Kultūra

ZMONES:) intriguoja savo neįprastu pavadinimu. Ar galite paaiškinti, iš kur jis atsirado? Priežasčių, kodėl spektaklis taip pavadintas, yra keletas. Šokio spektaklio ZMONES:) atsiradimą inicijavo bendrovė „Bitė Lietuva”, teikianti ryšio paslaugas. Rašydami trumpąsias žinutes, mes nenaudojame lietuviškos abėcėlės raidžių, o šypsenėlės sutinkamos ypač dažnai, todėl šis pavadinimas – tai ne gramatinė klaida. Galvojant apie spektaklį, nesinorėjo jo pavadinti, pvz., „Lietuviai”, nes visos jame akcentuojamos savybės būdingos daugeliui tautų, tad reikėjo universalesnio pavadinimo. Ką reiškia “moderni lietuvių liaudies šokių interpretacija”? Jūs nutolote nuo tradicijų? Aš skeptiškai žiūriu į istorijos mokslą, nes manau, kad nėra įmanoma perduoti kitam žmogui tikslios informacijos netgi apie dabarties įvykius, tuo labiau neįmanoma žinoti tiesos apie praeitį. Todėl niekas negali būti visiškai tikras ir teigti žinąs apie autentišką lietuvių liaudies kultūrą. Viskas yra tik variacijos, tad ir mano spektaklis yra mano įsivaizdavimas bei savita lietuviškų šokių traktuotė. Ar yra kas nors, ką jūs pastebite būdinga lietuvio prigimčiai ir ko nepavaizdavote spektaklyje ZMONES:) Neturėjau tikslo sugrūsti į spektaklį visko, ką žinau. Kaip ir visuose mano spektakliuose, čia vyrauja didelis tempas. Šokėjai beveik neišeina iš scenos ir kuria vieną epizodą po kito, išlaikydami žiūrovą nuolatinėje įtampoje. Tai – nuotaikų vėrinys.

Spektaklis apie viską ir apie nieką… Saujelė akimirkų, būsenų, nuotaikų, atsitikimų… visa tai, kas nutinka su mumis kas dieną arba neatsitinka niekada… Apie įsimylėjusius, mylimus ir vienišus… apie norėjimą priklausyti, amžiną laukimą vienintelio žmogaus ir nežinojimą, kaip elgtis, kai jis atsiranda. Kuris svarbesnis? Tas, kuris padovanoja gėlę, ar tas, kuris atsako į tavo klausimus? Spektaklio personažai – žmonės, esantys aplink mus, simpatiški ir ne, dvasingi, jautrūs, pastebimi ir ne… Čia daug liūdesio, neišsipildymų… ir dar daugiau ironijos… jokios pretenzijos į tiesos apie jausmus žinojimą… Tiesiog tokius šiandien pažįstu žmones ir stengiuosi suprasti juos. Spektaklyje neskirstau “ištrauktų” iš gyvenimo situacijų į svarbias ir ne, tiesiog kviečiu kiekvieną žmogų į trumpą pasimatymą su savimi…

Paskutinioji Federico Garcia Lorca’os drama – “Bernardos Albos namai” (“La casa de Bernarda Alba”) buvo baigta 1936 metais, išleista 1945. Rengdamas šią dramą “apie moterų likimą Ispanijos kaimuose” (tokia dramos paantraštė) spaudai, Lorca skaitytojui teigė, kad norėjo “dokumentiškai tiksliai trijuose veiksmuose atkurti kai kuriuos vieno ispanų kaimo įvykius”. Bernarda Alba su dukterimis grįžta palaidojusi vyrą. “Per aštuonerius metus, kuriuos truks gedulas, nė vėjelis neturi įdvelkt iš gatvės į šiuos namus. Gyvensime lyg būtume užsimūriję duris ir langus. Taip darė mano tėvas, taip darė mano senolis”,- sako dukterims Bernarda Alba. Žiaurus paprotys priverčia moteris ištisus metus gyventi slegiančioje tyloje ir visiškoje vienatvėje… Pasislėpusi po ramybės šydu, tramdydama savo pačios jausmus ir tvirtai laikydamasi papročio, Bernarda Alba nusigręžia nuo dukterų. Kaip šviežio oro dvelktelėjimas mirusiųjų namų duris paslapčia praveria čigonas Pepė, sudrumsdamas gedulo rimtį, užvaldydamas seserų mintis ir dar neglamonėtas sielas. Sukaustytos įžadų, penkios seserys grumiasi su aistromis, glaudžiasi prie nepasiekiamos svajonės sapnuose… Myli be išeities… be atsako… Vyresniosios Albos dukterys neranda jėgų priešintis likimui ir tik Bernardos motina Marija Chosefa ir jauniausioji duktė Adela sukyla prieš motiną, vietoj nuolankumo pasirinkdama meilę ir mirtį.

