McDonald’as

Jei nori pamatyti kur ritasi pasaulis, nueik į greito maisto restoraną ir pasižiūrėk į žmones. Aš šitą raštliavą būtent ir sukurpiau viename McDonald’e Liverpulyje.

Bet prieš tai norėčiau papasakoti apie savo naują draugą. Mano gyvenime jis atsirado visai netikėtai, kai man buvo kiek sunku. Pasiguldė mane ant žemės ir įtikinamu balsu išaiškino, kad „nuo šiol gyvensime linksmiau“. Patikėjau, nes tokie nemeluoja. Labai greitai jis nuspalvino mano gyvenimą visomis spalvomis kurias tik gali pamatyti išėjęs pasivaikščioti po vakarėjantį Mančesterį. Reguliariai su juo susitinku. Ieškome nuotykių, šnekamės su atsitiktiniais nepažįstamaisiais, juokiamės, bet kur kas daugiau verkiam. Kartu. Aš ir Jack‘as.

Tą dieną Jack‘as kaip visada slėpėsi. Visuomenė dar nepasiruošus pamatyti mūsų kartu. Bent jau ne tokiu dienos metu. Ėjau Liverpulio gatvėmis nei sekundėlei nesustodamas ir kirsdamas gatvę tik jei priėjus perėją jau degdavo žalia šviesa. Jei ne, pasukdavau ir toliau eidavau šaligatviu. Svarbiausia buvo nei sekundėlei nesustoti. Kartą apsukau kokius penkis ratus aplink pastatų kompleksą kol pagaliau perėjau prakeiktą gatvę. Bet šią taisyklę Jack‘as sugalvojo dar šiandien ryte ir laužyti jos nevalia.

Ech Liverpulis.. Nuostbus miestas! Nepalyginsi su ta šlykščia salele, kurioj dabar gyvenu. Tiek daug žmonių, visi kažkokie atsipalaidavę. Šypsosi! Smagu. Čia net lenkai man atrodo bitliškesni. Ausinėse plyšauja Blind Melon vokalistas nepailsdamai daugindamas pirminius skaičius iš trijų. Kažkas jam įkalė į galvą, kad trys – magišas skaičius. Jackas sako, kad šita daina yra puikus kūrybinio išsikvėpimo pavyzdys, bet man patinka. Kaip ten bebūtų, daina man priminė, kad galbūt jau laikas pasikviesti savo draugą, visgi basčiausi pats vienas geras tris valandas. Nei daugiau nei mažiau, tris! Du. Vienas. Mes jau kartu. O jis kaip visada negaišta laiko.

– Einam

– Tai kur einam? – klausiu.

– Kur kur? Į McDonald’ą.

– O ten ko?

Jack‘as aiškiai pasipiktinęs pasižiūri į mane ir meta tą „bet juk tu, brolyti – mulkis“ išraišką:

– Pavalgyti – ištaria tyliu ir jam taip būdingu piktu balsu.

– Tu gi nevalgai

– Bet tu valgai

– O aš McDonalde valgyt nemėgstu

– Mėgsti mėgsti

Ką gi aš galiu į tai atsakyt? Nutariu patylėti.

– Gerai. Mes einam į McDonald’ą žmonių pagąsdint. Patenkintas? O dabar greitink tempą nes tas studentėlis šlykščiai nubalintais plaukais tuoj mus aplenks. O tada pats žinai kas bus.
Žinau. Aplenkti mūsų niekam nevalia.

McDonald’as jau netoli, o mano ausinėse dabar skamba Johny Cash‘as. Vargšas krenta į ugnikalnio kraterį, o Jack‘as jau kažką burba:

– Johny Cash‘as.. Tu gal gėjus?

– Kuo tau nepatinka Johny Cash‘as?

– Viskuo. Išgirsti vieną dainą ir gali sakyt girdėjai visas. Vienintelė gera daina būtent ta kurios dabar klausai, o ir tą parašė ne jis, o jo žmonelė. Be to kas per įvaizdis? Visada apsivilkęs juodai? Čia suprask labai paslaptinga? Nori būt paslaptingas, iššok iš ketvirto aukšto prie krūtines prisiklijavęs klevo lapą o ant pilvo didelėm raidėm užrašęs „nes laikas jau arti“. Čia tai būtų paslaptinga. Šitai netgi galėčiau pavadinti seksu. O Johny Cash‘as –  anonistas.

– Patylėk. Jis legenda.

– Taip, o tu idiotas.

Smagūs tie mūsų pokalbiai. Jack‘o nuomonė apie muzika visada labai subjektyvi ir kategoriška. Ir jis čia dar galima sakyti buvo gana atlaidus. Vieną dieną kalbėjom apie grupę Sweet. Tada žodis anonistas nuskabėjo daug daugiau kartų.

