Jonas Biliūnas

Jonas Biliūnas – naujos kartos rašytojas realistas. Iš kitų realizmo epochos lietuvių rašytoju jis skiriasi tuo, kad dėmesį kreipia ne į išorę, o į vidinių žmogaus gyvenimą. Jo kūriniuose dominuoja emocingumas, o ne vaizdingumas. Įvykis vaidina antraeilį vaidmenį.

Kūrinys “Kūdikystės sapnai” sudarytas iš trijų dalių. Pirmojoje pasakojama apie senute Baltruvienę, kuri berniukui parodė “lėlę”, paskutiniojoje dalyje pasakojama apie krikštamote, kuri numirė. Ši ištrauka yra viduriniosios dalis pradžia. Joje pasakojama apie berniuko mama – svarbiausia, artimiausią ir brangiausią jam žmogų.

Biliūnas vaizduoja tai kas tikra. Nėra nei nerealių aplinkybių, nei žmonių. Jis rašė sodria devyniolikto amžiaus pabaigos lietuvių kalba. Joje daug nelietuviškos kilmės žodžių: “gryčion”, “žiponą”, “bliūdžiuką”, “aniolėlis”. Šie žodžiai suteikia kūriniui buitiškumo, paprastumo, perteikia to laikmečio nuotaiką, aplinką. Tekstui vaizdingumo suteikia palyginimas, kai vietoje žodžio pavargęs ar pailsęs vartojama “šieną pjovęs”. Tai lietuvių kaimo vyrų pareiga, kuri yra sunki ir alinanti.

Straipsniai 1 reklama

Jonui Biliūnui svarbi ne tik realistiška aplinka, bet ir realūs žmonių jausmai. Mama nešioja savo vaiką, ji pagimdo ir augina, todėl jųdviejų ryšys yra labai stiprus. Vaikas nesupranta daugelio dalykų. Nesupranta mamos žodžiu, jos nerimo, jam atrodo, kad viskas yra gerai. Berniukui “taip gera prie mamos” ir ramu. Tai parodo jo požiūris į supančią aplinką: “ prisiglaudęs ir padėjęs ant jos kelių savo galvą, tyliu ir klausaus, kaip romiai ir vienodai ūžia ratelis”. Mama jaudinasi dėl savo vaiko, bijo dėl jo ateities: “Būsi ubagėlis ir duonos negalėsi sau užsidirbti, ir skriaus tave mažesnįjį visi…”. Mamos žodžiai baigiasi daugtaškiu, nes ji neišsako viso savo nerimo, neišsako visų, jos vaiką laukiančių, negandų. vaikas nežino ką reiškia duonos neturėti, būti skriaudžiamam, todėl nesupranta “gerai motinos žodžių, bet” jaučia, kad bus nelaimingas ir pradeda “baisiai verkti”.

Vaikui, o ypač mažam, labai svarbi ir reikalinga mama. Berniukas dar “nespėjęs įeiti gryčion”, jau šaukia mama. Ji padeda nusirengti, duoda pavalgyti, paglosto galvą, moko tikėjimo, subara “rūsčiai, bet kartu ir rūpestingai”. Mama reikalinga, kad prisiglaudus “prie jos krūtinės”, būtų galima išsiverkti.

Verpianti moteris – lietuvės moters simbolis. Ji sugeba “viena ranka” verpti, kita glostyti vaiko galva, rūpintis namais. Šis archetipas kūriniui suteikia jaukumo jausmą, padeda suvokti kokiu laikmečiu vyko veiksmas. Šioje ištraukoje pavaizduojamos keturios labai svarbios moters pareigos: siūlų verpimas, rūbų siūvimas, maisto gaminimas, veikų prižiūrėjimas. Būtent realybes vaizdavimas su visomis realiomis pareigomis ir išskiria realizmo epochos rašytojus

Mama kūrinyje vaizduojama stipri, nors nei karto taip nepavadinama. Ji pagimdė “pavasarį, prieš pat Velykas”, kai gamta atgyja. Bet vaikas buvo nesveikas. Mama negalėjo džiaugtis savo kūdikiu, negalėjo svajoti apie jo ateiti. Ji turėjo siūti baltus marškinėlius vaiko laidotuvėms. Vis “rūpestingai apžiūri” sūnaus “kaklą, galvą ir veidą, ar nėra tenai kokio skaudulio ar žaizdos”. Tokie gyvenimo išbandymai stiprina žmogų.

Tekste daug klausimu ir beveik visi jie berniuko. Vienas iš jų nuskamba tik mintyse. Ji yra labai realus: “kaip tai nesušalau”. Vaikui nesuvokiama ir keista kaip gimus tada, kai yra šalta nesušąlama. Kiekvienas vaiko klausimas susilaukia aiškaus mamos atsakymo. Tuo tarpu mamos klausimas: “argi nebūtų gailu manęs palikti?” nelaukia atsako. Jis pertaikai mamos liūdnumą dėl vaiko ligos, dėl galimos jo mirties.

Iš to kaip žmonės mąsto apie mirtį, galima spręsti apie jų tikėjimą Dievu. Jei jie gyvena dorai, pamaldžiai, jie nebijo mirties. Mama moko savo sūnų tikėti, kad jis pateks aukštai į dangų, “pas dievulį”. “ Visi maži vaikeliai, kurie miršta, aniolėliais palieka”, nes jie dar be nuodėmės, o pirmapradė nuodėmė pakrikštijus atleidžiama. Todėl “tą pačią dieną ir krikštytų” tėvai vežė berniuką. Mama taip gražiai nusako pomirtinį gyvenimą, kad vaikas ima gailėtis kad nemirė: “Tai kodėl, mama, aš nenumiriau? – klausiu, tarsi gailėdamasis, kad taip neatsitiko.” Motina pasakoja sūnui, kad danguje net balti marškinėliai bus dar gražesni: “ tau tenai būtų daug gražesnius davė”. Baltesni ir gražesni baltinėliai- tai gražesnis, šviesesnis, lengvesnis gyvenimas. Iš vaiko ir mamos dialogo matosi, kad berniukas augo pamaldžioje ir tikinčioje šeimoje, kurioje jis jau nuo mažens buvo mokomas melstis.: “Pabaigęs persižegnoju baisiai ir iš palengvo, bijodamas apsirikti”.

Jonas Biliūnas nevartoja daug jausminių veiksmažodžių, kad parodytų žmonių jausmus. Bet šio rašytojo personažai kupini jausmų. Jų vidinį pasaulį perteikia aplinką, žmonių dialogai.

Monikos Reneckytės rašinys

Views All Time
Views All Time
17890
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

99 − 92 =