoji gamta. Jis buvo ne tik paskutinis žymus graikų filosofas, bet ir pirmas žymus Europos biologas.

Jei truputį perdėsim, Platonas buvo taip įsigilinęs į amžinąsias formas ir “idėjas”, kad nelabai kreipė dėmesio į gamtoje vykstančią kaitą. O Aristotelį domino būtent šis kitimas – arba tai, ką šiandien vadiname gamtos reiškiniais.

Jei dar labiau pasodrinsim spalvas, Platonas nusigręžė nuo juslinio pasaulio ir tarsi pro pirštus žiūrėjo į viską, kas mus supa. (Jis juk norėjo išlįsti iš urvo. Pažvelgti į amžinąjį idėjų pasaulį!) Aristotelis elgesį priešingai: keliaklupsčias tyrinėjo žuvis, varles, plukes ir aguonas.

Trumpiau tariant, Platonas tik protavo. Aristotelis pasitelkė dar ir jusles.

Labai skiriasi ir jų rašymo būdas. Platonas yra poetas ir mitų kūrėjas, o Aristotelio raštai sausi ir išsamūs nelyginant žinynai. Tačiau bemaž viskas, apie ką jis rašo, paremta kruopščiais gamtos tyrinėjimais.

Antikoje minimos net 170 pavadinimų knygos, kurias parašęs Aristotelis. Iki mūsų dienų išliko keturiasdešimt septynios. Tai nėra baigti veikalai. Beveik visi Aristotelio raštai susideda iš jo paskaitų santraukų. Ir Aristotelio laikais filosofija tebebuvo žodinis užsiėmimas.

Europos kultūrai Aristotelis svarbus dar ir tuo, kad sukūrė mokslinę terminiją, kurią įvairios mokslo šakos vartoja iki šių dienų. Jis buvo didysis sistemintojas, davęs pradžią įvairioms mokslo šakoms ir jas apibrėžęs.

Kadangi Aristotelis rašė apie visus įmanomus mokslus, paminėsiu tik kelias svarbiausias sritis. Esu nemažai pasakojęs apie Platoną, tad iš pradžių sužinosi, kaip Aristotelis vertino jo idėjų teoriją. Vėliau pamatysim, kaip jis sukuria savo natūrfilosofiją. Ne kas kitas, o Aristotelis apibendrino natūrfilosofų palikimą. Pažiūrėsim, kaip jis sutvarko mūsų sąvokas ir pagrindžia logikos mokslą. Baigdamas trumpai papasakosiu apie Aristotelio požiūrį į žmogų ir visuomenę.

Jei tau priimtinos šios sąlygos, telieka pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą.

Įgimtų idėjų nėra

Kaip ir ankstesnieji filosofai, Platonas tarp daugybės pasikeitimų bandė surasti kažką amžina ir nekintama. Tuomet jis atrado tobulas idėjas, esančias aukščiau juslinio pasaulio. Be to, Platonas manė, kad idėjos tikresnės už visus gamtos reiškinius. Iš pradžių atsirado idėja “arklys” ir tik tada, nelyginant šešėliai ant urvo sienos, ėmė risnoti visi juslinio pasaulio arkliai. Vadinasi, “vištos” idėja yra pirmesnė ir už vištą, ir už kiaušinį.

Aristotelio nuomone, Platonas viską apvertė aukštyn kojom. Jis pritarė savo mokytojui, kad kiekvienas arklys “kinta” ir joks arklys negyvena amžinai. Jis taip pat sutiko, kad arklio forma yra amžina nekintama. Tačiau arklio “idėja” tėra sąvoka, kurią mes, žmonės, susikūrėme po to, kai pamatėme tam tikrą skaičių arklių. Taigi arklio “idėja”, arba “forma”, neegzistuoja pati savaime. Arklio “forma” Aristotelis laiko arklio savybes – arba tai, ką šiandien vadiname rūšimi.

Tiksliau tariant, arklio “forma” Aristotelis įvardija tai, kas yra bendra visiems arkliams. Ir čia nebetinka pavyzdys apie meduolių forma nes jos egzistuoja nepriklausomai nuo atskirų meduolių. Aristotelis netikėjo, kad yra tokios formos, kurios tarsi guli atskiroje lentynėlėje už gamtos ribų. Aristotelio nuomone, “formos”, kaip atskirų daiktų ypatingos savybės, slypi pačiuose daiktuose.

Taigi Aristotelis nesutinka su Platonu, kad “vištos” idėja atsirado pirmiau už vištą. Tai, ką Aristotelis vadina vištos “forma”, slypi kiekvienoje vištoje kaip vištos ypatingosios savybės – pavyzdžiui, kad ji deda kiaušinius. Pati višta ir vištos “forma” yra neatskiriama kaip siela ir kūnas.

