Žmogaus teisės

Asmens duomenys – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatoma pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas ar keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, ekonominio, kultūrinio, socialinio ir kitokio pobūdžio požymiai (pavyzdžiui, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, gimimo metai, išsilavinimas, ūgis, svoris, atlyginimas, narystė ir kt.). Ypatingi asmens duomenys – tai duomenys apie fizinio asmens rasinę ir etninę kilmę, politinius, religinius, filosofinius ar kitus įsitikinimus, narystę profesinėse sąjungose ir politinėse partijose, sveikatą, lytinį gyvenimą, teistumą. Šių duomenų apsauga pasižymi tam tikromis ypatybėmis (apie tai – kitame žurnalo numeryje). Neypatingi asmens duomenys – tai asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, ūgis, atlyginimas ir kiti ypatingų asmens duomenų kategorijai nepriskirti duomenys, kurie leidžia tiesiogiai ar netiesiogiai identifikuoti asmenį. Įstatymas apibrėžia asmens duomenų tvarkymą kaip bet kurį su asmens duomenimis atliekamą veiksmą: rinkimą, užrašymą, kaupimą, saugojimą, klasifikavimą, grupavimą, jungimą, keitimą (papildymą ar taisymą), teikimą, paskelbimą, naudojimą ar naikinimą arba veiksmų rinkinį.

Lietuvos teisės universiteto rektorius prof. Alvydas Pumputis priminė reikšmingus istorijos faktus, kurie padeda suprasti, kad žmogaus teisių fenomenas – neatsiejama mūsų valstybės teisinės sistemos dalis. 1918 m. kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei buvo priimtas pirmasis konstitucinis dokumentas – Laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai. Tik 29 straipsniai tame dokumente, užtat visas 5-asis skyrius skirtas žmogaus teisėms įtvirtinti. Pradedant tuo Konstituciniu dokumentu visa tolesnė valstybės konstitucinės sistemos raida buvo dėmesingai skirta žmogaus teisėms reguliuoti. Tos pačios tradicijos nuosekliai laikomasi ir po 1990 m. – nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės Konstitucijoje bei teisiniuose dokumentuose. Labai rimtas studijas, analizuojančias žmogaus teises, rektorius įžvelgia jau XVI a. gyvenusio Mykolo Lietuvio ir Andriejaus Volano (apie 1530-1610 m.) veikaluose, jau nekalbant apie žymių mūsų XX a. teisininkų Mykolo Römerio, Petro Leono darbus. Vadinasi, teisėtai galime ne tik didžiuotis, bet ir remtis lietuvių autorių veikalais, jau tapusiais istorine klasika, kuriuose nagrinėjamos žmogaus teisės. Tačiau rūpestį kelia tai, kaip žmogaus teises įgyvendinti praktiškai. Beje, tai visų šalių skaudi problema, kadangi žmogaus teisių apsaugos įgyvendinimo mechanizmas yra labai sudėtingas. Kreipdamasis į susirinkusius, rektorius paprašė: nesimėgaukime kritikos strėlėmis varstydami teisėsaugą. Geriau paieškokime išeities, pasitelkdami įstatymų leidėjus, valdymo institucijų pozityviąją patirtį ir mokslo galias. Telkdami išmintį galime labai daug laimėti. O tos išminties esama visose institucijose – teismuose, vidaus reikalų sistemoje, prokuratūros ir advokatūros institucijose. Rektorius visus pakvietė sutelktai ir kryptingai dirbti. Svarbu kurti sistemą, kuri nežlugdytų darbuotojo, nes juk jam pačiam paskui teksią ginti kito žmogaus teises.