| | |

Hip-Hop šokio istorija (pagal Elite Force)

Freestyle Hip-hop šokis pradėjo plisti maždaug 1984-aisiais metais JAV. Kaip ir kitos „Funk Styles“ bei „B-boying“ stilių atšakos, „Freestyle Hip-hop“ savo viršūnę pasiekė didžiuosiuose ekranuose pasirodžius tokiems filmams, kaip „Breakin“ ir „Beat Street“, taip pat keleto reklamų bei muzikinių vaizdo įrašų dėka. 1984-ųjų metų pabaigoje Hip-hop kultūros vientisumas pradėjo blankti, tačiau populiari jaunimo pasilinksminimo vieta – riedučių klubas „Roxy“ įkvėpė vilties šiam „B-boying“ ir „Funk Styles“ periodui Niujorke. „Roxy“ buvo ta vieta, kur Buddha Stretch sutiko visus šokėjus, kuriuos žinome ir dar atpažįstame. Tačiau 1985-ųjų metų pavasarį „Roxy“ užvėrė duris ir visas personalas persikėlė į kitą populiarų klubą „Inferno“. Klube „Inferno“ taip pat grojo Hip-hop muziką, bet greitai ir šis klubas buvo uždarytas. Tais metais „Latin Quarters“ klube penktadienio vakarais pradėjo groti „Hip-hop“, o šeštadieniais „Freestyle“ („Latin Elektronica“) muziką. 1985-aisiais visus „B-boying“, „Popping“ šokio „lyderius“ šeštadienio vakarais galima buvo sutikti „Latin Quarters“. 1986-ieji metai, Buddha Strech pradėjo lankytis „Rooftop“ riedučių čiuožykloje Harleme. Ten jis išvydo pirmąsias grupes šokančias griežtą „Bboying“ ir „Popping“ vienu metu, vis daugiau šokėjų pradėjo jungti skirtingus taisyklingus gatvės šokius. Vėliau tais pačiais metais atidarytame „Union Square“ klube atsirado „Freestyle Hip-hop“ šokio stilius, jungiantis skirtingus „Funk Styles“.

| | |

Pilvo šokis – tai pasitikėjimas savimi

Pilvo šokį, kaip žinia, šoka tik moterys. Grakščiai atlikdamos gundančius judesius, jos šoka Šecherezados pasakų viliotinį, saldų ir paslaptingą… Tokios asociacijos iškyla ne vienam vyrui. Bet, turime pasakyti, jog Pilvo šokio prasmė ir istorija siekia daug gilesnius klodus. Pilvo šokis nėra vien tik fizinių judesių rinkinys, tai – savitos šokančiojo energijos ir individualaus temperamento išraiška. Kaip joks kitas – Pilvo šokis ypatingai padeda moterims pajausti savo kūną ir įgauti pasitikėjimo savimi, pamilti save tokią, kokia yra. Neatskiriami pilvo šokio elementai yra fizinis judesys, dvasinis komfortas ir terapija. Ritmiškai siūbuojami klubai užmuša visus kamavusius kompleksus. Tai – tiesiog himnas moters prigimčiai. Sakoma, kad Pilvo šokiui, jau daugiau, nei 6 tūkstančiai metų. Tiksli Pilvo šokio atsiradimo data nėra nustatyta, bet aišku viena – ši šokio rūšis yra viena iš seniausių. Jos ištakos aptinkamos daugelyje senovės kultūrų. Pilvo šokio tėvyne laikoma Šiaurės Afrika, Iranas ir Vidurio Rytai. Pilvo šokis neturi nieko bendro su erotika – tai Rytų tautų tautinis šokis, šokamas ir vyrų, ir moterų. Pirmasis vakaruose įvykęs šou, kuriame pilvo šokį atliko rytietės, debiutavo 1889 metais Paryžiuje. Tai sukėlė vakariečių moterų susidomėjimą šiuo egzotišku šokiu. Legendinė olandų kilmės šokėja ir šnipė Mata Hari (tikrasis vardas – Margaretha Geertruida Zelle) 1905 metais pradėjo savo kaip rytietiškų šokių šokėjos karjerą.