Tai ir sudaro Aristotelio kritikos esmę. Bet įsidėmėk, jog kalbame apie lemiamą mąstymo istorijos posūkį. Platonui aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką mes išprotaujame. Aristotelis atkakliai tvirtino, kad aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką suvokiame juslėmis. Platonas buvo įsitikinės, kad viskas, ką matome gamtoje, tėra atspindžiai to, kas realiau egzistuoja idėjų pasaulyje – taigi ir žmogaus sieloje. Aristotelis manė priešingai: tai, kas yra žmogaus sieloje, tėra gamtos objektų atspindžiai. Vadinasi, gamta yra tikrasis pasaulis. Anot Aristotelio, Platonas sustoja ties mitiniu pasaulėvaizdžiu, kur žmogaus vaizdiniai neatskiriami nuo tikrovės.

Aristotelis iškėlė mintį, jog sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę pojūčiuose. Platonas pasakytų, kad gamtoje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę idėjų pasaulyje. Aristotelis tvirtino, jog Platonas “padvigubina daiktų skaičių”. Atskiro arklio buvimą jis aiškina, įterpdamas arklio “idėja”. Bet koks tai paaiškinimas, Sofija? Turiu minty, iš kur atsiranda “arklio idėja”? Galbūt yra dar ir trečias arklys – kurio atžvilgiu arklio idėja vėlgi tėra atspindys?

Aristotelis teigė, kad visos mūsų mintys ir idėjos į sąmonę patenka per tai, ką matome ir girdime. Tačiau mes taip pat turime įgimtą protą. Turim įgimtą sugebėjimą skirstyti pojūčius į atskiras grupes ir klases. Taip atsiranda sąvokos “akmuo”, “augalas”, “gyvūnas” ir “žmogus”. Taip sukuriamos ir tokios sąvokos kaip “arklys”, “omaras” ir “kanarėlė”.

Aristotelis neneigė, kad žmogus turi įgimtą protą. Priešingai, pasak Aristotelio, protas ir yra svarbiausia žmogaus ypatybė. Kol mes nieko nejuntame, mūsų protas yra visiškai “tuščias”. Vadinasi, žmogus neturi įgimtų “idėjų”.

Formos yra daiktų savybės

Atskleidęs savo požiūrį į Platono idėjų teoriją, Aristotelis teigia, jog tikrovė susideda iš įvairių daiktų, kurie yra formos ir materijos vienovė. “Materija” yra medžiaga, iš kurios padarytas daiktas, o “forma” yra ypatingosios daikto savybės.

Priešais tave, Sofija, sparnais plastena višta. Vištos “forma” ir bus tai, kad ji plastena sparnais, taip pat kudakuoja ir deda kiaušinius. Taigi vištos “formą” suprantame kaip būdingas rūšies savybes – arba tai, ką višta daro. Kai vista nugaišta – taigi ir nebekudakuoja – nustoja egzistuoti ir vištos “forma”. Lieka vištos “materija” (liūdnas reikalas, Sofija!), bet tai jau nebe višta.

Kaip minėjau, Aristotelį domino gamtoje vykstantys kitimai. “Materijoje” visuomet slypi galimybė įgyti tam tikrą “formą”. Kitaip tariant, “materija” siekia įkūnyti joje glūdinčią galimybę. Kiekvienas gamtos kitimas, Aristotelio manymu, yra materijos perėjimas iš “galimybės” į “tikrovę”.

Gerai, Sofija, paaiškinsiu. Paklausyk vieno linksmo nutikimo. Buvo kartą skulptorius, kuris dirbo su didžiuliu granito luitu. Dieną iš dienos kalinėjo beformį akmenį, kol kartą pas jį atėjo mažas berniukas. “Ko tu čia ieškai?” – paklausė. “Palauk – pamatysi”, – atsakė skulptorius. Po kelių dienų berniukas vėl atėjo, o skulptorius iš granito iškalęs gražiausią žirgą. Berniukas negalėjo atitraukti nuo jo akių. Po kiek laiko pasisukęs į skulptorių paklausė: “O iš kur žinojai, kad ten pasislėpęs arklys?”

Tikrai, iš kur žinojo? Skulptorius tarsi matė granite arklio formą. Nes šis granito luitas turėjo galimybę įgyti arklio formą. Aristotelis manė, kad visi gamtos daiktai turi galimybę įkūnyti, arba įgyti, tam tikrą “formą”.