Šis spektaklis – vienas jausmingiausių mano darbų. Svarbiausias ir įdomiausias man buvo kūrybinis procesas, kur susidūrusi su konkrečiais žmonėmis, aktoriais personažais, skirtingomis jų galimybėmis. Reikėjo tarsi “išrengti” juos pačius prieš save. Spektaklis reikalauja apnuogintos emocijos ir atsitinka tai, kad išsigąsti savo atvirumo, pamiršti, kad bet kuriuo momentu gali priminti sau: “čia teatras….” Spektaklyje riba tarp teatro ir gyvenimo tarsi išnyksta. “Tango in FA” – meilės istorijos, jausmų ir emocijų transformacijos argentinietiško tango stiliuje. Šokio spektaklyje dalyvauja 6 vyrai ir 4 moterys (baleto artistai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai bei pati choreografė).

“Manasis “Otelas” – apie viską griaunančius pavydo nuodus, meistriškai užaugintus iš mažos kibirkštėlės blogo žmogaus…Jei tik žmonės suprastų, kad tai tik didžiulė savęs naikinimo jėga, kiek meilės istorijų būtų buvę galima išsaugoti…” – sako A. Cholina. “Vienintelis pakuždėtas žodis…vienintelis išgirstas žodis…ir viskas. Nieko nebėra. Meilė bejėgė…” – spektaklio scenografo Marijaus Jacovskio žodžiai taikliai apibūdina šią tragediją.””Otelas”- sunkiai šokiui pasiduodanti medžiaga. Pasaulyje yra vos keli pastatymai pagal šią W. Šekspyro tragediją. Statydama savo šokio spektaklį išskyriau svarbiausius pjesės veikėjus, išryškinau esminius įvykius ir maksimaliai atpasakojau istoriją” – A. Cholina. “Esu patenkinta vykusiai savo artistų sukurtais vaidmenimis. Ypač šiame spektaklyje atsiskleidė Aurimas Sibirskas, sukūręs neįtikėtinai įtaigų Jagą, kuris yra spektaklio ašis. Sudėtingas vaidmuo teko ir kordebaletui, kur masė virsta iš jūros į turkų karius, o paskui transformuojasi į juodąsias mintis”.

Spektaklyje dalyvauja: Andrius Žužalkinas, Martynas Rimeikis, Eligijus Butkus, Laimis Roslekas, Donatas Bakėjus, Romas Ceizaris, Igoris Zaripovas, Laurynas Navickas, Margarita Makejeva, Margarita Verigaitė, Kristina Galalytė, Inga Cibulskytė, Giedrė Zaščižinskaitė, Jekaterina Romankova, Modesta Butautytė. Šokio spektaklis „Fantazija penkioms stichijoms” – tai spektaklis apie gamtą. Čia dalyvauja 14 baleto artistų, kurie įkūnija vandens, žemės, oro ir ugnies stichijas. Solistas Andrius Žužžalkinas šiame spektaklyje sukūrė Žmogaus vaidmenį. Jis išbūna scenoje visą laiką ir pasakoja apie Žmogaus susidūrimus su gamtos stichijomis, kurios yra jo paties vidaus išraiška. Pirmą kartą Anželikos Cholinos spektaklyje dalyvauja ir cirko artistai. Kaip teatro kostiumų dailininkas čia debiutavo stilistas Kęstas Rimdžius, neteatrališkais, subtiliais kostiumais įnešęs į spektaklį kitokią vaizdo kokybę. „Pastatymas kardinaliai skiriasi nuo ankstesnių mano darbų. Jame nėra siužeto, bet labai daug šokio ir stebuklingo grožio” – sako choreografė Anželika Cholina.

Teatre ir kinematografe daug kartų mėginta papasakoti tragiškus likimus žinomų ir nežinomų menininkų, kuriuos negailestinga rampų šviesa sugniuždė. A. Cholinos spektaklyje ši banali tema banalia nevirsta dėl išradingos kompozicijos, lakoniško ir įtaigaus vaizdinio sprendimo, dėmesį sutelkiančios veiksmo dinamikos. Spektaklio siužetą “pasakoja” dvi pagrindinės veikėjų grupės: trys Mūzos – Šlavėjos, keliasdešimt Pamišusių merginų ir iš žalio kiaušinio išsiritusi mažutė Juodoji gulbė. Šie personažų pavadinimai – sąlygiški, jie niekur neįvardyti, kiekvienas žiūrovas gali savaip pavadinti tuos, kurie suka sceninio veiksmo ratą. Spektaklyje beveik be paliovos ironiškai aštriai parodijuojama klasikinio baleto estetika. Ir pati spektaklio pradžia aiškiai primena garsiojo Cesare’s Pugni “Pas de Quatre” uvertiūrą. Tik vietoj “Quatre” čia yra “Trois”, ir šitokių “vietų” visame spektaklyje yra daug. Šis baltasis trio supriešinamas su mase keistų, beveik belyčių juodais apdarais būtybių (“merginų” įvaizdį čia pirmiausia kuria maskatuojančios kasos), kurios iššokuoja iš dešiniųjų kulisų ilga ir, atrodo, niekad nesibaigsiančia virtine. Pasigėrėtinas choreografės gebėjimas kompoziciškai suvaldyti daug šokėjų – bene pirmą kartą profesionaliai scenai skirtam repertuariniam kūriniui buvo pasitelkta ne tik aktorių profesionalų, bet ir moksleivių bei studentų pagalba.