Jurgio Tiškeviciaus įpėdiniai – Lohojsko šakos tęsėjai

Tiškevičius Jurgis gimė 1596m. Vištyčio dvare, mirė 1656 sausio 17d. Domnau prie Karaliaučiaus.

Žemaičių ir Vilniaus vyskupas. Eustacho Jono Tiškevičiaus sūnus. Buvo puikus pamokslininkas. Žemaitijoje jo rūpesčiu pastatyta daug bažnyčių. 1643m. Virbalyje įkūrė Domininkonų vienuolyną ir pirmąjį Lietuvoje moterų vienuolyną Kražiuose.

Iš visų įpėdinių daugiausia žinių turime apie ketvirtojo Jurgio sūnaus Jono Eustachijaus Tiškevičiaus ir jo pirmosios žmonos kunigaikštytės Sofijos sūnų, taip pat Jurgį Tiškevičių, kuris savo gyvenimą paaukojo bažnyčiai ir 1633-1649 metais buvo Žemaičių vyskupu.

Jurgis Tiškevičius (1569 – 1656)- Žemaičių vyskupas. Garsios Tiškevičių giminės atstovas, gimęs 1569 metais Vištyčio dvare, netoli Vištyčio miestelio. Mokėsi Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvoje. Buvo žinomaskaip itin veiklus vyskupas. Jo laikais Žemaitijoje įvyko net 4 vyskupijos sinodai – kunigų suvažiavimai. Jų nutarimus vysk. K. Pacas išleido atskiroje knygutėje. Jis Garduose, Raseiniuose, Virbalyje įkūrė domininkonus, Žemaičių Kalvarijoje – Kryžiaus kelius. Daug dirbo su kotrynietėmis, karmelitais. Jo rūpesčiu vyskupijoje buvo išplėsta kunigų seminarija. Jurgis Tiškevičius skatino kunigus steigti prie parapijų pradžios mokyklas. Jo rūpesčiu vyskupija buvo suskirstyta į 6 dekanatus. Karaliaus nurodymu pirmininkavo katalikų ir protestantų suvažiavimui Torunėje, kur buvo siekiama suvienyti katalikus su protestantais. Valdydamas vyskupiją, daugiausia gyveno Alsėdžiuose.

Vyskupaudamas 1636-1647 metais, jis sušaukė keturis vyskupų sinodus, kuriuose buvo nutarta geriau ruošti kunigus ir sakyti gražesnius pamokslus, neturtinguosius laidoti nemokamai, steigti artojų globėjo Šv. Izidoriaus brolijas ir kt. Vyskupas Jurgis Tiškevičius daugumos Žemaičių vyskupijos valdų valstiečius pervedė nuo duokles į činčą, t.y. mokestį už žemę pinigais. 1635 metais vyskupas Jurgis Tiškevičius išsirūpino, kad karalius Vladislovas Vaza suteiktų Žemaitijos vyskupijos sostinei Varniams Magdeburgo privilegiją (t.y. savivaldą). Vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 metais Žemaičių vyskupijos valdoms priklausančiame Gardų miestelyje (dabartinė Žemaičių Kalvarija) sumanė pastatyti Kryžiaus kelių koplyčias (stotis). Per porą metų jo lėšomis Gardų kalvose iškilo 19 koplyčių su jose esančiais paveikslais. Užbaigęs statybos darbus, 1639 metais pats vyskupas Jurgis Tiškevičius su gausia kunigų palyda ir didele tikinčiųjų minia pirmąkart apėjo Kryžiaus kelio stotis, barstydamas tarp koplyčių esančius takus iš Jeruzalės Kalvarijų parvežtomis žemėmis. Nuo to laiko Gardų miestelį pradėta vadinti Žemaičių Kalvarija, kurią nuolatos lanko gausūs maldininkų būriai. Naująją šventovę vyskupas atidavė vienuoliams dominikonams, kuriuos jis pakvietė į Gardus 1637 metais. Būdamas Žemaičių vyskupu, 1638 metais kaip Lenkijos-Lietuvos valstybės karaliaus Vladislovo Vazos pasiuntinys grafas Jurgis Tiškevičius lankėsi Romoje pas popiežių Urboną VIII, o 1645 metais vadovavo Lietuvos Didžiosios Kunirunės derybose su protestantais. 1649 metais grafas Jurgis Ti?kevičius tapo Vilniaus vyskupu. Prasidėjus Lenkijos-Lietuvos valstybės karui su Rusija dėl Livonijos ordino žemių, 1655 metais vyskupas Jurgis Tiškevičius vyko pas Švedijos karalių Karolį X Gustavą prašyti karinės pagalbos prieš Rusijos kariuomenę, dalyvavo pradmiame Kėdainių unijos sudarymo etape. Rusijos kariuomenei įsiveržus į Vilnių, jis buvo priverstas pasitraukti į Prūsiją. Mirė 1656 metais Karaliaučiuje. Apie XVIII amžiaus vidurį vyskupo palaikai buvo parvežti į Žemaičių Kalvariją ir palaidoti rūsyje po didžiuoju altoriumi, o vėliau – perkelti į Varnius.

