Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (I dalis)

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (I dalis)

Šiemet lydekų žūklės sezonas prasidės kaip įprasta — balandžio 21 dieną. Manau, gamta neiškrės kokių išdaigų, kad dėl užsitęsusio neršto Aplinkos ministerijai sezono pradžią tektų nukelti vėlesniam laikui.

Kai išauš magiška lydekų sezono pradžios diena, daugelis spiningautojų patrauks į savo mėgstamus ir žinomus vandens telkinius. Tokie telkiniai pavasarį padovanoja daug lydekų ir džiaugsmo. Tačiau tarp laimikių dominuos tik mažos žuvys — didelių lydekų pavasarį Lietuvos žvejai sugaus kur kas mažiau nei rudenį. Panagrinėkime, kodėl taip yra.

Prie kranto nesaugu

Straipsniai 1 reklama

Kuo senesnė žuvis, tuo ji atsargesnė, nes turi daugiau patirties ir sugebėjo išvengti visų pavojų (blizgių, tinklų, žeberklų, kitų lydekų antpuolių jaunystėje ir pan.).

Kaip ir kiekvienos žuvies, taip ir didelės plėšrūnės gyvenimą reguliuoja instinktai. Tiek mažos, tiek didelės žuvys stengiasi būti ten, kur saugu, ir nors atrodytų, kad didelė lydeka vandenyje neturi priešų, jos saugumo jausmas labai stipriai išvystytas.

Didelių lydekų priešai tūno krante, todėl žuvys instinktyviai jaučia, kad prie kranto labai nesaugu, ir tas nesaugumo jausmas jau nuo labai seniai perduodamas iš kartos į kartą. Kai kurių tyrinėtojų teigimu, arčiau nei 20 m atstumu nuo kranto stovinčio vandens telkiniuose didelės lydekos stengiasi neplaukioti. Arčiau krantų dideli plėšrūnai pasirodo tik tada, kai reikia neršti, nakties metu, arba tada, kai prie kranto yra neregėta, lengvai pasiekiama maisto gausa, pvz., kai neršia aukšlės. Vadinasi, jei pavasarį norime sugauti didelę lydeką, turime gaudyti visai kitur nei gaudome nedideles lydekas?

O kur didžiosios?

Pirmosios lydekų žūklės po šių žuvų neršto būna labai įdomios. Žvejams tuo metu patariama gaudyti sekliose įlankose, netoli pakrantės žolių, kur lydekos kurį laiką ganosi, šildosi, nes tokiose vietose vandens temperatūra yra kur kas aukštesnė nei likusioje vandens telkinio dalyje. Tokia žūklės strategija yra teisinga, tad ja besivadovaujantys pirmosiomis gegužės savaitėmis pagauna nemažai lydekų. Bet ar tai būna didelės lydekos? Tikrai ne. Tai būna standartas, apimantis žuvis nuo silkučių, neperkopusių 45 cm ilgio kartelės, iki 1,5 kg (geriausiu atveju 2 kg) svorio lydekų. O kur didžiosios? Kodėl jų nepagauname? Priežastys yra dvi. Visų pirma didelių lydekų pas mus yra labai mažai. Antra priežastis: didelė lydeka po neršto taip ilgai kaip mažesnės neužsibūna sekliose, netoli nerštaviečių esančiose vietose. Didelė lydeka žino, kad čia nesaugu, kad iš tokių vietų reikia kuo greičiau bėgti į gilesnes ir saugesnes vietas.

Didelę lydeką po neršto prie pat kranto lengviau pagausime Alanduose, kur pakrantėmis niekas nevaikščioja, kur gan ramu, kur lydekų koncentracija vis dar pasakiškai didelė, nepaisant žvejų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos antplūdžio. Antra vertus, reikia pasakyti, kad ir Alanduose, ir Švedijos rytinėje Baltijos jūros pakrantėje galioja tie patys dėsniai, tik išreikšti kitokiomis proporcijomis. Tas pats ir Amerikoje, ir visur kitur, kur lydekos gyvena.

Lydekų buveinės

Mėgstamos didelių plėšrūnų buveinės yra gilios duobės, o medžioklės vietos — dugno plotai su įvairiais gylio nelygumais. Tačiau gan solidus gylis prie pat kranto lydekoms nebus labai įdomus — vargu ar didelės plėšrūnės čia laikysis, didesnė tikimybė, kad jos tūnos toliau nuo kranto, pvz., kur duobė baigiasi ir vėl prasideda skardis. Kuo vieta sunkiau pasiekiama, kuo didesni gyliai joje dominuoja, kuo labiau išraižytas tokios vietos dugnas, tuo daugiau šansų sutikti didelę plėšrūnę. Tačiau didesni gyliai — ne vienintelis kriterijus, svarbu ir aplinka. Kelerius metus gana intensyviai lydekas žvejojau viename dideliame žvyro karjere. Ekskavatorininkai čia padirbėjo nuoširdžiai, todėl jo dugnas duobėmis buvo nusėtas tarsi mėnulio paviršius krateriais. Pačiose giliausiose to karjero vietose lydekų niekada nepagaudavau. Pagaudavau ten, kur sekliau, bet dugnas labai raižytas ir apaugęs žolėmis. Žolynai ir dugno nelygumai yra labai svarbūs lydekų gyvenime, ir to niekada nereikia pamiršti.

