Pirmoji mano meilė
Pirmoji mano meilė buvo nuostabus žmogus, Robertas. Neliaupsinsiu jo kerinčios išvaizdos ir skvarbaus proto, plataus akiračio ir kitokių privalumų. Tiesiog pasakysiu, kad tą žmogų mylėti buvo verta. Tai štai, atostogas mes nusprendėm praleisti kartu ir išvažiavom į Nidą. Keistai su tokiu gražuoliu jaučiausi pliaže, visos merginos kokių tik mankštos pratimų nedarė, kad jis atkreiptų dėmesį. 16 metų džiūsna, su neaiškios kilmės maudymosi kostiumėliu, joms kėlė tiek grėsmės kiek ir voriukas ant palangės. Kai Robertas išlipdavo iš jūros, visas įdegęs, per jo nuostabų kūną risdavosi vandens lašai, o mėlynos kaip dangus akys šypsodavosi, visos kaimynės, kaip susitarę tiesdavo savo kremus ir prašydavo patepti nugaras. Toks jau yra tas grožis, jis veda iš proto visus. Bet aš ne apie tai. Tą vakarą nusprendėm nueiti pasišokti į keltą. Prigriebėm dar vieną jo draugą, kad būtų linksmiau. Taip sėdėjom kelte už staliuko, klausėmės muzikos, šokom ir plaukėm per marias. O tada mudu su Robertu susiginčijom ir paskutinė pokalbio frazė buvo tokia, ją pasakiau pasikarščiavusi aš pati: -Gerai, padarom pertraukėlę. Tu pašok su kuo tik nori, aš padarysiu tą patį. Jeigu kas klaustų, kodėl mes atėjom kartu, pasakysim, kad tu mano pusbrolis.