F. Bekonas, empirikas materialistas, mažai domėjosi sąmonės (sielos, pagal jo terminiją) klausimais, jo pagrindinis dėmesys buvo skirtas mokslo metodologijai. Jo samprotavimai apie žmogaus sielos sugebėjimus yra empirizmo metodologijos įvadas. Jis pažymi du pagrindinius sugebėjimus – samprotavimą ir valią. Šie du sielos sugebėjimai nagrinėjami atitinkamai logikos ir etikos. Logiką Bekonas supranta labai plačiai. Ji, jo nuomone, nagrinėja atradimo, teiginio, atminties ir pranešimo klausimus. Tačiau atradimo problema, griežtai kalbant, tai – ne logikos, o metodologijos, iš dalies epistemologijos (mokymo apie žinojimą) problema. Logika taip pat nenagrinėja atminties, tai psichologijos problema. Pranešimas nėra logikos dalykas, tuo domisi lingvistika ir komunikacijos teorija. Tik teiginys priskiriams logikos sričiai. Bet ir jį Bekonas nagrinėja ne tiek logikos požiūriu, kiek metodologiškai. Jo teiginys prilygsta samprotavimui, supratimui ir sprendimui. Teiginys, jo nuomone, veržiasi į tiesą. Svarbiausieji samprotavimo veiklos rezultatai yra teiginys ir tiesa, o svarbiausiasis valios rezultatas yra veikimas ir gėris. Jeigu Bekonas būtų buvęs nuoseklesnis, jis būtų išskyręs ir estetiką – mokymą apie grožį. Samprotavimo ir valios tarpininkas yra įsivaizdavimas, kurio svarbiausias vaidmuo – būti samprotavimo ir valios įrankiu.