Grįžkime prie vištos ir kiaušinio. Vištos kiaušinis turi galimybę tapti višta. Tai nereiškia, kad visi vištų kiaušiniai tampa vištomis, nes kai kurie atsiduria ant pusryčių stalo – minkštai virto kiaušinio, omleto arba kiaušinienės pavidalu – neįsikūnijus kiaušinyje slypinčiai “formai”. Tačiau akivaizdu, jog iš vištos kiaušinio negali išsiristi žąsiukas. Tokios galimybės vištos kiaušinyje nėra. Taigi daikto “forma” kai ką pasako apie daikto galimybes ir ribotumus.

Kalbėdamas apie daiktų “formą” ir “materiją”, Aristotelis galvoje turi ne vien gyvus organizmus. Taip, kaip vištos “forma” yra kudakuoti, plastenti sparnais ir dėti kiaušinius, akmens “forma” yra kristi žemėn. Višta negali nekudakuoti, o akmuo negali nekristi. Suprantama, galima pakelti akmenį ir išmesti jį aukštai į orą, bet kadangi akmuo turi savybę kristi žemyn, negalėsi jo nusviesti į Mėnulį. (Tik būk atsargi atlikdama šį bandymą, nes akmuo kerštingas. Nori kuo greičiau grįžti žemėn – ir vargas tam, kas pasimaišo jam kelyje!)

Tikslo priežastis

Baigdamas mūsų kalbą apie tai, kad visi gyvi ir negyvi daiktai turi “formą”, kuri šį tą pasako apie galimą daiktų “veiklą”, noriu pridurti, kad Aristotelis turėjo gana įdomų požiūrį į priežastinius ryšius gamtoje. Kai šiandien kalbame apie vieno ar kito dalyko “priežastį”, turime galvoje, kaip jis įvyksta. Langas sudužo, nes Peteris metė į jį akmenį, batas atsirado, nes batsiuvys jį pasiuvo iš odos gabalėlių. Tačiau Aristotelis manė, jog gamtoje esama įvairių priežasčių. Iš viso jis pamini keturias jų rūšis. Svarbiausia yra suprasti, ką jis laiko “tikslo priežastimi”.

Kalbant apie sudaužytą lango stiklą, suprantama, iškart kyla klausimas, kodėl Peteris metė akmenį. Taigi klausiame, koks buvo jo siekinys. Nekyla jokių abejonių, jog siekinys arba “tikslas” labai svarbu ir siuvant batus. Tačiau Aristotelis mano tokią “tikslo priežastį” turint ir visiškai negyvus gamtos reiškinius. Pateiksiu tik vieną pavyzdį:

Kodėl lyja lietus, Sofija? Mokykloje tikriausiai mokeisi: lietus lyja todėl, kad vandens garai debesyse atvėsta ir kondensuodamiesi tampa vandens lašais, kurie dėl traukos jėgos krenta žemėn. Aristotelis tam pritartų linksėdamas galva. Tačiau pridurtų, kad tu paminėjai tik tris priežastis. “Medžiaginė priežastis” yra ta, kad konkretūs vandens garai (debesis) susidarė būtent tuomet, kai atvėso oras. “Veikiamoji priežastis” yra tai, kad vandens garai atšąla, o “formalioji priežastis” – kad vandens “forma”, arba prigimtis, yra pliaupti žemėn. Jeigu šioj vietoj sustotum, Aristotelis dar pridurtų, esą lyja todėl, jog augalams ir gyvūnams reikia lietaus vandens, kad jie galėtų augti. Tai jis ir vadina tikslo priežastimi. Kaip matai, Aristotelis iškart suteikė lietaus lašams gyvenimo užduotį, arba “siekinį”.

Mes tikriausiai viską apverstume aukštyn kojom ir pasakytume, jog augalai auga, nes yra drėgmės. Ar matai skirtumą, Sofija? Aristotelis manė, kad viskas gamtoje yra tikslinga. Lyja tam, kad augtų augalai, o apelsinai ir vynuogės auga tam, kad žmones galėtų juos valgyti.

Šiandien mokslas taip nebemano. Mes sakome, jog maistas ir drėgmė yra sąlygos, kad galėtų gyventi gyvūnai ir žmonės. Be šių sąlygų nebūtų ir mūsų. Tačiau vanduo ar apelsinas neturi siekinio mus maitinti.

Gali kilti pagunda sakyti, jog Aristotelio požiūris į priežastis klaidingas. Bet neskubėkim. Daugelis žmonių tiki, jog Dievas sukūrė pasaulį tokį, kad žmonės ir gyvūnai galėtų jame gyventi. Tuo remiantis, žinoma, galima tvirtinti, jog vanduo upėse teka, nes žmonėms ir gyvūnams reikia vandens, kad galėtų gyventi. Bet tuomet mes kalbame apie Dievo tikslą arba siekinį. Gero mums nori ne lietaus lašai ar upės vanduo.

Logika

Skirtumas tarp “formos” ir “materijos” svarbus ir tuomet, kai Aristotelis bando nusakyti, kaip žmogus pažįsta pasaulio daiktus.