| | |

Pilvo šokio istorija

Su kiekviena diena pilvo šokis užkariauja daugelių moterų širdžių visame pasaulyje. Šio jausmingo, užburiančio šokio šaknys kyla iš gilios senovės. Pilvo šokį ( belly dance )šoko Egipte, Graikijoje, Turkijoje, o paslaptingieji Rytai tapo jo tėvynė. Dauguma pagrindinių judesių yra kilę iš ritualinio apvaisinimo šokio-senovės Rytų tautų religinio tikėjimo. Šie šokiai buvo atliekami apeigų metu garbinant Egipto Izidę, Graikų Afroditę ir kitų šalių Deives. Slinko šimtmečiai. Nuostabus šokis įgavo naujų įvairių judesių. Šiandien tai visiškai susiformavęs šiuolaikinis šokių stilius. Šiuo metu pilvo šokis populiarus ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose. Pilvo šokis tokį pavadinimą gavo neatsitiktinai. Šokis – tai gyvenimas, o pilvas – gyvybė. Vadinasi, pilvo šokis – gyvenimo ir vaisingumo simbolis. Šiais laikais moterys mokosi šokti pilvo šokį savo malonumui bei sveikatos palaikymui. Pilvo šokio šokėjos šoka įvairiuose renginiuose. Vis dėlto šis žaismingas plastiškas šokis nepaisant laiko ir kultūros pokyčių išliko ypatingu kūno ir sielos šokiu, atliekamu skambant Rytų muzikai. Tikriausiai, sunku būtų surasti kitą tokį šokį, kuris taip apdainuotų moters grožį. Tačiau tai ne tik šokis, parodantis visą moters kūno grožį ir graciją. Tai emocijų ir jausmų išreiškimo forma. Tai nepaprastai gražus šokis, padedantis moteriai atsiskleisti ir pažinti save, pažadinti kūrybiškumą ir pasitikėjimą savimi, atsikratyti įtampos ir kompleksų.

| | |

Flamenko – papasakok savo gyvenimo istoriją!

Perpintas aistros ir meilės meno – Flamenko yra vienas iš nedaugelio šokio stilių, sugebančių užžiebti ugnį žmonių širdyse! Tai ypatingas pasakojimas apie gyvenimą, sudėtingus vyro ir moters santykius, nesibaigiantį dviejų žmonių ryšį. Flamenko yra ypatingas muzikos (toke), dainavimo (kante) bei šokio (baile) junginys, sugebantis savo išraiškingumu bei dinamika pakerėti visus be išimties. Patys Flamenko šokiai bei dainavimas paprastai lydimi gitaros skambesio ir perkusijos: ritmingu mušimu rankomis bei kastanjetėmis, kas suteikia papildomo žavesio. Flamenko – tai visa kultūra, suliejanti šokius, muziką, dainavimą. Tai gyvenimo stilius, reikalaujantis visiško atsidavimo bei supratimo. Flamenko atsirado dar XV amžiuje kaitrioje Ispanijos žemėje. Šio stiliaus pradininkais laikomi čigonai, po Bizantijos žlugimo, įsikūrę Andalusijoje. Jų tradicijos įsiliejo į maurų kultūrą, kas ir davė pradžią Flamenko. Šis stilius – tai įvairių kultūrų susiliejimo rezultatas: indų, arabų, keltų, Pietų Amerikos… Dėl tokio neįprasto mišinio Flamenko ir yra toks patrauklus, paslaptingas, nepakartojamas… Pakankamai ilgą laikotarpį Flamenko buvo laikomas „uždaru menu“. Nuo pat savo įsikūrimo Ispanijoje, čigonai buvo laikomi visuomenės dugnu. Jų draugijos, tuo pačiu ir kultūrų susiliejimo, įvairiais būdais buvo stengiamasi išvengti. Flamenko vystėsi pogrindyje – „išrinktųjų“ rate.