Lahojsko ir Berdyčevo grafas Emanuelis Vladislovas Tiškevičius iš Kalenikų buvo Bresto stalininko padėjėjas. Vyriausias sūnus Teodoras tapo grafų Tiškevičių giminės Lohojsko pirmosios linijos, o jauniausias sūnus Mykolas – antrosios, t.y. Biržų linijos pradininkas, kurio įpėdiniai daug prisidėjo prie Lietuvos pajūrio vystymo. Grafo Emanuelio Tiškevičiaus sūnus Kazimieras buvo karaliaus vėliavininkas, o Antanas – Žemaičių vyskupas.

Tiškevičiai. LDK, Lietuvos didikų dvarininkų giminė, kilusi iš Kijevo bajorų vadovo Kaleniko Miškovičiaus, minimo nuo 1537 m. Iškilo XVI a. II-oje pusėje, didžiausią politinę galią įgijo XVII a., turtinę – XIX a. Valdė Biržų, Užtrakio ordinacijas, Logoiską Minsko srityje, Palangą, Kretingą, Raudondvarį ir Žiežmarius. Keletas Tiškevičių buvo Lietuvos vaivados, vyskupai, lauko etmonai, kaštelionai, iždininkai, didieji maršalkos, užėmė kitas atsakingas pareigas. Žymiausi iš Tišškevičių – Levo įpėdinis Skuminas, jo sūnus Dimitras, Teodoras, Jonušas Skuminas, Mykolas, Vasilijus, Eustachijus, Jurgis, Jonušas, Antanas, Domininkas, Tadas, Vincentas, Liudvikas, Juozapas, Konstantinas, Jonas, Vladislovas.

Antanas Tiškevičius. Žemaičių vyskupas. Grafas. Filosofijos daktaras. Į kunigus įšventintas 1715 m. Žemaičių vyskupiją valdė 22 metus. Daug dirbo rūpindamasis kunigų švietimu. Jis iš pagrindų pakeitė darbą žemaičių kunigų seminarijoje, vietoje jėzuitų mokytojauti pakviesdamas pijarus. Jis vyskupystę padalino į 10 dekanatų. Varniuose įkurdino rokitus, kurie rūpinosi senais ir sergančiais kunigais. Jo laikais vyskupystėje pastatytos 9 naujos bažnyčios. Daug dėmesio skyrė Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidams, kuriuos pats nuolat lankė ir buvo nustatęs, kokia tvarka tai turi daryti atskiros parapijos. Jis pasirūpino, kad kanauninkai ir prelatai nešiotų puošnius raudonus rūbus, o ant krūtinės – kryžius. Išspausdinta 1752 metais Varniuose jo sušaukto sinodo medžiaga. Didelę išliekamąją vertę turi jo lotyniškai parašytas raštas apie Žemaičių vyskupystę, kurią buvo nusiuntęs į Romą. Mirė 1762 m. sausio 31 d. Alsėdžiuose. Palaidotas Varniuose.

