Kalėdos
| |

Kalėdos

Švenčiamos gruodžio 25 d., tuoj po Kūčių. Nuo seno Kalėdos – Saulės sugrįžimo, svarbiausia Saulėgrįžos ciklo šventė. Seniau per Kalėdas žmonės švęsdavo ir Naujuosius metus. Kalėda simboliškai vaizduojama kaip sugrįžtanti Saulė. Lietuvai priėmus krikščionybę, senąją, dar iš pagonybės laikų mus pasiekusią Kalėdų šventės prasmę, papildė krikščioniškoji – Dievo sūnaus Jėzaus gimimas. Lietuvos kaime per Kalėdas pasibaigdavo samdinių tarnavimo laikas. Dažniausiai iki Kalėdų jie atsisveikindavo su savo šeimininkais ir išeidavo Kalėdų švęsti į savo gimtuosius namus. A. J. Greimas rašo, kad „lietuviškos Kalėdos ne tik kad beveik nieko bendro neturi su krikščioniškąja šių švenčių tradicija, jos visais savo poreiškiais, yra bendruomeninio solidarumo šventė. Šio solidarumo atžymėjimas apima ne tik šeimyną plačiąja prasme, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenę ir visą į šeimą integruotą gyvatą. Kūčios maistu dalinasi ne tik su naminiais gyvuliais ir bitėmis, bet ir su vaismedžiais” („Tautos atminties beieškant“, V. 1990, p.332). Nuo seno gyvuoja tradicija pirmąją Kalėdų dieną visiems būti savo namuose. Daugelyje Lietuvos vietų Kalėdų pirmąją dieną buvo laukiami žydų tautybės žmonės – jei jie į namus užsukdavo, sakydavo, kad laimė namus aplankė. Kaip ir per Kūčias, Kalėdų pirmąją dieną elgiamasi gana santūriai. Kiek daugiau linksmybių – tik vakare. Svečių lankymas – antrąją dieną. Tada sodybose pasirodo ir kalėdautojai (persirengėliai). Populiariausi kalėdautojų personažai: ožys, vengrai, čigonai, mirtis, arklys, gervė, meška.

Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė
| |

Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė

Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai. Tačiau dabartinėse Kalėdose nebegalime rasti daug senųjų papročių, ypač būrimų ir ateities spėliojimų. Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo įmanoma, nes žiemos viduryje darbai sumažėja, bereikia apsiruošti namuose ir prižiūrėti gyvulius. Visus kitus darbus lengvai galima atidėti vėlesniam laikui. Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad tik pačius būtiniausius darbus tebuvo leidžiama atlikti. Niekas nevaikščiojo į svečius, net valgių negamino: buvo valgoma tai , kas pagaminta anksčiau. Kalėdų rytą, dar prieš pusryčius, šeima giedodavo šventas, kalėdines giesmes, paskui vienas kitą sveikindavo su šventomis Kalėdomis, o po to jau valgydavo pusryčius.

Maži Kalėdų stebuklai
| |

Maži Kalėdų stebuklai

Kalėdos – magiška šventė, kai visa šeima galime pabūti kartu. Kiek daug reiškia kartu maisto ruošimas, eglutės puošimas, dalijimasis kalėdaičiu ir skubėjimas į Piemenėlių mišias, pajuntame savo vidumi. Ir tas jausmas dar ilgai šildo. Ištisus amžius kartojamos apeigos suteikia saugumo jausmą, o vaikams jos perduodamos kaip šventinė dovana. Dar prieš Kalėdas užplūsta vaikystės prisiminimai. Rogutėmis parsivežtos eglutės kvapas sklinda po visus namus. Įstatyta į stovą, papuošta žaisliukais, saldainiais ir angelo plaukais eglutė mus lydi nuo vaikystės iki senatvės. Jei nebūtų švenčių, jas reiktų susigalvoti, – vieningai mano psichologai. O Kalėdos _ puikiausia gydomoji terapija kiekvienai šeimai. Mat per šventes tarsi sustoja laikas, vėl galime atrasti meilę ir ramybę. Ypatinga yra jau prieššventinė ruoša, nes kiekvienam šeimos nariui skirtas koks nors darbelis. Likus kelioms dienoms iki švenčių tiksliai sutvarkoma kiekviena namų kertelė. Tai tarytum vidinis apsivalymas, kurio kiekvienam mūsų labai reikia. Po to kepami pyragai, gaminamas kitas maistas. Nors daugelis mūsų nemėgsta prieššventinės ruošos, ji sukelia malonų jaudulį.

Kokia Kalėdų žinia?
| |

Kokia Kalėdų žinia?