| | |

Flamenkas kaitina kraują ir sielą

Flamenkas ir korida jau seniai tapo dviem neatsiejamais Ispanijos simboliais. Mano pirmoji pažintis su flamenku, deja, įvyko ne Pietų Ispanijoje, o viename Maskvos kino teatre. Pamenu, kaip prieš porą dešimtmečių žiūrėjau kino filmą “Karmen“ su garsiais ispanų flamenko atlikėjais Antonijum Gadesu ir Laura del Sol ir buvau tiesiog pakerėta. Be vieno žodžio, tik kūno kalba perduodama aistringa meilės istorija, skambant Pako de Liusijos užburiančiai muzikai, mane tiesiog užhipnotizavo. Jaučiau, kad negaliu paleisti kėdės ranktūrių, o visą kūną krečia virpulys. Taip gimė mano susižavėjimas ir meilė flamenkui, muzikai ir šokiui, sugebančiam pavergti žmogaus sielą. Daugelis mano, kad flamenką į Ispaniją atgabeno čigonai iš Indijos. Mat galima surasti panašumo tarp rankų ir plaštakų judesių indų ”kathak”šokiuose ir flamenko. Teisingiau būtų teigti, kad čigonai paveikė flamenko stilių, bet, norint suvokti šio meno susiformavimo priežastį, reikia būti bent šiek tiek susipažinusiam su Ispanijos istorija. Septynis šimtmečius musulmonams valdant šalį, Ispanijos teritorijoje be didelių konfliktų sugyveno įvairios kultūros. Tačiau, Kastilijos karaliams nugalėjus musulmonų valdžią, situacija pasikeitė. Karalius Ferdinandas V ir karalienė Izabelė 1492 metais išleido įstatymą, pagal kurį visi gyvenantys jų valdomoje teritorijoje privalo priimti į katalikybę, o nepaklusę šiam įstatymui baudžiami. Griežčiausia bausmė – mirtis ant laužo.

| | |

Pirmą kartą organizuojamas „Vilniaus flamenko festivalis“

Birželio 24-28 dienomis po atviru dangumi skambės ispaniško stiliaus gitaros. Vilniaus mokytojų namų kiemelyje pirmą kartą organizuojamas „Vilniaus flamenko festivalis“. Čia bus galima išgirsti pasaulinius flamenko gitaros virtuozus, patiems mokytis groti ir šokti bei mėgautis laisva ispaniška atmosfera ragaujant tradicinius šalies virtuvės patiekalus. „Šio festivalio idėja kilo iš noro supažindinti lietuvius ne tik su tradiciniu flamenko stiliumi, tačiau ir šiuolaikinėmis jo pakraipomis, – pasakoja festivalio sumanytojai Marc Mercade ir Ruben Pellon. – „Vilniaus flamenko festivalis“ sieks supažindinti su visomis šio stiliaus formomis, perteikiamomis daina, šokiu, perkusija ir, žinoma, gitara“. Organizatoriai teigia, kad festivalio programa bus įdomi įvairaus amžiaus žmonėms: „Ir jauniems, ir vyresniems, ir tiems, kurie iki šiol nesidomėjo flamenko, ir tiems, kurie pažįsta šį stilių nuo pat šaknų – norime sukurti šventę ir suteikti lietuviams progą mėgautis flamenko, kaip kultūriniu judėjimu“. Joninių vakarą, birželio 24 d., „Vilniaus flamenko festivalį“ pradės flamenko gitaristas Marc Mercade ir rumba catalana stiliaus kolektyvas „Meztuca“ . Gitaromis ir nacionaliniais Katalonijos regiono instrumentais grojančių „Meztuca“ koncertinis grafikas itin įtemptas: vyrukai dažnai grojai ne tik gimtojoje Barselonoje, tačiau ir visoje Europoje.