Ne vien saugumas

Vis tik savo buveinę plėšrūnas renkasi ne tik vadovaudamasis saugumo jausmu. Ta vieta turi užtikrinti ne tik saugumą, bet ir plėšrūną maitinti. Gilaus amžiaus sulaukęs plėšrūnas yra puikus medžiotojas, nes turi daug patirties, kita vertus, didelis kūnas jam jau neleidžia medžioti taip, kaip tai darydavo jaunystėje. Tokiam plėšrūnui reikia didesnės aukos, prie kurios tyliai prisėlinus tiksliu šuoliu būtų galima ją sugriebti.

Kartais teigiama, kad jei lydekos grobis plaukioja viduriniuose vandens sluoksniuose, tai lydeka tokio grobio niekada negriebs, nes neva tai yra nepalankus medžioklės objektas. Tačiau praktika rodo ką kita: viduriniuose vandens sluoksniuose 1 m ar 2 m atstumu nuo dugno traukiamas masalas neretai būna puolamas didelės lydekos. Ką kelios minutės prieš tokią ataką veikė didelė lydeka? Plaukiojo viduriniuose vandens sluoksniuose ir gainiojo žuvis? Gali taip būti, jei kalbama apie „seliavines“ lydekas, kurios gainiojasi seliavų būrius, bet gali būti ir kitaip, pvz., lydeka tūnojo netoli dugno, lemiamu momentu nuo jo pakilo ir sučiupo nieko neįtariančią, 2 m atstumu nuo dugno plaukiojusią auką. Beje, agresyvūs dideli vobleriai sugeba lydekas pakelti dar aukščiau.

Lengvas grobis

Didelės lydekos akys visada žiūri į viršų, tarsi jai būtų skirta stebėti tik tai, kas vyksta virš jos, tačiau šios plėšrūnės gyvenimas lengvesnis tampa tada, kai karpinės žuvys plaukioja netoli dugno, ieško maisto, kai jų dėmesys sutelktas į mitybą, o saugumo jausmas prislopintas.

Intensyviai besimaitinančios žuvys visada traukia plėšrūnus. Paklauskite gausiai jaukinančių ir mokančių privilioti didelius žuvų būrius plūdininkų kaip jie, taikių žuvų žvejai, traktuoja plėšrūnus, ir jie mielai jums papasakos kaip juos nervina reiškinys, kai priviliotą ir besimaitinantį žuvų būrį nuolat atakuoja ir baido plėšrūnas ar net keli plėšrūnai.

Kodėl intensyviai besimaitinančios karpinės žuvys vilioja lydekas — atspėti nesunku. Pirma, tokioje vietoje susitelkia nemažai įvairaus dydžio žuvų. Antra, norėdama nuo dugno paimti vabzdžio lervą, vėžiagyvį ar pan., karpinė žuvis turi pasisukti galva žemyn, o uodega į viršų. Kai ji maistą ima nuo dugno, yra labiausiai pažeidžiama. Plėšrūnai tą žino tūkstančius metų. Lygiai taip pat gerai kaip žino ir kur bei kada neršia aukšlės.

Nereikia pamiršti ir to, kad vandenyje yra sužeistų ar ligotų žuvų, kurių judesiai nekoordinuoti ir labai skiriasi nuo sveikų žuvų judesių. Šios žuvys taip pat tampa plėšrūnų aukomis — ne veltui sakoma, kad lydekos yra mūsų vandenų sanitarai. Tokios aukos nėra nuolatinis lydekų maistas, jos pasitaiko tik kartais, tačiau visada atkreipia lydekos dėmesį, nes tokią žuvelę labai lengva pagauti.

Taigi didelės plėšrūnės tiesiog privalo pasirinkti tinkamą medžioklės momentą, kai jų aukų elgesys pasikeičia ir dėl vienos ar kitos priežasties jos tampa mažiau atsargios, ir surasti vietas, kur joms tinkamo maisto būtų gan daug.

Views All Time
Views All Time
5563
Views Today
Views Today
3

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

92 − = 88