Norėdami ką nors pažinti, daiktus skirstome į įvairias grupes arba rūšis. Aš pamatau arklį, paskui kitą – ir dar vieną. Arkliai nėra visiškai vienodi, tačiau kažkas yra bendra visiems arkliams, o tai, kas bendra, ir yra arklio “forma”. Tai, kas skirtinga arba asmeniška, priskirtina prie arklio “materijos”.

Šitaip mes, žmonės, einame per pasaulį ir dėliojame daiktus į skirtingus stalčiukus. Karves suvarome į tvartą, arklius į arklidę, kiaules į gardą, o vištas į aptvarą. Tas pats vyksta, kai Sofija Amundsen tvarko savo kambarį. Knygas ji sukrauna į knygų lentyną, vadovėlius – į mokyklinę kuprinę, o žurnalus – į komodos stalčių. Rūbeliai gražiai sulankstomi ir sudedami į spintą – apatiniai į vieną lentyną, megztukai į kitą, o kojinės į stalčių. Įsidėmėk, jog lygiai tas pats vyksta mūsų galvose. Akmeninius daiktus mes atskiriame nuo vilnonių ir guminių. Skiriame gyvus daiktus nuo negyvų, atskiriame augalus, gyvūnus ir žmones.

Ar supranti, Sofija? Taigi Aristotelis norėjo Iš pagrindų sutvarkyti mergautinį gamtos kambarėlį. Jis bandė parodyti, kad visi daiktai gamtoje sudaro įvairias grupes ir pogrupius. (Hermis yra gyvis, tiksliau – gyvūnas, tiksliau – stuburinis gyvūnas, tiksliau – žinduolis, tiksliau – šuo, tiksliau – labradoras, tiksliau – labradoro patinas.)

Nueik į savo kambarį, Sofija. Pakelk nuo grindų bet kokį daiktą. Pamatysi, kad viskas, ką paliestum, yra aukštesnės tvarkos dalis. Ta dieną, kai išvysi kažką, ko nesugebi prie ko nors priskirti, tave ištiks šokas. Pavyzdžiui, jei surastum mažą daiktelį ir negalėtum tiksliai pasakyti, ar jis priklauso prie augalu, gyvūnų ar mineralų pasaulio, – manau, neišdrįstum jo liesti.

Pasakiau “augalų pasaulis, gyvūnų pasaulis ir mineralų pasaulis” ir atsiminiau vieną žaidimą, kuris žaidžiamas draugijoje. Vienas vargšelis išsiunčiamas už durų, o visa likusi draugė sugalvoja tai, ką anas, grįžęs į kambarį, turės įminti.

Sakykim, visi nusprendžia galvoti apie katiną Monsą, kuris tuo metu vaikštinėja kaimyno sode. Tada vargšelis pakviečiamas į vidų ir ima į spėlioti. Kiti gali atsakinėti tik “taip” arba “ne”. Jei vargšelis yra geras Aristotelininkas – o tokiu atveju tai joks vargšelis – pokalbis vyksta maždaug taip: “Ar tai konkretus daiktas?” – “Taip!” – “Ar mineralas?” – “Ne!” – “Ar gyvis?” – “Taip!” – “Ar augalas?” – “Taip!” – “Gyvūnas?” – “Taip!” – “Paukštis?” – “Ne!” – “Ar žinduolis?” – “Taip!” – “Ar tai visas gyvūnas?” – “Taip!” – “Ar katinas?” – “Taip!” – “Monsas?” – “Atspėjai!” Juokas…

Taigi šio žaidimo autorius yra Aristotelis. Platonui greičiausiai priskirtume

“gūžynių” autoryste. O Demokritą jau pagerbėme už tai, kad sugalvojo LĖGO.

Aristotelis buvo kruopštus tvarkdarys, sumanęs įvesti tvarką žmonių sąvokose. Tokiu būdu jis tapo ir logikos mokslo pradininku. Aristotelis nurodė keletą griežtų taisyklių, pagal kurias nustatomas išvadų arba įrodymų logiškumas. Štai pavyzdys: jei aš teigiu, kad “visi gyvi padarai į yra mirtingi” (I prielaida), o paskui tvirtinu, kad “Hermis yra gyvas padaras” (II prielaida), nesunkiai galiu prieiti išvadą, kad “Hermis mirtingas”.

Pavyzdys rodo, kad Aristotelio logikoje kalbama apie sąvokų santykius, šiuo atveju apie sąvokas “gyvas padaras” ir “mirtingas”. Nors ir turi pripažinti, kad minėtoji Aristotelio išvada šimtu procentų teisinga, turbūt sutiksi, kad ji nepasako nieko naujo. Mes ir taip žinojome, kad Hermis yra “mirtingas”. (Jis juk yra “šuo”, o visi šunys yra “gyvi padarai” – taigi ir “mirtingi”, skirtingai nei akmenys Galhiopigeno viršūnėje.) Taip, Sofija, tą mes žinojome. Tačiau ne visada grupių ir daiktų santykiai tokie aiškūs. Tad kartais prireikia įvesti sąvokose tvarką.

Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Ar tikrai mažyčiai peliukai žinda savo mamas kaip avys ir kiaulės? Be abejo, skamba keistokai, bet tuomet svarstome: pelės tikrai nededa kiaušinių. (Kada paskutinį kartą mačiau pelės kiaušinį?) Vadinasi, jos veda gyvus vaikus – kaip kiaulės ir avys. Tačiau gyvūnus, kurie veda gyvus vaikus, vadiname žinduoliais – o žinduoliai ir yra tokie gyvūnai, kurie žinda savo motinas. Taip pasiekėme tikslą. Atsakymą mes žinojom, reikėjo tik pasitikrinti. Iškart negalėjom atsiminti, ar pelės iš tiesų žinda savo motinas. Tikriausiai todėl, kad niekada neteko matyti žindomo pelės vaiko. Priežastis, žinoma, ta, kad pelės, maitindamos savo vaikus, mažuma varžosi žmonių.

Gamtos pakopos

Norėdamas “sutvarkyti” būtį, Aristotelis pirmučiausia nurodo, kad visus daiktus gamtoje galima padalyti į dvi grupes. Vienoje pusėje atsiduria negyvi daiktai – tokie kaip akmenys, vandens lašai ir žemės grumstai. Šie neturi galimybės kisti. Tokie negyvi daiktai, Aristotelio manymu, gali keistis tik veikiami iš išorės. Kitoje pusėje lieka visi gyviai, turintys galimybę kisti.

Kalbėdamas apie gyvius, Aristotelis nurodo, kad šie turi būti dalijami į dvi dideles grupes. Prie vienos jų priskiriame augalus, o prie kitos – gyvus padarus. Taip pat ir gyvi padarai suskyla į du pogrupius – gyvūnus ir žmones.

Negali nesutikti su Artistoteliu, kad šis padalijimas yra aiškus ir lengvai suvokiamas. Gyvi ir negyvi daiktai, pavyzdžiui, rožė ir akmuo, skiriasi iš esmės. Taip pat labai skiriasi augalai ir gyvūnai, pavyzdžiui, rožė ir arklys. Be to, manyčiau, jog esama šiokio tokio skirtumo tarp arklio ir žmogaus. Tačiau iš ko konkrečiai susideda šie skirtumai? Ar gali į tai atsakyti?

Deja, neturiu kada laukti, kol parašysi atsakymą ir su cukraus gabalėliu įdėsi į rožinį voką, tad galiu atsakyti ir pats. Skirstydamas gamtos fenomenus į grupes Aristotelis remiasi daiktų savybėmis, tiksliau, ką jie sugeba arba ką jie daro.

Visi gyviai (augalai, gyvūnai ir žmones) sugeba maitintis, augti ir daugintis. Visi gyvi padarai dar sugeba jausti aplinką ir judėti gamtoje. Be to, visi žmonės sugeba mąstyti – arba skirstyti juslinius duomenis į įvairias grupes ir klases.

Gamtoje nėra labai aiškių ribų. Matome, kaip paprasti augalai ir gyvūnai tolydžio pereina į sudėtingesnes rūšis. Ant viršutinio “laiptelio” stovi žmogus, kuris, anot Aristotelio, įkūnija visos gamtos būtį. Žmogus auga ir maitinasi kaip augalai, jaučia ir gali judėti kaip gyvūnai, be to, turi ypatingą savybę, kokios neturi niekas, o tai – gebėjimas racionaliai mąstyti.

Žmogus turi dieviško proto kibirkštėle, Sofija. Taip, aš pasakiau “dieviško”. Vietomis Aristotelis aiškina, jog turi būti Dievas, davęs pradžią visam gamtos judėjimui. Taigi Dievas tampa absoliučia viršūne gamtos pakopų eilėje.

Aristotelis įsivaizdavo, kad žvaigždžių ir planetų judėjimas valdo judėjimą Žemėje. Bet kas nors juk turi judinti ir dangaus kūnus. Tą ką nors Aristotelis pavadino “pirmuoju judintoju”, arba “Dievu”. Pats pirmasis judintojas nejuda, bet jis yra dangaus kūnų judėjimo, taigi ir viso gamtoje vykstančio judėjimo, pirmoji priežastis.