| | |

Flamenko užkerėti

Pastaraisiais metais Klaipėdą tiesiog užvertė pramoginių šokių banga – šimtai klaipėdiečių kojas miklina net keliose šokių studijose. Vienose siūloma mokytis tik Lotynų Amerikos šokių, kitose – modernaus šokio meno, trečiose vyksta linijinių šokių, stepo ar repo pamokėlės. Tačiau flamenko mokyklos uostamiestyje nebuvo iki šiol. Tokią studiją turi tik vilniečiai. „Šis šokis klaipėdiečiams apskritai – didelė paslaptis. Kone kiekvienas žino, kas yra tango ar salsa, o apie flamenką retas turi žinių“, – pasakojo Beata, jau metus su kolega Aleksandru dėstanti flamenką dvidešimčiai klaipėdiečių. Kol kas studiją lanko tik moterys – vyrai kažkodėl vengia šokti šį temperamentingą šokį. „Gal kompleksuoja? Būna, kad ir moterys nedrįsta iškart šokti – pasėdi, pažiūri. Šokti flamenką gali išmokti kiekvienas, tačiau tobulai, matyt, jį šoka tik patys ispanai“, – sakė šokių vadovė. Paklausti, ar patys, būdami profesionalūs šokėjai, flamenko šoka tobulai, Beata ir Aleksandras neslėpė: „Tikrai ne. Žiūrime vaizdo medžiagą, mokomės, tobulėjame. Tada įgytas žinias norisi ir kitiems perduoti. Kad suvoktum, kas per magija yra flamenkas, reikia pabandyti jį pašokti.“ Beatos ir Aleksandro studija, kuri po remonto turėtų atsidaryti rugsėjo viduryje, jau turi pavadinimą – „Duende“. Ką reiškia šis skambus, tačiau lietuvių ausiai neįprastas žodis? „Duende“ iš ispanų kalbos verčiama kaip „flamenko dvasia“, – aiškino Aleksandras. – Tai ugnelė, kuri arba yra, arba jos nėra.

| |

Pramoginiai šokiai

Manoma, jog išanalizavus žmogaus šokį galima patekti į jo sielą. Praktiškai į kiekvieną judesį galite įdėti savo jausmus, kuriuos jaučiate: pagarbą, susižavėjimą, nepasitenkinimą, kančią, švelnumą ar meilę. Pramoginiai šokiai – tai puikus būdas įdomiai praleisti laiką ir atrasti savyje kažką naujo. Pradėti šokti pramoginius šokius gali bet kurio amžiaus žmonės, nes fizinis krūvis nėra toks didelis kaip sporte arba balete. Kuo naudingi šokiai? Be pasimėgavimo pačiu šokiu jūs gaunate galimybę naudingai praleisti laiką. Proginiai šokiai naudingi fiziniam vystymuisi, šokant pagerėja kvėpavimo ir širdies – kraujagyslių sistemos darbas. Šokiai gali ne tik sustiprinti jūsų sveikatą, bet ir kardinaliai pakeisti išvaizdą (žinoma, tik į geresnę pusę). Žmones, kurie yra profesionalūs šokėjai arba tik mėgėjai, iš karto galima pažinti. Nesvarbu, tai būtų moteris ar vyras, žmogaus eisena lengva ir grakšti, nors jis ir vilkėtų žieminius rūbus. Šokėjas lyg plaukia pažeme aukštai iškėlęs galvą, ištiesęs pečius. Kitaip ir negali būti: juk šokant valsą, tango arba fokstrotą poros judesiai turi būti darnūs. O jeigu jūs susikūprinsite, pakelsite pečius, šokti bus nepatogu ir galų gale jūs vienas kitam pradėsite mindžioti ant kojų. Todėl, norite to ar nenorite, šokant susiformuos taisyklinga laikysena. Šiandien vis populiaresni ir populiaresni tampa Lotynų Amerikos šokiai. Jie pakeri savo ugningumu ir judesių grakštumu. Tačiau jų visų pagrindas – klubų judesiai (ir gana energingi).