Grafai Tiškevičiai – sena ir garbinga Lietuvos didikų giminė, kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių rusiškų žemių bajorų. Pirmieji Tiškevičiai buvo stačiatikiai. Po Bresto bažnytinės unijos 1597 metais jie tapo unitais, o XVII amžiuje dauguma Tiškevičių priėmė katalikų tikėjimą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje grafai Tiškevičiai iškilo XVI amžiuje, o didžiausią politinę galią įgijo XVIII amžiuje. Jie aktyviai dalyvavo politiniame ir kariniame valstybės gyvenime: buvo vaivadomis, didžiaisiais maršalkomis, lauko etmonais, kaštelionais, senatoriais, LDK raštininkais, iždininkais, seniūnais. Iš šios giminės kilo mūsų krašte gerai žinomi vyskupai – Jurgis ir Antanas Tiškevičiai. Lietuvos mokslui daug nusipelnė broliai Konstantinas ir Eustachijus Tiškevičiai. Na, o Lietuvos pajūrio gyventojai dar nepamiršo grafų Juozapo, Aleksandro, Felikso Tiškevičių ir šviesios atminties grafaitės Marijos Tiškevičiūtės nuopelnų mūsų krašto istorijai ir kultūrai. Kaip ir visi didikai, Tiškevičiai turėjo savo gimin?s devizą (šūkį) ir skiriamąjį ženklą – herbą. Giminės devizas skelbė: “Deligas guem diligas!” (“Išsirink, ką myli!”). Tiškevičiai naudojo Lelivos herbą. Jo skyde žydrame fone puikuojasi aukso spalvos pusmėnulis, atsuktas ragais į viršų, bei virš jo esanti šešiakampė žvaigždė. Virš skydo kyla riterio šalmas su karūna, o virš jos – keturios povo plunksnos, kurių fone kartojasi pusmėnulis su žvaigžde. Apie buvusią Tiškevičių šlovę mena jų garbei sueiliuotas lotyniškas ketureilis: “Pasimatuoti Mėnulio apsiaustą Merkurijus sparnuotas nesugebėjo, nors savo kūnu prilygo Mėnuliui. Taip ir Tiškevičiaus garbei Mėnulis prilygti negali. Augs garbė padedant Paladai, Marsui, Dievui”. (Vertė tėvas Liudas, O.F.M., 1992 12). Tiškevičių giminės pradininku laikomas XV amžiuje gyvenusio Kijevo bajoro Kaleniko Miškovičiaus (istorijos šaltiniuose minimo 1437 metais) sūnus Tiška (Tyško), kurio pilnas vardas buvęs Timotejus (Tymotej). Tiškos įpėdiniai rašytiniuose istorijos šaltiniuose vadinami Tiškovičiais (Tyškovič), o vėliau, lenkų kalbos įtakoje – Tiškevičiais (Tyszkiewicz). Tiškos sūnus turėjo didžiojo kunigaikščio dvarionio titulus, ėjo įvairias atsakingas valstybines pareigas. Iš Lietuvos valstybės istorijos mums daugiau žinomas Mykolas Tiškevičius (Michailo Tiškovič). Jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas (karo vadas), Didžiojo kunigaikščio pasiuntinys Kryme (1537-1539 m.). Iš kitų Tiškos sunų yra žinomas 1508 metais minimas Didžiojo kunigaikščio dvarionis Levas Tiškovičius. Bene svarbiausiu yra Lohojsko (Gudija) ir Berdyčevo (Ukraina) valdų savininkas, Palenkės bei Smolensko vaivada, Punsko ir Minsko seniūnas, karališkasis maršalka, grafas Vasilis Tiškovičius (Vasil Tiškovič). Jis buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio pasiuntiniu Rusijoje, Aukso Ordoje, Valakijoje, Livonijos karo metu 1561 metais pasižymėjo kovose su švedais. Grafo titulą jis gavo iš karaliaus Augusto 1569 m. lapkričio 5 d. už nuopelnus Lenkijos – Lietuvos valstybei. Šis titulas paveldėjimo keliu atitekdavo visiems Vasilijaus linijos Tiškevičiams. Po Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo grafų titulą Tiškevičiams 1861 ir 1862 metais patvirtino Rusijos imperatoriai, o 1871 metais – Saksonijos karalius. Vasilis Tiškovičius davė pradžią Lietuvoje gyvenusiai Tiškevičių giminės linijai. Šios šakos Tiškevičiai XVI amžiuje pasikėlė į Lohojsko dvarą netoli Minsko, gavo grafo titulą ir palaipsniui įsitvirtino visuomenės gyvenime. Nuo XVI amžiaus Lohojsko dvaras tapo grafų Tiškevičių Vasilio linijos lopšiu. Įsigydami vis naujų valdų, XVIII-XIX a. Lohojsko šakos Tiškevičiai įsitvirtino visoje Lietuvoje ir išgarsėjo kaip turtingiausi žemvaldžiai. XIX amžiuje jie valdė Biržus, Palangą, Kretingą, Raudondvarį, Žiežmarius, Vokę, Užtrakį, Lentvarį ir nemažai kitų dvarų, turėjo rūmus ir fabrikus Vilniuje, Užtrakyje ir Biržuose, kūrė naujas ordinacijas. Tiškevičių giminė susidėjo iš dviejų šakų – Skumino ir Kaleniko. Skumino šaka išnyko XIX amžiaus pradžioje, mirus paskutiniajam jos vyriškosios linijos atstovui. Liudvikas Skuminas mirė 1808 m. birželio 28 d. Vilniuje. Jam mirus, baigėsi Tiškevičių giminės Skuminų šaka. Tuo tarpu Kaleniko šakos Tiškevičiai XVI amžiaus pirmojoje pusėje persikėlė iš Lenkijai atitekusių rytinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių (t.y. dabartinės Ukrainos) į Lohojsko dvarą netoli Minsko, gavo grafų titulą ir palaipsniui įsitvirtino lietuviškose žemėse. Nuo to laiko ši Tiškevičių giminės šaka buvo pradėta vadinti Lohojsko šaka. Iš grafų Tiškevičių giminės Lohojsko šakos pradininko Vasilio Tiškevičiaus sūnų tolesnę giminės liniją pratęsė Jurgio Tiškevičiaus įpėdiniai.