Kristaus gimimas yra pats nuostabiausias Dievo stebuklas, įamžintas Šventajame Rašte, ir svarbiausia Dievo žinia mums, gyvenantiems laikų pabaigoje. Nė vieno žmogaus gimimas nebuvo paženklintas tiek antgamtinių ženklų ir apraiškų: angelų pasirodymai Marijai, Juozapui, piemenims; naujos žvaigždės, simbolizuojančios Karaliaus gimimą, atsiradimas danguje; išminčių iš Rytų apsilankymas Betliejuje; tikslių Rašto pranašysčių išsipildymas – antgamtinis Jėzaus gimimas iš mergelės Betliejuje; to laikotarpio žmonių (Elžbietos, pranašų Simeono ir Onos) pranašystės apie kūdikėlį Jėzų, kaip apie Viešpatį, Gelbėtoją ir Mesiją. Nė vienas šios žemės kūdikis nebuvo taip dangaus pagarbintas, kaip Jėzus. Jo gimimas liudija apie Jo dievišką prigimtį. Bet tuo pačiu Jėzaus gimimas turėjo ir kančios ženklų, kurie pranašavo Jo misijos pobūdį. Dar negimęs, Jis buvo atstumtas žmonių: Marijai gimdyti atsirado vieta tik tvartelyje, o gimęs Jėzus buvo suvystytas ir paguldytas ėdžiose. Tai simbolizavo, kad Jis, kaip Žmogaus Sūnus, patirs žemės vargą.

Kokia Kalėdų dvasia?
| |

Kokia Kalėdų dvasia?

Kalėdos – nuostabus metas, apgaubtas paslaptingos nuotaikos, nuoširdžios meilės, geranoriško dėmesio artimiems žmonėms, padėkos žodžių ir šilto šeimyninio jausmo. Vieni rašo pasveikinimus artimiems žmonėms, pažadindami šviesiausias mintis ir parinkdami švelniausius žodžius. Kiti su meile ruošia dovanėles, idant parodytų artimiesiems, kad jie yra tikrai brangūs. Puošiami miestai ir miesteliai, gatvės ir parduotuvių vitrinos nušvinta margaspalvėmis švieselėmis, linkinčiomis praeiviams gėrio, šilumos. Daugelis Kalėdų vakarą susiburia prie šventinio stalo, artimai bendrauja šiltais, kupinais vilties, širdingais žodžiais. Juk prie stalo susėdame ne tik pavalgyti, bet ir atvirai, nuoširdžiai pabendrauti, kai dalinamės ne tik šventine duona, bet ir savo gyvenimu, meile, dėmesiu vienas kitam. Dar kiti šeimomis, jaunuoliai linksmais būreliais su dėkingomis širdimis renkasi bažnyčiose, norėdami patirti gilesnę Kalėdų prasmę, su jauduliu laukdami Dievo malonių.

Sveikiname visus su Šv. Kalėdom ir artėjančiais Naujaisiais metais
| |

Sveikiname visus su Šv. Kalėdom ir artėjančiais Naujaisiais metais

Sveikiname visus su Šv. Kalėdom ir artėjančiais Naujaisiais metais ir linkime, kad žingsniuotumėte ramiai tarp sumaišties ir skubotumo – atminkite, kokia ramybė slypi tyloje. Kiek tik įmanoma, neišsižadėkite savęs. Būkite aiškiuose santykiuose su žmonėmis. Savo tiesą išreiškite ramiai ir aiškiai, išklausykite, ką kalba kiti, net kvaili ir ignoruojantys, – jie taip pat gali sakyti tiesą. Jei lyginsite save su kitais, galite tapti tuščias arba blogas, nes visuomet yra geresnis ir blogesnis už jus. Džiaukitės savo pasiekimais ir planais. Širdingai atlikite savo darbą, koks kuklus jis bebūtų. Jis ilgalaikė vertybė jūsų permaininguose likimo keliuose. Būkite atsargūs savo užmanymuose – pasaulis pilnas netikėtumų. Te nieks neužgožia jūsų tikrojo geradariškumo. Daugelis siekia ypatingų idealų, ir visur gyvenimas pilnas heroizmo. Tad išlikite savimi, o svarbiausia, nesujaukite jausmų. Nebūkite ciniškas meilei, nes nejausmingumo ir nusivylimo akivaizdoje ji amžina tarsi žolė. Nuolankiai priimkite tai, ką neša metai, be kartėlio skirtis su jaunystės prisiminimais. Lavinkite dvasios jėgą, kad staigioje nelaimėje ji jums taptų ramsčiu. Neerzinkite savęs fantazijomis. Daug baimių kyla iš nuobodulio ir vienatvės. Šalia reiklumo išlikite nuolankus sau. Esate vaikas viso pasaulio ir ne mažiau, nei žvaigždės ir medžiai, turite teisę būti čia. Ar jums tai yra aišku, ar ne? Net neabejokite, kad pasaulis yra toks, koks yra. Ko besiimtumėte ir kokie bebūtų jūsų tikslai – gatvės sumaištyje, gyvenimo kančioje – išsaugokite sielos ramybę, būkite santarvėje su Dievu, ką jūs begalvotumėte apie Jo esybę. Visoje veidmainystėje, šaltyje, neišsipildžiusiose svajonėse – tame bejėgiškume – pasaulis vis tik nuostabus. Būkite budrus, stenkitės būti laimingas.

