Ešeriai

Ešerys (Perca fluviatilis, angl. Perch, amer. bass, vok. Flussbarsch, rus. okunj)

Ešerys viena iš labiausiai paplitusių žuvų. Sutinkamas beveik visoje Europoje (išskyrus Ispaniją), Šiaurės Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. JAV – tai dažniausias žvejų mėgėjų  laimikis. Gyvena upėse, ežeruose, tvenkiniuose ir net nedideliuose rūgščiuose ežeriukuose.

Spygliuota, raina žuvis, tamsesnės žalios spalvos nugara, šonuose turi 5-9 tamsesnes juostas, pilvas baltas. Žuvies spalvos tonai gali skirtis priklausomai nuo telkinio dugno.

Po pirmųjų metų spartaus augimo į ilgį, ešeriai pradeda didinti svorį aukštyn ir platyn. Dėl to didžiuosius ešerius vadina kupriais. Didžiausi ešeriai užauga iki 50 centimetrų ir gali sverti apie 3 kilogramus, literatūroje minimi ir pagauti 5-6 kilogramus svėrę ešeriai.

Mažesni ešeriai būriais vasarą dažniausiai laikosi nedideliuose gyliuose, vietose, užaugusiose vandens augalais. Tuo tarpu didieji ešeriai laikosi giliose vietose, dažniausiai pavieniui. Į būrius seklesnėse vietose renkasi vasaros pabaigoje. Iš gylio didesni ešeriai pakyla pamedžioti saulažuves. Žiemos metu į didesnius gylius nusileidžia ir mažesni ešeriai.

Ešerių augimas dar nėra galutinai ištirtas. Kelia klausimą, kodėl iš didelio kiekio ešerių ne visi išauga į kuprius. Buvo net manoma, kad didieji ešeriai yra  atskira ešerių rūšis. Tikima, kad augimą nulemia ešerių maitinimosi būdas. Didieji ešeriai, mokslininkų nuomone, yra kanibalai, po pirmojo gentainio surijimo ima sparčiai augti, auga apie 4 metus, o pasiekus apie 40 centimetrų, jų augimas sulėtėja. Tuo tarpu jų bendraamžiai ešeriai būna gerokai mažesni.

Maitinasi ešeriai beveik viskuo, kas juda: mažomis žuvelėmis, ikrais, buožgalviais, vabzdžiais, sliekais, vėžiagyviais, ypač mėgsta šoniplaukas. Dėl savo pomėgio mailiui ir ikrams ešeriai padaro beveik neįmanomą telkinio įžuvinimą kitų rūšių žuvimis.

Lytiškai subręsta 3 metų, neršia pavasarį  balandžio – gegužės mėnesiais (esant 7-8 laipsnių temperatūrai) priklausomai nuo oro sąlygų. Išneršia apie 200 – 300 000 ikriukų. Stambių ešerių ikrų kiekis gali viršyti ir milijoną. Neršto metu renkasi į didelius būrius.

Mailius išsirita po 2-3 savaičių, pradžioje maitinasi smulkiais vėžiagyviais (dafnijomis, ciklopais), vėliau vabzdžių lervutėmis ir vasaros pabaigoje kitų žuvų mailiumi.

Ešerių gaudymas

Priklausomai nuo ešerio maitinimosi stilių kaitos, metų bėgyje keičiasi ir masalai.

Žiema

Žiemą ešerių žvejybai geidžiamiausias yra pirmaledis. Gaudoma nedideliuose gyliuose, dažniausiai ant 2-4 metrų gylyje esančių kalniukų, netoli kranto nendrių. Naudojamos nedidelės avižėlės, uždedant kelias trūklio lervas ir nuolat nestipriai virpinant, lėtai keliant kelias dešimtis centimetrų nuo dugno. Dažnai griebia, kada trumpai nustojama virpinti, todėl verta padaryti kelių sekundžių pertraukas, nuleidus netoli dugno.

Žiemai įpusėjus, ešeriai gaudomi duobėse, 10-15 metrų gylyje. Gaudant dažnai pasinaudojama ešerių smalsumu, kai jie priplaukia prie judančios blizgutės ar „velnio”, kuris krenta ant dugno ir sukelia dumblo debesiukus. Gaudant „velniu”, dažniausiai griebia, kabliukams grimztant žemyn. Blizgutė dažniau ešerį pagauną ne už burnos, o paprasčiausiai kabliukai užkabina priartėjusį ešerį.

Ešerių, ir dažnai didelių, galima pasigauti ir seklesnėse vietose. Visai sėkmingai jau kelerius metus naudoju neįprastą ešerių maitinimą. Pastebėjau, kad svarbu pažymėti dugną, nuleidžiant kokiu nors žymekliu, pavyzdžiui, šėrykle, kurioje įdėta pašaro ir trūklio lervų. Papildomai paberiu gerą žiupsnį trūklio lervų. Taip pašėrus ne kartą ištraukiau didesnių ešerių, gaudymo gylis 5-7 metrai. Tokiame gylyje žiemą dažnai pagaunami avižėle ar blizute. Labai retai užkimba didesnis ešerys.