Etika

Grįžkime prie žmogaus, Sofija. Pasak Aristotelio, žmogaus “forma” yra tai, kad jis turi “augalinę sielą”, “gyvulinę sielą” ir “protingą sielą”. O tada Aristotelis klausia: kaip žmogus turi gyventi? Ko reikia, kad jis gyventų gerai? Atsakysiu trumpai: žmogus tampa laimingas tik tuomet, jeigu naudoja visus savo sugebėjimus ir galimybes.

Aristotelis sakė, jog yra trys laimės rūšys. Pirmoji laimės rūšis pasiekiama pramogomis ir malonumais, antroji rūšis – laisvo ir atsakingo piliečio gyvenimu, o trečioji – tyrinėtojo ir filosofo gyvenimu.

Tada Aristotelis pabrėžia, jog tam, kad žmogus pasiektų laimę, turi būti visos trys sąlygos. Taigi jis atmeta bet kokį vienpusiškumą. Jei Aristotelis būtų gyvas šiandien, jis turbūt pasakytų, kad žmogus, besirūpinantis vien savo kūnu, gyvena taip pat vienpusiškai – ir ydingai – kaip ir tas, kuris dirba vien galva. Abu šie kraštutinumai yra nevykusios gyvensenos pavyzdžiai.

Santykiuose su kitais žmonėmis Aristotelis vėlgi pataria laikytis “aukso vidurio”: nereikia būti nei bailiems, nei nutrūktgalviškiems, tik drąsiems. (Bailumas yra drąsos trūkumas, o nutrūktgalviškumas – jos perteklius.) Taip pat neturime būti nei šykštūs, nei išlaidus, tik dosnūs. (Per mažai dosnumo yra šykštumas, o per daug – išlaidumas.)

Tas pats ir su maistu. Neprivalgyti blogai, bet persivalgyt irgi nesveika. Ir Platono, ir Aristotelio etika primena graikų mediciną: tik išlaikydamas pusiausvyrą ir saiką galiu tapti laimingu, arba “harmoningu”, žmogum.

Politika

Tai, kad žmogui nereikia perlenkti lazdos nei į vieną, nei į kitą pusę, atsispindi ir Aristotelio mintyse apie visuomenę. Jis sakė, kad žmogus yra “politinė būtybė”. Pasak Aristotelio, be mus supančios visuomenės mes nesame tikri žmonės. Jo teigimu, šeima ir bendruomenė gali patenkinti žemesnius gyvybinius poreikius, tokius kaip maistas ir šiluma, santuoka ir vaikų auklėjimas. Bet aukščiausią žmonių bendrumo formą įkūnija valstybė.

Tuomet kyla klausimas, kaip valstybė turėtų būti organizuota. (Tikriausiai atsimeni Platono “filosofų valstybę”?) Aristotelis skiria tris geras valstybės valdymo formas. Viena yra monarchija – kai tėra vienas aukščiausias valstybės vadovas. Kad ši valdymo forma būtų gera, ji neturi virsti “tironija”, kai vienvaldys valdo valstybę, siekdamas asmeninės naudos. Kita gera valstybės forma – aristokratija, kai valdo didesnė ar mažesnė valdovų grupė. Šioje valdymo formoje reikia saugotis, kad ji nevirstų “nedaugelio valdžia”, šiandien tai pavadintume “chunta”. Trečioji gera valdymo forma yra demokratija. Bet ji taip pat turi išvirkščiąją pusę. Demokratija nesunkiai gali išsigimti į minios valdžią. (Net jei tironas Hitleris nebūtų tapęs Vokietijos vadovu, vis liek daugybė mažų nacistų būtų galėję sukurti baisią “minios valdžią”.)

Požiūris į moteris

Pabaigai reikėtų pakalbėti apie Aristotelio požiūrį į moteris. Deja, jo vertinimas nėra toks džiuginantis kaip Platono. Aristotelis buvo įsitikinęs, kad moterims kažko trūksta. Jos esančios “netobuli vyrai”. Pratęsiant giminę, moteris esanti pasyvi gavėja, o vyras aktyvus davėjas. Vaikas, pasak Aristotelio, paveldįs tik vyro savybes. Jis manė, kad visos vaiko savybės yra gatavos vyro sėkloje. Moteris esanti kaip dirva, kuri tik priima ir užaugina grūdą, o vyras pats esąs “sėjėjas”. Arba, Aristotelio žodžiais tariant, vyras suteikia “formą”, o moteris duoda “materiją”.

Kad toks protingas žmogus kaip Aristotelis galėjo taip smarkiai suklysti vertindamas lyčių santykius, suprantama, kelia ir nuostabą, ir didelį apgailestavimą. Bet iš to galime spręsti apie du dalykus: pirma, Aristotelis, matyt, nedaug žinojo apie moterų ir vaikų gyvenimą. Antra, tai parodo, prie ko gali privesti vyrų viešpatavimas filosofijoje ir moksle.