Kalėdų atvirukai
| |

Kalėdų atvirukai

Nuo XIX a. vidurio krikščionių pasaulis šventė Kalėdas panašai kaip tai darome ir mes – tik dar be kalėdinių atvirukų. Sveikinimo piešinio idėją atseksime iki pat Viduramžių, – bent jau galime pirštu parodyti į 1466 m. išgraviruotą Jėzų, žengiantį iš žiedo. O pirmojo kalėdinio atviruko “krikštatėviu” derėtų laikyti serą Henry Cole, pirmąjį Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus direktorių. 1843-iaisiais jis pavedė, kad John Collcott Horsley (kuris, beja, ne tik gerai žinomas menininkas, bet ir pagarsėjo veikla, nukreipta prieš nuogų modelių naudojimą – dėl ko gavo pravardę Clothes-Horsley) sukurtų kalėdų atviruką. Džonas padarė tūkstantį kopijų, tačiau iki šių dienų išliko tik tuzinas. O reakcija į pirmąsias atvirutes buvo priešiška. Ir nors kartu su “Merry Christmas and a Happy New Year to you” užrašu buvo pavaizduotas gerasis samarietis aprengiantis nuogąjį, o antrojoje – alkanojo pamaitinimas, bet už pavaizduotą įprastinį šventinį šeimos tostą už nedalyvaujantį buvo apkaltintas, kad propaguoja alkoholizmą ir kad nėra pakankamai religinis. Kai kurios protestantų sektos draudė siųsti atvirutes iki pat XX a. pradžios.

Kalėdos Lietuvoje: kaip seniau buvo švenčiamos Kalėdos?
| |

Kalėdos Lietuvoje: kaip seniau buvo švenčiamos Kalėdos?

Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai. Tačiau dabartinėse Kalėdose nebegalime rasti daug senųjų papročių, ypač būrimų ir ateities spėliojimų. Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo įmanoma, nes žiemos viduryje darbai sumažėja, bereikia apsiruošti namuose ir prižiūrėti gyvulius. Visus kitus darbus lengvai galima atidėti vėlesniam laikui. Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad tik pačius būtiniausius darbus tebuvo leidžiama atlikti.

Kodėl nuo senų senovės žmonės ant durų kabindavo Kalėdinius vainikus?
| |

Kodėl nuo senų senovės žmonės ant durų kabindavo Kalėdinius vainikus?

Ar žinote, kodėl dar dabar ypač vakaruose populiaru ant durų kabinti amžinai žalių augalų vainikus? Ši tradicija atėjo iš gilios senovės. Pagonys tikėjo, kad visžaliai augalai turi stebuklingos galios – juk jie nenumeta lapų ir nenuvysta, kaip visa kita augmenija… Magiškais buvo laikomi amalai, gebenės ir bugieniai ir kiti augalai, net ir per didžiausius šalčius išsaugantys gražius vaisius. Tokius vainikus ir vainikėlius kabindavo ant durų, prieškambaryje, tarpduryje arba dovanodavo vieni kitiems, tikėdami, kad jie apsaugos nuo piktųjų dvasių ir suteiks amžiną laimę. Pirmieji vainikai, nupinti dar gilioje pagoniškoje senovėje, nepasižymėjo nei dideliu puošnumu, nei išradingumu, pinami buvo iš natūralų visažalių augalų ir amalų, gebenių ir bugienių. Jau vėliau, devynioliktajame amžiuje, į madą atėjo kaspinai, dar vėliau – saldainiai, saldumynai, smulkūs žaisliukai ir įvairūs mieli mažmožiai.

Pokštas arba saldainis
|

Pokštas arba saldainis

Kai kuriose istorijose pasakojama, kad tą dieną atsiskyrusios nuo kūno dvasios ir tos, kurios mirė per praėjusius metus, grįžta, ieškodamos kūnų, kuriuos galėtų apsėsti per ateinančius metus. Buvo tikima, kad tai vienintelė sielų viltis įgauti pomirtinį gyvenimą. Keltai tikėjo, kad visi erdvės ir laiko dėsniai šiuo metu nustodavo galioti ir tai leisdavo dvasių pasauliui susimaišyti su gyvųjų pasauliu. Aišku, kad gyvieji nenorėjo būti apsėsti dvasių. Taigi spalio 31-osios naktį kaimo gyventojai užgesindavo ugnį savo namuose, kad jie taptų šalti ir nemalonūs. Tuomet jie apsirengdavo šėtoniškais bjauriais drabužiais ir triukšmingai žygiuodavo po kaimą, stengdavosi atbaidyti dvasias, kurios ieško gyvų kūnų. Kai kuriais pasakojimais pasakojama, kaip keltai sudegindavo ką nors ant gėdos stulpo, jeigu buvo įtariama, kad tas žmogus jau buvo apsėstas dvasių. Tai turėjo būti savotiška pamoka dvasioms. Kiti keltų istorijos pasakojimai teigia, kad visi šie pasakojimai viso labo tėra mitas. Romėnai priėmė keltų praktiką kaip savą. Tačiau pirmajame mūsų eros amžiuje jie atsisakė aukoti žmones ant laužo. Bėgant laikui, aukojimas tapo labiau ritualizuotas. Išnykus tikėjimui dvasių apsėdimu, papročiai rengtis vaiduokliais, velniais ir raganomis tapo labiau ceremoniniais.