Vasara

Vasarą didžiuosius ešerius mėgstama gaudyti, naudojant gyvus masalus: mailių, kuris metamas ešerių medžioklės zonoje, netoli vandens paviršiaus. Vasarą ešeriai aktyviausiai medžioja vakarais, sekdami paskui saulažuvių ar aukšlių būrius. Po medžioklės paprastai lieka paskutinės medžioklės vietoje ir ryte vėl galima sulaukti puikios žvejybos. Be mailiaus ešeriai puikiai griebia mažuosius guminukus.

Mažieji ešeriai vasarą dažnai tampa pirmuoju žvejo laimikiu. Gaudomi plūdine meškere ant slieko.

Vasaros pradžioje galima sulaukti fantastiškos ešerių žvejybos Kuršių mariose iš laivo. Gaudoma dugninėmis meškerėmis su nedideliu 15-20 g švinu, ant kabliukų veriant sliekus. Užmetus ir nuleidus ant dugno, traukiama, nestipriai prisukant valą iki 50 centimetrų vienu kartu.

Ruduo

Rudenį ešeriai laikosi vidutiniame gylyje. Šiuo metu iš gilumos pakyla ir į būrius susirenka ir didieji kupriai. Puiki žvejyba gali būti ant sekliaus šlaito 4-6 metrų gylyje. Griebia mažo ir vidutinio dydžio guminukus.

Ešerių gaudymo įranga

Gaudymas plūdine meškere

Ešeriams gaudyti, naudojamos 5-7 gramų plūdės. Gaudoma su plūdine sistema, naudojant slieką arba mažą žuvelę. Gaudant žuvele, dedama mažiau švino, kad žuvelė ilgai neišlaikytų po vandeniu plūdės. Masalui naudojamos nuo 1 iki 5 cm ilgio žuvelės. Naudojamas apie 6 numerio kabliukas. Ešerys masalą griebia, staigiai traukdamas sistemą gilyn, pakertama, palaukus apie 5- 10 sekundžių po stipraus panėrimo, priklauso nuo mailiaus dydžio. Gaudant slieku, ilgai laukti neverta, nes ešerys įryja giliai iš karto.

Blizgutės

Vasarai ir žiemai blizgutės skiriasi. Vasarai žjejybai naudojami lengvi iki 3 metrų spiningai minkšta viršūnėle, naudojant ploną valą. Vasarą ešeriai puikiai puola mažuosius guminukus (apie 3-4 cm) spalvos, priklausomai nuo vandens telkinio ir oro sąlygų. Ešerį dažnai pagauna ir ant didesnių masalų, kuriais gaudomos lydekos.

Žiemą naudojamos kietos blizgutės. Pastaruojuju metu sparčiai populiarėja horizontalaus žaidimo blizgutės, žaidžiančios didesniame plote dėl šoninio skendimo. Ešeriam dažnai blizgutė tik priemonė patraukti jo dėmesį ir sukviesti į poeketinį plotą iš aplinkinio dugno. Tokiose blizgutėse vietoj trišakio kabliuko dedamas paprastas kabliukas, ant kurio kabinamas masalas. Kabliukas pririšamas kelių centimetrų grandinėle arba valu, kuris leidžia masalui plaukioti atskirai nuo blizgutės. Atplaukę ešeriai, griebia lėtai besileidžiantį masalą. Panašiu principu dirba „velnias”. Tai spalvotas, sunkus metalo gabaliukas, nuleistas ant dugno, sukelia dumlo debesį, kurio judėjimas privilioja ešerius. Virš jo įtaisomi keli kabliukai, laisvai judantys valu. Ešerys dažniausiai puola besileidžiantį masalą.

Labiausiai paplitusios žiemą įprastos, apie 5 centimetrų blizgutės, su įvairių spalvų atspindinčiais paviršiais. Žvejai ant trišakio mėgsta papildomai užverti ešerio akį, kabliukas apvyniojamas raudonu ryškiu siūlu.

Avižėlės

Klasikinė ešerinė avižėlė vario spalvos su sidabriniu rutuliuku viduryje. Tačiau skirtingame telkinyje prie skirtingo dugno, gylio, apšvietimo derinamos įvairios avižėlės. Ešerys gaudomas nuolat su trumpomis pertraukomis, judinant avižėlę. Žiemą ešeriai aptinkami ne tik prie pat dugno, bet ir įvairiuose gyliuose, tačiau efektyviausias gylis iki 1 metro nuo dugno. Todėl avižėlė iš lėto keliama, vėliau leidžiama. Verta avižėle pabandyti praeiti eketes, kuriose prieš tai gaudyta blizgutėmis, ešeriai dažnai būna priviliojami blizgučių žaismo, tačiau viduržiemį dažnai nenoriai puola blizgutę.

Skrituliai

Ešerius galima pagauti ir skrituliu. Ant skritulio dedama mažesnė nei lydekai žuvelė, dedama netoli vandens paviršiaus iki 3 metrų gylio. Žuvelė apie 5 centimetrų dydžio. Skritulys migruoja tvenkinio plotu, surasdamas ešerių buvimo vietą. Vietoj žuvelės galima uždėti naktinį slieką.

