Iš Europos jaunimo papročių
„Jaunystė – paikystė”, „jaunimui ne dorovė rūpi”, „neklauso tėvų”, „nesilaiko papročių”, „nemoka senųjų dainų”. Atrodytų, kad tai šiomis dienomis vartojami žodžiai. Tačiau juos galima surasti ne tik Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, Motiejaus Valančiaus ir kituose XVIII a. pabaigos – XIX a. rašiniuose, tautosakoje, – Europoje apie tai plačiai kalbėta nuo antikos laikų. Dešimtys kartų liudijo blogėjantį jaunimo būdą ir su siaubu laukė pasaulio pabaigos. Ne taip lengva peržengti kartų konflikto barjerą ir į pasaulį pažvelgti jaunesnės kartos akimis, kartu ir kritiškai įvertinti savo jaunąsias dieneles. Vyresniam žmogui tai šventas laikas, dvasinė gyvenimo atskaitos riba. Jaunystės šėlsmo sūkury, atrodo, negalioja jokie įprasti gyvenimo dėsniai. Tačiau apie jaunimo papročius klausinėjami senoliai tik po savotiškos gyvenimo išpažinties valandos neretai suklūsta – „gal ir dabartinis jaunimas ne toks blogas”. Juk šešiolikmečiui penkiasdešimtmečio proto Dievulis niekad neduos.
Prieš šimtą metų didžiausias mergaitės dvasinis kraitis buvo dora, nekaltybė. Atsitikus nelaimei, mergužėlės suvedžiotoją, net ir griebiantis drastiškų priemonių, ne visada pavykdavo nuvesti prie altoriaus. Po tokios gėdos sunku buvo ištekėti ir seserims (kartais ir broliams šeimą sukurti), o kaime atsiradus kelioms laisvo elgesio merginoms piršliai aplenkdavo ir pačių doriausių kaimynių kiemus. Sakydavo – negarbingas kaimas. Tai formavo kolektyvinę atsakomybę už gerą kaimo jaunimo vardą. Jaunimas dorovę palaikė savo jėgomis.
Naktinis merginų lankymas
Vienas iš seniausių dorovės palaikymo būdų – kolektyvinio merginų lankymo paprotys. Jis žinotas dar senovės germanų ir keltų kultūrose. Šventadienių vakarais lankant merginas galima patikrinti, ar į mergaitės garbę nesikėsina kito kaimo vaikinas. Kad ir vėlai vakare su draugų žinia pasilikęs ilgiau pasisvečiuoti, vaikinas prisiimdavo moralinę, iš dalies ir juridinę atsakomybę už mergaitės likimą. Dar Renesanso epochos Europoje lankant merginas buvo įprasta kalbėtis tik su apsirengusia mergele. Iki XIX a. pabaigos Suomijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse, Estijoje ir kitur egzistavo naktinio merginų lankymo paprotys, kuris vienydavo viso kaimo vaikinus ir buvo pagrindinė jaunimo bendravimo forma šiltuoju metų laiku. Daugelyje Europos kraštų nunykus organizuoto naktinio merginų lankymo papročiui padaugėjo nesantuokinių vaikų – „krito jaunimo dorovė„.
Gretimoje Latvijoje gyvavo paprotys „eiti pas merginas„. Nevedę, pilnamečiai apylinkės vaikinai, t. y. „vaikinų vėliava” (puišu karogs), pavasariais susirinkdavo smuklėse, kad susitartų, kuris vaikinas pas kurią merginą eis. Sutemus, paprastai šeštadienio vakarais, jie vykdavo pas merginas. Kad vaikinai žinotų, kur merginos guli, klėties ar daržinės durys neretai būdavo apkaišytos. Vaikinai apsimesdavo čigonais, pirkliais, keliaujančiais daktarais ir prašydavo juos įsileisti. Merginos vaikinus vaišindavo sūriu, medumi, ir jaunimas linksmai praleisdavo laiką. Vaikinas, kuris turėjo sužadėtinę, pas merginas eiti negalėjo. Toks merginų lankymas vaikinui padėdavo pasirinkti merginą, nuotakos žvalgymas paprastai baigdavosi vestuvėmis. „Vaikinų vėliava” rūpindavosi, kad kitų apylinkių vaikinai nesusitikinėtų su jų apylinkės merginomis. Kaltieji neretai būdavo išperiami.
