Nealkoholiniai gėrimai

IV amžiuje prieš mūsų erą išleistoje kinų enciklopedijoje kininis arbatmedis ( Thea sinensis L. sin. Camellia sinensis L.) aprašomas kaip gydomasis augalas. To meto arabų keliautojai ir pirkliai, pabuvoję Kinijoje, rašė, kad arbata yra populiariausias Rytų ir Pietų Azijos gyventojų gėrimas. Iš kinų arbatą perėmė mongolai, o iš Mongolijos ji paplito į Vidurinę Aziją ir Sibirą. Į Europą arbata pirmą kartą pateko XVI a. iš Portugalijos kolonijų Rytų Azijoje. XVIII a. arbata plačiau paplito Vakarų Europos šalyse. Ja labai susižavėjo anglai, kurie savo kolonijose Azijoje pasodino didžiules arbatmedžių plantacijas. Arbatai nuo balandžio iki lapkričio renkamos jaunų ūglių viršūnės su 2-3 jaunais lapais. Jie klojami ant lentynų ir vytinami, kol suminkštėja, paskui fermentuojami. Tuomet lapukai labai gerai sugeria kitus kvapus, todėl dažnai aromatizuojami jazmino žiedais bei kitais kvapiais augalais. Fermentacijos pabaigoje lapai įgauna specifinį arbatos kvapą ir raudoną vario spalvą. Džiovinama specialiose džiovyklose karštu oru. Taip gaunama juodoji arbata. Juodos arbatos kokybė priklauso ne tik nuo arbatžolių rūšies ir laikymo sąlygų, bet ir arbatos gaminimo. Dažniausiai specialiame arbatinuke užplikomas labai koncentruotas antpilas, kuris paskui išpilstomas į puodelius su virintu vandeniu. Pagal kitą receptą į porcelianinį arbatinuką įdedama arbatžolių (po pusę arbatinio šaukštelio stiklinei) ir užplikoma. 5 minutes palaikoma šiltai (galima uždengti pagalvėle, storu audeklu), paskui išpilstoma į puodelius.

Japonai arbatą apibūdina labai vaizdžiai ir išties filosofiškai. Jiems arbata – saikingas malonumas, unikali, bet nebrangi vertybė, kuklumas ir natūralumas, vaišingumas ir taikumas. Anglijoje arbatos popietės siejamos su maloniais pašnekesiais. Kitų kraštų žmonės arbatą vadina stebuklinguoju gėrimu, šildančiu sušalus ir gaivinančiu sušilus. Legenda pasakoja, kad prieš penkis tūkstančius metų kinų imperatorius Šen Nungas pirmasis paragavo arbatos. Jam besiilsint arbatmedžio pavėsyje, į puodelį karšto vandens įkrito keli lapeliai. Imperatorių nustebino ypatingas gėrimo skonis. Intuicija pakuždėjo, kad tai – tikras atradimas. Kaip laukinis krūmas arbata augo tik Indijoje. Specialiai ji auginta Kinijoje. VII amžiuje budistų vienuoliai nusivežė arbatos į Japoniją, Nepalą, Tibetą. Europiečiams šio stebuklingo gėrimo paragauti teko tik XVII amžiuje, atgabenus olandams. Ilgą laiką, iki XIX amžiaus vidurio, vienintelė pasaulyje arbatos tiekėja buvo Kinija. „Nekaltas“ lapelis turėjo įtakos laivininkystės istorijai. Norint gerąsias arbatos savybes išsaugoti, reikėjo ją kuo skubiau gabenti iš Azijos plantacijų į kitas šalis. Tam specialiai buvo statomi buriniai laivai, plaukdavę labai greitai. Vykdavo netgi laivų lenktynės.