Vyskupas Antanas Tiškevičius. Emanuelio Vladislovo sūnus, Lohojsko ir Berdyčevo grafas Antanas Tiškevičius gimė 1700 metais Lohojske. Jaunystėje apsisprendęs tapti kunigu, jis stojo į dvasininkų luomą. Antanas Tiškevičius buvo Vilniaus kanauninkas. Į Žemaitijos vyskupijos sostinę Varnius 1744 metais iš Kražių jis perkėlė žemaičių dvasinę (kunigų) seminariją. 1752 metais sušaukė Varniuose Žemaičių vyskupijos sinodą. Vyskupas Antanas Tiškevičius sekė savo pirmtako vyskupo Jurgio Tiškevičiaus pėdomis, visapusiškai rėmė jo įkurtą Žemaičių Kalvariją. 1750 metais čia jis pastatė naują medinę bažnyčią, po kurios didžiuoju altoriumi 1762 metais perlaidojo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus palaikus, parvežtus iš Karaliaučiaus (vėliau palaikai buvo perkelti į Varnius). 1744 metais vyskupas Antanas Tiškevičius buvo apdovanotas Baltojo erelio ordinu, vėliau paskirtas Vyriausiojo tribunolo nariu. Mirė vyskupas 1762 metais Alsėdžiuose, vyskupijos dvare. Palaidotas Varniuose.

Pimieji Lietuvos archeologai, muziejininkai, kolekcionieriai. Lietuvos mokslui ir kultūrai daug nusipelnė broliai Konstantinas (1806-1868) ir Eustachijus (1814-1823) Tiškevičiai bei žinomas kolekcionierius, mokslo ir meno muziejaus Vilniuje įkūrėjas Vladislovas Tiškevičius (1865-1936). Konstantinas ir Eustachijus Tiškevičiai gimė Lohojsko dvare Baltarusijoje ir visą savo gyvenimą pašventė krašto praeičiai studijuoti. Konstantinas Tiškevičius domėjosi archeologija, istorija, etnografija, geografija, numizmatika. Jis kasinėjo Vilniaus ir Minsko gubernijų pilkapius. Skirtingai negu kiti dvarininkai, kurie archeologiją laikė senoviškų keistenybių rankiojimu savo dvarų kolekcijoms, K. Tiškevičius buvo archeologas-mokslininkas. Kurdamas savo teorijas, jis stengėsi remtis tik faktais. Jo veikalai yra vertinga medžiaga archeologijos mokslui, archeologijos istorijai Lietuvoje tyrinėti. 1857 metais Konstantinas Tiškevičius suorganizavo ekspediciją Neries upe – rinko ir tyrė medžiagą apie pakrančių archeologijos paminklus, užrašinėjo tautosaką. 1858 metais Vilniuje išleido senųjų Lietuvos graviūrų albumą.

Jo brolis Eustachijus Tiškevičius taip pat buvo žinomas archeologas, muziejininkas, nuo jaunų dienų domėjosi krašto senove. 1855 metais jo iniciatyva buvo įsteigta Vilniaus laikinoji archeologijos komisija ir prie jos Senienų muziejus (buvo jo vedėjas). Išsipildžius svajonei, E.Tiškevičius uoliai ėmėsi tvarkyti muziejų, dovanojo savo rinkinius ir biblioteką, perėmė Vilniaus universiteto mineralogijos, zoologijos ir numizmatikos kabinetų turtus, kreipėsi į visuomenę, prašydamas remti muziejų daiktais ir lėšomis. 1856 metų balandžio mėnesį muziejus, dalyvaujant daugeliui svečių, buvo atidarytas. Eustachijus Tiškevičius iki pat 1864 metų buvo jo vedėjas.

Views All Time
Views All Time
4569
Views Today
Views Today
1
0 0