Kulinarija

Jau daugiau kaip dvylika metų „tarybinės dešrelės“ yra vienos populiariausios Lietuvoje. Be to, „tarybiniai“ mėsos gaminiai jau penkiskart yra gavę „Lietuvos metų gaminio“ apdovanojimus. Kaip paaiškintumėte tokį „tarybinių dešrelių“ populiarumą Lietuvoje? „Tarybines dešreles“ „populiariausiomis ir net 12 metų“ Lietuvoje padarė ne paklausa, o žurnalistai, nes statistikos kiek kokių dešrelių perka lietuviai iš vis nėra. Turiu duomenis iš „Iki“, „Rimi“ ir „Norfos“ prekybos centrų (tas pats turėtų būti ir „Maximose“), kurie rodo, kad Lietuvoje žmonės daugiausiai perka tik pačias pigiausias dešreles, tas, kurių sudėtyje mėsos iš vis nėra. Remiantis šiais duomenimis galima daryti išvada, kad apie 80% lietuvių gyvena žemiau skurdo ribos, gauna ne didesnius, kaip 800 litų atlyginimus. Iš tiesų priedai, kurie naudojami visose virtose dešrelėse iššaukia vaikams alergiją ir todėl jau mūsų dienomis kūdikiai 100 procentų gimsta alergiškais!!! Iš pernai tirtų mokinių, nustatyta, kad Lietuvoje yra tik 12% sveikų vaikų!!! Neišmanančių apie mitybą tėvų vaikai, maitinami virtomis dešrelėmis, nuo ten esančių cheminių skoniklių, kvapiklių ir spalvikių tampa priklausomais, kaip nuo narkotikų, jie jau patys nori ne kito maisto, o reikalauja tik dešrelių, o nuo tokio maisto vaikus kamuoja įvairūs chroniški susirgimai. Pažiūrėkite, ką vaikams siūlo Lietuvos restoranai, kavinės, barai, picerijos, ir net mokyklų valgyklos – virtas „sasiskas“ (saucisse – prancūziškai – dešrelė) su aliejuje virtomis išpampusiomis bulvėmis.

Viename iš straipsnių minėjote, kad „lietuvių nacionalinis patiekalas šiandien yra pica“. Kaip galėtumėte paaiškinti tokią lietuvių „meilę“ picoms? Meilę picoms sugalvojote Jūs ir picas reklamuojantys žurnalistai, bei jų straipsnius spausdinantys spaudos organai, kurie iš tiesų priklauso surogatinių maisto produktų parduotuvių savininkams oligarchams, nes jokios lietuvių meilės picoms iš tiesų nėra, yra tik agresyvus picerijų tinklo plėtimas Lietuvoje. Kiekviename mieste ir miestelyje vyksta arši picerijų ir piceristų tarpusavio kova: tik įsteigė vienas tinklas savo piceriją, čia pat už kelių žingsnių po kelių savaičių atveria duris kita picerija. Šį agresyvumas, klientų verbavimas, picų per prievartą kišimą valgytojui, vaikų ir jaunimo darymą picų masiniais ėdikais aiškinu vienu – galimybę iš niekinių menkaverčių pigiausių produktų gauti maksimalų pelną. Jei žmonės žinotų iš kokių netikusių, netgi sveikatai pavojingų „miltų“ kepamas picos padas, aptepamas nuodingu surogatiniu „pomidorų“ padažu, apibarstomos dirbtinio aliejinio „sūrio“ tarkiais, nemėsos dešromis ir dešrelėmis, bemėsos faršu, dažytomis alyvuogėmis ir kitokiais dirbtiniais „maisto“ produktais, kurie yra ypatingai pigūs „picų“ gamintojams. Jeigu šiandien pica kainuoja nuo 10 iki 20 litų, tai tikroji jų savikaina yra nuo vieno iki dviejų litų. Ar suvokiate kam yra naudingas dešimteriopas pelnas? O kad užvalgius „picų“ reikia tuoj pat lėkti į šalia jau šiam reikalui įkurtą vaistinę, pirkti nuo sutrikusio virškinimo vaistų, žmonės dažniau linkę kaltinti save, o ne picerijų maisto kokybę.

Viename iš straipsnių minite, kad maistas Sovietų Sąjungos laikais buvo „neskanus, bet užtat vienodas“. Kaip galėtumėte trumpai apibudinti šiandieninį maistą? Ar, Jūsų manymu, šiandien yra daugiau įvairovės? Sovietų sąjungos iš vis nėra buvę, nes tais laikais buvo Tarybų sąjunga, kuri turėjo vieningą vadinamą Anastazo Mikojano virtuvę visoms taip vadinamos predprijatija obščestvenogo pitanija – obščepit – visuomeninio maitinimo įmonėms. Ir visos privalėjo gaminti gaminius – maisto produktus pagal patvirtintus GOST‘us. Tokio maisto produktų pasirinkimo, koks yra šiandien nebuvo, bet nebuvo ir tokios ypatingai žemos kokybės. Iš vis nebuvo maisto surogatų. Jei pieninė iš kolchozų surinkdavo 1000 litrų pieno, tai ir pieno į butelius galėdavo supilstyti tik 1000 litrų, o ne 100000 ir dar prigaminti 10000 kg varškės kaip šiandien. Jei grietinėlės ant pieno nusistovėdavo tik 10 litrų, tai pieno kombinatas negalėdavo jos pagaminti 10000 litrų, ir dar 10000 litrų grietinės, ir dar 10000 kg sviesto, kaip daro šių dienų pieno kombinatai. Už tą dalyką pieno kombinato valdžią tremdavo į Sibirą, arba pūdydavo kalėjimuose, bausmės buvo negailestingos, bet teisingos. Tiesa, visi dirbę maisto pramonėje, nuo direktoriaus iki šlavėjos, – vogė kiek tik pajėgdavo, bet tai buvo pačių žmonių rizika. Nepagaus – gyvensi kaip inkstas taukuose. Pagaus – kalėjimo neišvengsi. Vogti reikėjo mokėti. Lietuviai vogti iš tarybų valdžios mokėjo, nes turėdami pinigų, jie buvo nupirkę visus OBHeso, higienos, milicijos darbuotojus, prokurorus ir teisėjus. Tas ir šiandien ryškiai matosi Lietuvos teisėsaugoje. Pažiūrėkite kokius ir gyvenamus namus, ir sodų namelius išsistatė vien Klaipėdos tarybinių mėsos, pieno ir duonos kombinatų valdžia, net ir dirbantieji…