Panašūs papročiai gyvavo ir Suomijoje. Sutemus vaikinai eidavo nuo trobos prie trobos. Priėję klėtį prašydavosi įleidžiami. Lankantis kolektyviai leidimą įeiti nesunku būdavo gauti. Paprastai vienoje klėtyje nakvodavo 2 ar 3 merginos. Vaikinai kalbėdavosi, juokaudavo. Jų vadovas buvo lyg piršlys. Jis (iš anksto susitaręs) turėjo paprašyti, kad pas vieną ar kitą merginą leistų pasilikti kuriam nors vaikinui. Tada visi, išskyrus paliktąjį, eidavo toliau. Paliktojo vaikino veikla buvo griežtai apribota. Jis galėjo nusivilkti švarką, sėstis ant lovos krašto, atsigulti prie merginos. Bet intymaus artumo būti negalėjo. Jeigu vaikinas pažeisdavo nustatytas elgsenos normas, kiti galėjo jį išvyti iš savo draugės. Kasnakt lankydavo vis kitą mergaitę. Kai vaikinas pradėdavo lankyti tą pačią mergaitę, jis turėdavo ją vesti. Tėvai visada žinojo, kuris vaikinas jų dukterį lanko, nors formaliai šie vizitai buvo slapti. Todėl jeigu jie iš karto neįsikišdavo ir neuždrausdavo vaikinui lankyti tą merginą, tai reiškė jų tylų sutikimą dėl vedybų. Paprastai toks naktinis lankymas trukdavo vienus ar dvejus metus, paskui vaikinas eidavo prašyti merginos rankos. Piršlybų tokiu atveju nereikėjo.
Kolektyvinė atsakomybė už merginų dorą buvo palaikoma ir žiemą. Ukrainoje kartais vakarėliai baigdavosi bendra vaikinų ir merginų nakvyne poromis. Etnografo V. Boržkovskio žodžiais, „toks tikėjimo ir doros tvirtumas tarp prastų žmonių, toks senovinio papročio ir protėvių priesakų tvirtumas, kad toks dviejų lyčių suartėjimas niekada neveda prie ištvirkimo ir su retomis išimtimis lieka visiškai nepriekaištingas”. Kas nors atsitikti galėjo tik tarp tų, kurie jei ne žodžiais, tai širdimi buvo iš anksto nusprendę gyventi kartu. Jaunimas bijojo negarbės ir kaimo bendruomenės nuomonės. Jos buvo labiau bijoma negu apkalbų. Tačiau pagrindiniai garbės ir skaistumo saugotojai buvo kaimo vaikinų bendrija „porubockaja gramada”. Paklydusiai merginai jie degutu ištepdavo langus ir vartelius, suviliojusį ją vaikiną viešai išjuokdavo ir griežtai nubausdavo.
Merginų garbę vaikinai užtikrindavo ir kitaip: metams ar trumpesniam laikotarpiui pasirinkdami merginą.
Draugės pasirinkimas
Danijoje jaunimas pats kontroliavo bendraamžių elgesį, jei reikėdavo – atlikdavo teisėjų vaidmenį ir sekdavo, kad jaunuomenė elgtųsi tvarkingai, padoriai ir garbingai, pagal bendrijos tradicijas. Svarbiausia vaikinų bendrijos narių privilegija buvo ta, kad jie metams gaudavo merginą. Merginas vaikinams paskirdavo jaunimo bendrijos valdžia. Pasiskirsčiusios poros tapdavo žaidimų, šokių partneriais, tai juos suartindavo net iki sužadėtuvių. Per šventes mergina turėjo rūpintis ne tik savo partnerio, bet ir jo arklio papuošimu, vaikinai atsidėkodavo dovanomis. Be abejo, „atsitikus bėdai” nekildavo abejonių, už kurio mergina turi ištekėti.
Kai kur paprotys peržengdavo vietovės ribas. Vienas iš įdomiausių porų pasirinkimo būdų užfiksuotas Rumunijoje: ten buvo galima pasirinkti tik kito kaimo merginą. Šis paprotys vadintas „lėturėnij”. Kaimo vaikinų grupė vykdavo į tradiciškai nustatytą kaimą, kur su bendraamžių pagalba susidraugaudavo su tenykštėmis merginomis. Tokios viešnagės dažniausiai vykdavo žiemą. Šeimininkai ir svečiai vieni kitus vaišindavo. Vaikinai ir merginos keisdavosi apeiginėmis dovanomis.