|

Tradiciniai šokiai ir visuomenės kultūra

Tradicinio šokio ir visuomenės kultūros santykis gali būti labai skirtingas. Priklauso nuo to, apie kokią visuomenę kalbame. Šiuolaikinė Lietuvos visuomenė yra įvairialypė, joje išryškėja atskiros grupės, kurių sąsaja su tradiciniu šokiu yra skirtinga. Tam tikro visuomenės sluoksnio santykis su tradiciniu šokiu daugiausia priklauso nuo įsigalėjusios pasaulėžiūros ir vertybinių, nuo suvokimo, kurios šokio formos yra tradicinės ir ar jos laikomos vertybėmis, išreiškiančiomis tautinį savitumą. Kita vertus, kiekvienoje šalyje tradicinių šokių raida nebuvo izoliuota nuo kitų kultūrų (ankstesnių ar kaimyninių) įtakos. Todėl aptariant lietuvių liaudies šokių ir visuomenės kultūros santykį verta pasinaudoti šiuolaikiniais kultūrinės antropologijos metodais, reikalaujančiais vienos atskiros žmonių grupės ar civilizacijos tyrimus patikrinti lyginant su kitų grupių ar civilizacijų tyrimų medžiaga, ir pabandyti atskleisti Lietuvoje vykstantį procesą kitų kultūrų šviesoje. Visų pirma nustatykime, kaip lietuvių choreografinis folkloras atitinka įžymaus pasaulio šokių tyrinėtojo Curt’o Sachs’o sudarytą šokių klasifikaciją. Pagal ją šokiai skirstomi į intravertinius (siaurų judesių) ir ekstravertinius (plačių judesių). Intravertiniai šokiai būdingi matriarchatinėms kultūroms, kuriose vyrauja žemės ir mėnulio religijos, garbinamos deivės, žmonės užsiima žemdirbyste. Tokiose kultūrose pagrindinės šokių atlikėjos yra moterys, jų judesiai siauri ir ramūs, nėra šuolių.

15-as „Kino pavasaris“ žada penkiolika ypatingų gero kino dienų
|

15-as „Kino pavasaris“ žada penkiolika ypatingų gero kino dienų

Po tikros gilios žiemos pavasario verta laukti, nes Vilnius turi puikią tradiciją – kuomet žmonės namus ir parkus išmaino į kino teatrų sales, o mieste prasideda tikra kino šventė! Taigi, gero kino mylėtojams pavasaris prasidės kovo 18 – balandžio 2 dienomis, kuomet vyks 15-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“. „Festivalis, skaičiuojantis jau penkioliktus metus, kasmet tampa tikrojo pavasario sinonimu ir pranašu. „Kino pavasaris“ yra buvęs tiek labai nedidelis, tiek sulaukęs rekordinio žiūrovų skaičiaus, gal kartais sunkiai skynęsis kelią, tačiau ir sulaukęs pačių nuoširdžiausių aplodismentų bei garbingiausių svečių. Svarbiausia, kad praėjus penkiolikai metų nuo pirmojo „Kino pavasario“ galima teigti, jog per šį laikotarpį festivalis tikrai prisidėjo prie kino kaip meno formos ir intelektualios pramogos suvokimo Lietuvos žmonių sąmonėse“, – šypsosi Vilniaus tarptautinio kino festivalio direktorė Vida Ramaškienė. Išsiilgusius savo žiūrovus jubiliejinis „Kino pavasaris“ šiais metais pakvies į išskirtinę, gurmanišką kino puotą: pagrindiniu festivalio patiekalu bus žymiausi ir naujausi, kritikų ir žiūrovų įvertinti filmai iš viso pasaulio. Lietuvos kino mylėtojai turės unikalią galimybę vienoje vietoje išvysti filmus, laimėjusius „Auksinę palmės šakelę“ Kanuose, „Auksinį lokį“ Berlyne, „Auksinę kriauklę“ San Sebastiane ir „Auksinį leopardą“ Lokarne. Na, o desertui ruošiama konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“.