Ešerio paruošimas ir patiekalai

Ešerys turi daug spyglių ir tvirtai priaugusius žvynus. Ypač sunkiai žvynai nusiima pas daugiau kaip kelias valandas negyvus ešerius. Todėl pagautus ešerius geriausia išlaikyti kaip galima ilgiau gyvus. Šviežiam ešeriui žvynai nusiima pakankamai nesunkiai. Patyrę žvejai žvynus nudiria su visa oda, tačiau, mano nuomone, dėl nudirtos odos mažėja galimybė paruošti ešerį ypatingai skaniai. Žvynai lengviau nusiima ir ešerį trumpam panardinus į karšta vandenį. Žvynai imami anksčiau, nei imamam doroti vidų.

Ešerį galima priskirti prie skaniausių žuvų. Didesni ešeriai skanesni, nes jų mėsa riebesnė. Ešerys tarp gėlavandenių žuvų antras pagal tinkamumą tikrai žuvienei. Pirmas, aišku, ešerinis pūgžlys.

Ešerio žuvienė

Išdorojame 800 gramų ešerių. Paliekame galvas, bet būtinai išimame žiaunas. Į puodą su 2 litrais vandens dedame perpus perpjautas dvi morkas, perpus perpjautą bulvę. Užvirus vandeniui, įdedame didelį, tiek įpjautą svogūną, kad neiširtų išviręs ir galėtumėme išmesti iš žuvienės. Vėl užvirus vandeniui, dedame ešerius, šaukštą druskos, keletą lauro lapelių ir žiupsnelį juodųjų pipirų. Užvirus vandeniui, palaukiame 3 minutes, įpilame 70 g degtinės.

Žarijose keptas ešerys

Šiam patiekalui reikalingi ešeriai ne mažesni nei 300 g.

Ešeriui nuimame papilvės žvynus. Išdorojame, palikdami galvą, išimdami žiaunas ir vidurius. Pilvą prapjauname ne iki pat išeinamosios angos, o įpusėjam. Ešerio vidų ištriname druskos, krapų ir pipirų mišiniu. Į ešerio vidų įdedame jauno česnako ūglį, ploną lašinių juostelę. Uglių galime dėti tiek, kiek tilps, tačiau jie turi būti uždengti. Iš ešerio šonų pridedame po plona (apie 2-3 mm) lašinių juostelę. Suvyniojame ešerį į didelį šalpusnio ar varnalėšos lapą (folijoje tokio skonio neišgausite).

Kepti žarijose sunku išmokyti, patirtis glaudžiai siejasi su praktika, keliais perkeptais ir žemėmis išpurvintais ešeriais. Laužas kepimui daromas iš kelių glėbių lapuočių malkų. Geriausia laužą daryti nedidelėje, apie 10 centimetrų gylio, 50×50 cm duobėje. Sudegus malkoms, žarijas išsklaidome į šonus, nebijodami pamaišyti su žemėmis, ant dugno palikdami ploną sluoksnį žarijų, sumaišytų su žemėmis… Ant jų dedame į lapus suvyniotą žuvį, ant lapų dedame į šonus nustumtas žarijas, storu apie 5 cm sluoksniu. Žarijos maišomos su dugno ir šono įkaitusiomis žemėmis. Žuvis, priklausomai nuo žarijų, kepama apie 20-30 minučių.

Kai jums pavyks, jūs suprasite, kad jauno česnako ūgliui, troškintam ešerio riebaluose su lašinukai, niekas negali prilygti.

Truputį švariau bus, jei kepsite ant ir po įkaitintais akmenimis.

Rūkytas ešerys

Ešerys išdorojamas per nugarą, nepašalinant galvos, bet pašalinant žiaunas. Ešerio išklotinė įtrinama druskos, pipirų ir krapų mišiniu. Palaikome suspaustą šaltoje vietoje apie 2 valandas.

Per tą laiką sukūrename laužą arba sudeginame glėbį lapuočių malkų prakuroje. Virš laužo žarijų, 50 cm aukštyje, ant žilvyčio grotelių arba rūkykloje, nutolusioje 1,5-2 metrai nuo prakuros, sudedame suskleistus ešerius. Ant žarijų dedame sudrėkintas lapuočių (geriausia drebulė, obelis, žilvytis, uosis) pjuvenas. Galima ir kitokius šių medžių variantus, tačiau drėgnus,  ne tiek degančius, kiek rusenančius. Laužą prižiūrime, laikas nuo laiko gesindami įsipliekiančią ugnį, šlapiomis kadagio ar maumedžio šakelėmis, galima  ir žaliu žilvyčiu. Virš laužo daugiau išeina rūkytas kepimas, užtrunka apie 30 – 60 minučių, priklausomai nuo buvusio laužo stiprumo, vėjo. Praėjus 15- 20 minučių, žuvį apverčiame. Rūkykloje, priklausomai nuo atstumo tarp pakuros ir žuvies, 1,5-3 valandas. Po 1 valandos žuvį apverčiame.