Vokiečiai porą pasirinkdavo kitaip. Vienas iš jų jaunimo papročių – „merginų aukcionas„. Jis XVI–XVIII a. rengtas per Užgavėnes, vėliau per Gegužės šventę, kai kur ir per Velykas. Būdavo „parduodamos” 16–26 ar 28 metų merginos. Merginą pasirinkti galėjo į bendrą kasą mokėjęs vaikinas. Jei keliems patikdavo ta pati mergina, laimėdavo turtingesnis. Kai kur pasirenkant merginą buvo metami burtai. Vaikinas turėjo ginti aukciono ar burtų būdu jam tekusios merginos garbę, rūpintis ja ir šokdinti per šventes. Gegužės pirmąją, nustatytu laiku, jis lankydavo merginą, kartais tai baigdavosi piršlybomis.
Tačiau daug dažnesnis buvo porų parinkimas burtais. Italijoje tam tikras vedybų partnerio pasirinkimas įžvelgiamas „befanijų” paprotyje. Šv. Befano dieną (sausio 6-ąją) burtų būdu, surašius ant popierėlių visų susirinkusiųjų vardus, suporuodavo jaunuolius, ir jie tapdavo „bandomaisiais sužadėtiniais” – turėjo elgtis kaip tikri sužadėtiniai. Jie apsikeisdavo nedidelėmis dovanomis. Jei bandymas būdavo sėkmingas, jie iš tikrųjų susižieduodavo. Kai kur panašus paprotys buvo Šv. Valentino dieną. Anglijoje tikėta, kad tądien pirmasis mergaitės sutiktas vyras bus jos jaunikis. Tačiau dažniau kaimo vaikinai ir merginos mesdavo burtus, ir išrinktieji visiems metams tapdavo „tariamais sutuoktiniais”. Šventė baigdavosi vaišėmis ir šokiais. Taip pat šios dienos išvakarėse (kaip lietuvaitės per Šv. Andriejų prie šulinio) sėjo kanapes parapijos kapinėse arba kelyje iš jų į namus, tikėdamos, kad pamatys būsimą vyrą.
Velse gyvavo neįprasta merginimo forma – „surišimas mazgu„. Apsirengusius vaikiną ir merginą surištus mazgu paguldydavo į lovą. Jei vienam iš jų partneris nepatikdavo, naktį mazgą atrišdavo. Jei mazgas būdavo neatrištas, jaunuolius pripažindavo potencialiais nuotaka ir jaunikiu. Tačiau motinos, norėdamos visiškai užtikrinti dukters garbę, ta proga užmaudavo stipriai merginos kojas suglaudžiančias „merginimo kojines”. Tokias kojines iš kartos į kartą motina perduodavo dukteriai.
Škotijoje Šv. Valentino dieną iš dviejų dėžių jaunimas traukdavo popierėlius. Vaikinai iš dėžės su merginų vardais, merginos iš kitos – su vaikinų vardais. Tokiu būdu jaunuoliai visiems metams turėjo po du valentinus, nors vaikinui buvo svarbesnė jo paties burtais nulemta mergina. Jei burtai išsipildydavo, buvo manoma, kad pora laiminga. Taigi 1992–1993 metais Lietuvoje pradėta švęsti Šv. Valentino diena iki šių dienų išlaikė tik mažytę dalį senųjų anglų papročių. Lietuvoje poros pasirinkimas vyko daug vėliau, dažniausiai per Sekmines, iki Joninių. Pasak XIX a. pabaigos papročius aprašiusio Antano Bielinio, Tverečiaus apylinkėse per Sekmines rengė „kupolines„. Į jas susieidavo 2–3 kaimų jaunimas. Kelyje į pasilinksminimo vietą mergaitės prisirinkdavo žolynų, kad galėtų vaikinams nupinti vainikėlius. Mergina turėjo progą apvainikuoti patinkantį bernelį, vaikinas – parodyti išskirtinį dėmesį dovanodamas gėlių. Jeigu atsitikdavo taip, kad vainikuotas vaikinas vainiko šeimininkei įteikdavo gėlių, iki kitų metų susidarydavo pora. Žemaitės ir suvalkietės savo kavalierius vainikuodavo kiek vėliau – per Jonines. Deja, šių papročių iki XX a. pradžios lietuvių kultūra jau neišsaugojo. Neliko ir lietuviškos meilės dienos.
Kaip ir kitur Europoje nykstant seniesiems sodžiams keitėsi papročiai. Yrant neatsiejamiems kaimo ir žmogaus saitams nyko ir jaunimo kolektyvinė atsakomybė už kaimo jaunuomenės vardą. Į kaimą atėjo pavienio merginimo papročiai, jaunuoliai ėmė nejausti atsakomybės už jausmų proveržių pasekmes. Tiesa, tai nepaplito Rytų Lietuvoje, kur net ir tarpukariu išliko dar nemažai į vienkiemius išskirstytų kaimų.
