Grafai Tiškevičiai – sena ir garbinga Lietuvos didikų giminė

Grafai Tiškevičiai – sena ir garbinga Lietuvos didikų giminė, kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių rusiškų žemių bajorų. Pirmieji Tiškeviciai buvo stačiatikiai. Po Bresto bažnytinės unijos 1597 metais jie tapo unitais, o XVII amžiuje daugumaTiškevičių priėmė katalikų tikėjimą, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje grafai Tiškevičiai iškilo XVI amžiuje, o didžiausią politinę galią įgijo XVIII amžiuje. Jie aktyviai dalyvavo politiniame ir kariniame valstybės gyvenime: buvo vaivadomis, didžiaisiais maršalkomis, lauko etmonais, kaštelionais, senatoriais, LDK raštininkais, iždininkais, seniūnais. Iš šios giminės kilo mūsų krašte gerai žinomi vyskupai – Jurgis ir Antanas Tiškevičiai. Lietuvos mokslui daug nusipelnė broliai Konstantinas ir Eustachijus Tiškevičiai. Na, o Lietuvos pajūrio gyventojai dar nepamiršo grafų Juozapo, Aleksandro, Felikso Tiškevičių ir šviesios atminties grafaitės Marijos Tiškevičiūtės nuopelnų mūsų krašto istorijai ir kultūrai. Kaip ir visi didikai, Tiškevičiai turėjo savo giminės devizą (šūkį) ir skiriamąjį ženklą – herbą.
Giminės devizas skelbė: „Deligas guem diligas!” („Išsirink, ką myli!“). Tiškevičiai naudojo Lelivos herbą. Jo skyde žydrame fone puikuojasi aukso spalvos pusmėnulis, atsuktas ragais į viršų, bei virš jo esanti šešiakampė žvaigždė. Virš skydo kyla riterio šalmas su karūna, o virš jos – keturios povo plunksnos, kurių fone kartojasi pusmėnulis su žvaigžde. Apie buvusiąTiškevičių šlovę mena jų garbei sueiliuotas lotyniškas ketureilis: „Pasimatuoti Mėnulio apsiaustą Merkurijus sparnuotas nesugebėjo, nors savo kūnu prilygo Mėnuliui. Taip ir Tiškevičiaus garbei Mėnulis prilygti negali. Augs garbė padedant Paladai, Marsui, Dievui.“ (Vertė tėvas Liudas, O.F.M., 1992 12).

Parengta pagal to paties pavadinimo ANTANO TRANYZO publikaciją išspausdintą „Vakarinėje Palangoje” (1998 m. Nr. 57, 58, 59).

Nuotraukos iš Antano Tranyzo ir Palangos gintaro muziejaus rinkinių