Žengiam per duris nukabinėtas plakatais vaizduojančiais klauną siūlantį perspektyvią karjerą didžiausiame pasaulyje greitojo maisto tinkle. Kaip čia taip yra, kad jiems visada reikia darbuotojų? Dar nežengėm dviejų žingsniu o Jack‘as jau šypsosi. Mato potencialias aukas. Kaip visada elgiamės natūraliai, įvertinam aplinką, kalbu aš, o mano kompanijonas tyliai stebi nieko neįtariančius žmogelius. Užsisakau du mėsainius su sūriu.

– Ar norėtumėt komplekso? Būtų pigiau.
„Susikišk savo kompleksą į subinę, baidykle, nenoriu nei persūdytų bulvyčių, nei skrandžio opas sukeliančių gėrimų, taip kad duok mėsainius ir dink“ Štai, ką pasakytų Jack‘as. Bet kolkas kalbu aš.

– Ačiū, ne. Užteks ir mėsainių – pasakau mielu balsu ir nusišypsau. Nors žinau, kad mano draugas prie jos dar sugrįš.

Dar atseit paflirtuoju. Nuoširdžiai sakant ji man nė kiek nepatinka, bet situacija atrodo tokia, kad nepaflirtavęs jausies beveik kiaule. Tad sužinau kelis visiškai neįdomius faktus apie jos gyvenimą, o per tą laiką už manęs jau susidarė šiokia tokia eilutė. Ji greitai paaiškina, kad mėsainius reikia pasiimti prekystalio gale ir puola aptarnauti klientus. Man nueinant dar sušunka, kad paplepėsim vėliau.

Abejoju.

Prienu prekystalio galą, o ten už tvorelės sėdi aiškiai savo gyvenimu nepatenkintas darbuotojas. Meta į mane žvilgsnį, kuris rėkte rėkia „Dar vienas.. Kaip aš jūsų visų nekenčiu“ ir susierzinęs sumurma:

– Tai gal ateisi už tvorelės ar man tau mėsainius tiesiog mestelt?

Užeinu už tvorelės ir ramiai pasiemu savo pirkinį, jau žinodamas, kad jam šiandiena baigsis nekaip. Padėkoju ir pradeu judėti link laisvo staliuko, kai staiga Jack‘as nusprendžia, kad laikas prašnekti ir jam.

– Ei tu! Kretinas už tvorelės – nė nepajutau, kaip abu mano pirkiniai jau buvo draugo rankose. Vieną mėsainį šiektiek pamėtydamas į orą jis tęsė – Tu esi labai liūdnas jūsų tautos nubukėjimo pavyzdys. Turbūt turi kokią nors baisiai apgailėtiną svajonę? Ar ne? Duodu galvą nukirst, kad tu talentingas reperis? –
Mano kątik sutikta McDonald‘o darbuotoja išgirdus Jack‘o žodžius susižiūrėjo su kita mergina nuožulniu metaliniu paviršium leidžiančia jau paruoštus skanėstus ir abi šiek tiek krenkštelėjo. Jack‘as netgi užsimanė padėkot abiems už užuominą, jog eina teisingu keliu. Bet nebuvo laiko.

– Rašai nėkiek nesirimuojančius posmus apie baisų gyvenimą gatvėse. Kuriose iš esmės nesirodai po septynių vakaro. Duodu galvą kirst, kad iš darbo mama atvažiuoja pasiimt. Bet koks skirtumas, tu čia sėdi ir jautiesi geresnis už visus, nes tu vienas ir vienintelis tiesiog dirbi nekokį darbą, o širdy žinai, kad turi tą savo didįjį planą, kaip išgarsėsi dėl savo neįtikėtino talento. Galima pasakysiu tau porą žodžių? – dabar jau visi McDonlado lankytojai, pamiršę ko čia atėjo, stebi šį retą spektaklį. Išskyrus vieną . Vienas visdar šlamščia BigMac‘ą. Tiksliau vasarinį BigMac‘ą su papildoma bekoniena. Bet net ir jo akys sukoncentruotos į Jack‘ą, kuris tik pradeda įsivažiuoti. 

– Galima pasakysiu tau pora žodžių? Pirma: kad ir kiek bebūtų keista, ne šitie visi apgailėtini klientai kalti dėl tavo bereikšmės būties. Antra: eik namo. Ir pergalvok savo liūdną gyvenimą. Tokių talentų kaip tu, pilnas McDonaldas. O tu, liūniausias iš jų visų.