Iškreiptas Aristotelio požiūris į lytis buvo ypač žalingas, nes būtent jo – ne Platono – požiūris viduramžiais tapo vyraujantis. Todėl ir Bažnyčia persiėmė pažiūra į moterį, kuri jokiu būdu neatsispindi Biblijoje. Jėzus tikrai nebuvo priešiškas moterims!

Tam kartui pakaks! Bet netrukus vėl parašysiu.

Dar kartą permetusi akimis skyrių apie Aristotelį, Sofija vėl sudėjo lapus į geltonąjį voką ir apsižvalgė po kambarį. Ūmiai ji pamatė, kaip viskas sujaukta. Ant grindų mėtosi knygos ir segtuvai. Iš spintos kyšo kojinės, palaidinės, pėdkelnės ir džinsai. Ant kėdės prie rašomojo stalo guli nešvarių drabužių gniužulas.

Sofiją apėmė nenumaldomas noras tvarkyti. Pirmiausia ji ištuštino visas drabužių spintos lentynas. Viską suvertė ant žemės. Svarbu pradėti iš pagrindų. Tuomet ji ėmėsi varginančio darbo: gražiai sulankstyti visus rūbus ir sudėlioti į lentynas. Spintoje buvo septynios lentynos. Vieną iš jų Sofija paskyrė apatiniams, kitą – kojinėms ir pėdkelnėms, trečią – kelnėms. Pamažu užpildė visas lentynas. Nė karto nesuabejojo, kur dėti vieną ar kitą drabužį. Skalbtinus rūbus sudėjo į polietileninį maišelį, kurį rado apatinyje lentynoje.

Tik vienas daiktelis jai sukėlė sunkumų. Tai buvo paprasčiausia balta kojinė. Kad jai trūko poros, dar ne visa bėda. Tačiau Sofija niekada tokios neturėjo.

Valandėlę ji apžiūrinėjo kojinę. Ant jos nebuvo užrašyto vardo, tačiau Sofija įtarė, kam ji galėtų priklausyti. Ji įmetė kojinę į viršutinę lentyną prie LEGO maišelio, videokasetės ir raudono šalikėlio.

Tada atėjo eilė grindims. Sofija ėmė rūšiuoti knygas ir segtuvus, žurnalus ir plakatus – lygiai taip, kaip filosofijos mokytojas apraše skyriuje apie Aristotelį. Padariusi tvarką ant grindų, ji iš pradžių paklojo lovą, tada ėmėsi rašomojo stalo.

Galiausiai Sofija tvarkingai sudėjo krūvon visus lapus apie Aristotelį. Tada susirado tuščią segtuvą ir skylmušą, išmušė lapuose skylutes ir gražiai susegė. Segtuvą ji užkėlė į viršutinę lentyną, kur buvo įdėjusi baltą kojinę. Vakare iš Landynės parsineš dėžutę nuo sausainių.

Nuo šiol visi daiktai turės savo vietą. Sofija turėjo galvoje ne tik daiktus kambaryje. Perskaičiusi apie Aristotelį ji suprato, jog ne mažiau svarbu palaikyti sąvokų ir minčių tvarką. Tam ji paskyrė atskirą lentyną spintos viršuje. Tai vienintelė vieta kambaryje, kurios ji iki galo nepažįsta.

Mamos nesigirdėjo jau porą valandų. Sofija nulipo į apačią. Prieš eidama žadinti mamos, turėjo pašerti gyvūnėlius.

Virtuvėje ji pasilenkė prie akvariumo. Viena žuvelė buvo juoda, kita -oranžinė, o trečioji – baltai raudona. Todėl ir pakrikštijo jas Juoduoju Peteriu, Auksaplauke ir Raudonkepuraite. Į akvariumą berdama žuvų maistą, ji kalbėjo:

– Jūs priklausote gyvajai gamtai. Vadinasi, galite maitintis, augti ir veistis. Tiksliau, jūs priklausot gyvūnų pasauliui. Taigi galite judėti ir žvalgytis po kambarį. Jei būsime dar tikslesni, esate žuvys, taigi galite kvėpuoti žiaunomis ir plaukioti gyvenimo vandenyse.

Sofija uždarė dėžutę su žuvų maistu. Liko patenkinta auksinių žuvelių vieta gamtos tvarkoje, dar labiau – pasakymu “gyvenimo vandenys”. Tada atėjo papūgėlių eilė. Sofija įbėrė į dubenėlį lesalo ir tarė:

– Mielas Trupinėli ir miela Smiltele. Judu virtot gražutėmis banguotosiomis papūgėlėmis, nes išsiritote iš gražių papūgėlių kiaušinių, ir kadangi tų kiaušinių forma leido jiems tapti banguotosiomis papūgėlėmis, jūs, laimei, nevirtote tarškalėmis papūgomis.