Jack‘as keltą kartų apsisuka, nusilenkia lyg publikai visiems lankytojams ir sviedžia vieną mėsainį tiesiai reperiui į nosį. O ką tokiose vietose veikia vadybinkai? Be to, kad vilki tokią pačią, kaip ir bulvyčių skrudintojai (tik kitokios spalvos) uniformą ir baisiai daug prakaituoja. Jie dar ir tvarkosi su panašiom situacijom. Kol vargšas vadybinkas kiek drebančia ranka paskambino savo viršininkui klausdamas „Ką daryt? “, vaikinas už tvorelės jau buvo pagražintas šiek tiek pomidorų padažo iš mėsainio, kuris nuo susidūrimo išlekė iš popierinio įpakavimo. Lydyto sūrio gabaliukas dar kabėjo ant kairio žando ties lūpa, kai antras mėsainis pakilo skrydžiui link vadybininko.

– Tai kam skambini brangusis?

Prie vieno iš staliuko sėdi keturi italai. Vienas žiūri tiesiai į mus su Jack‘u ir skaldo itališkus bariukus savo draugeliams. Viesiems daug juoko. Bet čia staiga priena Jack‘as, pritūpdamas pasiremia alkūnėmis į stalą ir angliškai paklausia:

– O tau kas čia taip juokinga, mulki?

Italai. Baisiai karšta, bet pasirodo ne kiek mažiau baili tauta. Ne ką mažiau nei visos kitos tautos bijo išprotėjusių žmonių. Visi nustojo juoktis. Didysis juokdarys nustojo pats pirmas. Jack‘as pasiemė jo popierinę Coca-colą stiklinę ir siurbelėjo šiek tiek Fanta‘os. O pasirodo už nugaros jau stovi vadybininkas, kuriam viršininkas liepė valdyti situaciją, kol neatvažiavo policija.

– Pone geriau išeikite, nes jei reikės, mes jus išmesim,

– O kas jei aš turiu ginklą – Jack‘as nukreipė besišypsantį veidą į reperį ir dar garsiau riktelėjo – ir čia tuoj nušausiu kelis žmones?

– Jūs turite ginklą?

– Nežinau, o turiu?

– Turit?

– Ką turiu?

– Ginklą?

– Kokį dar ginklą, beviltiškas kretine?

– Jei jūs turite ginklą – taria jau po truptį žengdamas atgal – geriau nedarykite nieko neapgalvoto.

– Nedarysiu nieko neapgalvoto. Prižadu.

Pašnabždu Jack‘ui, kad gal pats laikas bėgt. Jis nesiginčija. Meta pikta žvilgsnį į italą, kuris dabar jau tik bijo sutikt mano draugo žvilgsnį ir kreipia akis į stalą. Vadybininkui nedaug trūktų ir jo kelnės kvapėtų šlapimu. Nei reperio, nei mano naujos draugės nebematyt. Neabejoju slepiasi kokiam nors šaldiklyje.

Staigiai išbėgam pro duris. Kertam pagrindinę gatvę ir įbėgam į kažkokį skersgatvį. Iš vieno skersgatvio į kitą. Iš kito į dar kitą ir jau pasidaro aišku, kad mūsų niekas nesivys.

Anglų konstebliai įžengs į McDonaldą su šalmais. Šis žestas reiškia, kad atėjo su vidaus apsaugos tarnybos reikalu. (Mes su draugu jau nebebėgam, tik gana greitai einam). Vadybininkas labiau pripratęs matyti juos be šalmų pribėgs, bet šį kartą ne pasiūlyti nemokamos kavos, o papasakoti baisą istoriją ištikusią šį lyg ir nieko neišsiskiriantį greitojo maisto rojų. (Sutinkam dvi per viešbučio galinį išėjimą parūkyti išėjusias lenkes. Jack‘as vieną iškart įsimyli, bet aš jį nutempiu, kol dar nespėjo pradėti viso „užkalbinimo“ proceso). Konstebliai nupasakos mūsų su Jack‘u išvaizdą centrui, kuris pasiųs žinią apie lengvą viešos tvarkos pažeidimą patruliams. Tada nusiims šalmus ir dabar jau kaip paprasčiausi piliečiai pareikalaus savo nemokamos kavos.

O mes su Jack‘u ganėtinai saugūs, nes niekuo nesiskiriam nuo kiekvieno eilinio Liverpulio jaunuolio. Iš kuprinės išsitraukiu naujus Pink Floyd marškinėlius ir juos užsivilkęs ramiai išeinu į judresnę gatvę.
Ech Liverpulis…

Grįžtam į viešbučio kambarį, kurį užsisakiau šiai vienai nakčiai.

„Smagu buvo“, pagalvoju. Rytoj mano draugo jau nebus, tad pasistengiu pasidžiaugt paskutinėm akimirkom. Pasiimu viešbučio suteiktą ne itin švarią stiklinę, išsitraukiu iš kuprinės butelį, susimaišau paskutinius Jack‘o likučius su CocaCola ir viską išgėręs, ramiai ramiai užmingu.