Sofija nuėjo į erdvų vonios kambarį. Ten didelėje dėžėje gulėjo nerangusis vėžlys. Kas trečią ar ketvirtą dieną prausdamasi po dušu mama garsiai sušukdavo, kad vieną dieną jį nugalabys. Bet kol kas tai likdavo tuščiais grasinimais. Iš didelio stiklainio Sofija ištraukė salotos lapą ir padėjo į dėže.

– Mieloji Govinda, – tarė ji. – Tu nesi iš pačių greičiausių gyvūnų. Bet, šiaip ar taip, esi gyvūnas, kuriam leista pajusti mažytę dalį didelio pasaulio, kuriame gyvenam. Gali pasiguosti tuo, kad nesi vienintelė, kuriai nepavyksią pranokti savęs.

Šerekana aiškiai buvo išvykusi peliauti, nes tokia jau kačių prigimtis. Sofija pasuko į mamos miegamąjį. Salone ant stalo stovėjo vaza su pamerktais narcizais. Atrodė, tarsi geltonos gėlės pagarbiai nusilenkė praeinančiai Sofijai. Sofija stabtelėjo ir pirštais perbraukė porą švelnių žiedelių.

– Ir jūs priklausote gyvajai gamtos daliai,- pasakė ji,- Tuo požiūriu esate šiek tiek pranašesnės už vazą, kurioje esat pamerktos. Tik, deja, pačios negalite to žinoti.

Sofija įslinko į mamos miegamąjį. Mama kietai miegojo, bet Sofija uždėjo ranką jai ant galvos.

– Tu esi laimingiausia iš visų,- pasakė ji.- Nes esi ne tik gyva kaip lelijos pievoj. Ir ne tik gyva būtybė kaip Šerekana arba Govinda. Tu esi žmogus, vadinasi, apdovanota retu gebėjimu mąstyti.

– Ką sakei, Sofija?

Mama atsibudo kiek greičiau nei įprastai.

– Aš tik sakiau, kad tu panaši į nerangią vėžlienę. Be to, galiu pranešt kad susitvarkiau kambarį. Ėmiausi darbo su filosofams būdingu nuodugnumu.

Mama pasikėlė ant alkūnių.

– Tuoj ateinu,- pasakė ji.- Gal gali užkaisti kavos? Sofija padarė kaip prašoma, ir netrukus jiedvi sėdėjo virtuvėje, gurkšnodamos kavą, sultis ir kakavą. Po valandėlės Sofija tarė:

– Mama, ar esi kada nors pagalvojusi, kodėl mes gyvenam?

– A, tu vis neatstoji.

– Taip, nes dabar žinau atsakymą. Šioje planetoje žmonės gyvena todėl, kad kažkas juk turi įvardyti visus daiktus.

– Šit kaip? Niekad neatėjo į galvą.

– Vadinasi, turi rimtą problemą, nes žmogus yra mąstanti būtybė. Jei negalvoji, nesi žmogus.

– Sofija!

– Įsivaizduok, kas būtų, jei čia gyventų tik augalai ir gyvūnai. Tuomet niekas negalėtų atskirti “katės” nuo “šuns” ir “lelijos” nuo “agrasto”. Auga ir gyvūnai taip pat gyvi, bet tik mes galime suskirstyti gamtą į įvairius tipus ir klases.

– Tu tikrai esi keisčiausia mano dukra,- tarė mama.

– O kaipgi,- pasakė Sofija.- Visi žmonės šiek tiek keisti. Aš esu žmogus, vadinasi, esu šiek tiek keista. Tu turi tik vieną dukrą, taigi aš ir esu keisčiausia.

– Aš norėjau pasakyti, kad tu mane gąsdini su visais tais… tauškalais, kuriuos dabar pradėjai.

– Tuomet tave lengva išgąsdinti.

Pavakare Sofija vėl nuėjo į Landynę. Ji sugebėjo nepastebėta mamos užsinešti didžiąją sausaininę į savo kambarį.

Iš pradžių Sofija sudėliojo popierius pagal eilę, po to išmušė skylutes ir susegė į segtuvą priešais skyrių apie Aristotelį. Galiausiai kiekvieno lapo dešiniame kampe užrašė puslapio numerį. Jau buvo per penkiasdešimt puslapių. Sofija darė sau filosofijos vadovėlį. Ne pati jį rašė, bet jis buvo rašomas jai.

Apie pirmadienio namų darbus ji nespėjo pagalvoti. Tikriausiai bus tikybos kontrolinis, bet mokytojas visada sakydavo, kad vertina savarankišką darbą ir savas mintis. Sofija juto, kad ir vienam, ir kitam ji vis labi pasiruošusi.