Meilė ir religija

Dievas yra meilės pilnatvė, krosnis, liepsnojanti dėl savo kūrinių. Mums turėtų rūpėti žmonės, kuriems nešame Evangeliją. Mes neturime melstis už ligonius, norėdami pamatyti stebuklą. Dievas neužsiima šou bizniu. Jis neatėjo į žemę siekdamas pripažinimo. Jei Jis siekė būti pripažintas, tai Jam nepavyko: vietoje pripažinimo iš savo klausytojų Jis tegavo vinį. Dievas sukūrė medžius, o žmonės nuplėšė visą jų grožį ir padarė iš jų bjaurų kryžių, kad galėtų išstatyti Jį savo patyčioms. Jis sukūrė žmogų, tarp žmonių – ir Judą Iskarijotą. Medį, ant kurio Jį pakabino, geležį, kuria Jį perdūrė, Judą, kuris Jį išdavė, – Jis sutvėrė juos, nors labai gerai žinojo, kam jie bus panaudoti. Tačiau Jis vis vien sukūrė medžius ir geležį dėl žmogaus, nepaisydamas to, kiek Jam pačiam tai kainuos. Jo motyvai turėtų tapti mūsų motyvais. Tai įmanoma, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią. Jis myli mus, kad mes mylėtume kitus. Už mūsų tarnavimo gali slypėti netinkami motyvai. Galiausiai mūsų darbas bus ištirtas ugnimi, ir tai, ką darėme skatinami savanaudiškumo, bus šienas, medis ir šiaudai, o tai, kas įkvėpta meilės, bus sidabras, auksas ir brangakmeniai.

Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems. Juk visas įstatymas išsipildo viename žodyje: „Mylėk savo artimą kaip save patį”. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, saugokitės, kad nebūtumėte vienas kito praryti! (Gal 5, 13-15). Vienas labiausiai trikdančių sakinių Biblijoje skamba taip: Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – man nėra iš to jokios naudos (1 Kor 13, 3). Tai mus trikdo, nes Jėzus sako: Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda (Jn 15, 13) ir moko, kad turime mylėti savo priešus bei daryti gera tiems, kurie mūsų nekenčia, laiminti tuos, kurie mus persekioja ir dovanai duoti prašančiam (Lk 6, 27-30). Tačiau laiško Galatams 5 skyriuje Paulius kalba, kad įmanoma viską atiduoti, net savo gyvybę paaukoti, bet tai daryti ne iš meilės. Gali paaukoti viską, ką turi, ir amžinai pražūti.

Modernusis sentimentalios meilės garbinimas, kuris šventiniu šurmuliu pažymimas kiekvieną vasarį, turi nedaug bendro su šventuoju Valentinu. Vienintelis žinomas faktas apie šio III a. dvasininko gyvenimą kalba mums, kad jį asmeniškai kvotė Romos imperatorius Klaudijus II ir reikalavo atsiversti į Romos pagonių tikėjimą (arba mirti). Valentinas atsisakė ir vietoj to pabandė į krikščionybę atversti Romos imperatorių, bei galiausiai mirė kankinio mirtimi. Tad nors Valentino istorija nieko bendro neturi su rožėmis, šokoladu ir širdelės formos servetėlėmis, ji kur kas artimesnė tikrajai meilei, nei mes įsivaizduojame. Iš tikrųjų krikščionys supranta, kad meilė yra kur kas vertesnė, stipresnė ir sudėtingesnė nei pigi mūsų amžiaus romantika. Sunku apibūdinti tai tinkamesniais žodžiais, nei esantys šio straipsnio pavadinime. Pirmąsyk atkreipiau dėmesį į posakį „contra mundum” („prieš pasaulį”), skaitydamas Džono Veslio laišką, skirtą nenuilstančiam visuomenės tarnui abolicionstui Williamui Wilberforce. Jame Veslis lygina Wilberforce su Atanazu, ankstyvosios krikščionybės „čempionu”, kuris dėl Kristaus „išstojo prieš pasaulį” gindamas Trejybės doktriną nuo arijonų erezijos. Mano draugas Richardas Johnas Neuhausas dar papildė šią frazę apibūdindamas šių dienų reformacijos judėjimą, dar vadinamą Hartfordo kvietimu: „Prieš pasaulį – pasauliui”. Ir Neuhausas, ir Veslis, ir Wilberforce, ir Atanzas, ir Valentinas – visi jie suprato, kad tikroji meilė savo artimam dažnai reiškia išstoti prieš pasaulį pasaulio labui.

Valentino diena, kaip meilės šventė, sėkmingai prigijo ir Lietuvoje. Tik pati meilės samprata lieka iki galo neaiški. Mokslininkai ir pamokslininkai skirsto meilę rūšimis ir porūšiais, suteikdami meilėms pavadinimus, tačiau jos apraiškų šiandieniniame pasaulyje juntame vis mažiau ir mažiau. Visi esame girdėję apie Agape, Erosą, Pragma, Liudus ir kt. ( K. Henrick), Stembergo trikompnentę meilės teoriją (1997 m.), kuri yra tiesiog stulbinančiai paprasta ir aiški. Ir tos žinios šiek tiek padeda. Nei daugiau nei mažiau, negu šiek tiek, nes žinoti ir mylėti yra toli gražu ne tas pats. Meilės patyrimo kasdien trokšta milijonai žmonių. Trokšta ir ilgisi nuo pirmų kūdikystės akimirkų iki paskutinio atodūsio senatvėje. Meilė suteikia prasmę gyvenimui ir vidinę motyvaciją darbui. Meilė yra gyvenimo eleksyras, be kurio nėra nei paties gyvenimo. O ir pats meilės šaltinis – mūsų Kūrėjas, kurio visa esybė ir esmė trykša meile, yra palankus mums, norintiems mokytis mylėti. Tik verslo pasauliui vargu ar naudinga mylinčių žmonių visuomenė. Juk žmonės, bijantys visko ir visuomet, yra geriausi vartotojai. Juos lengva įtikinti, lengva valdyti. Tad žmonija tendencingai mokoma godumo, besaikio vartojimo ir baimės…

Meilė nėra vienintelis mūsų emocinis poreikis. Psichologai pastebėjo, kad tarp pagrindinių žmogaus poreikių yra saugumo, savo vertės ir reikšmingumo jausmas. Meilė susijusi su šiomis reikmėmis. Jeigu jaučiuosi mylimas sutuoktinio, galiu atsipalai-duoti, nes žinau, kad mylimasis nepadarys nieko blogo. Būdamas su juo esu saugus. Galbūt mane kamuoja dvejonės dėl pasirinktos profesijos, gal kitose gyvenimo srityse turiu priešų, bet su sutuoktiniu jaučiuosi saugus. Mano vertės jausmą palaiko faktas, kad sutuoktinis mane myli. Juk jeigu jis myli, esu to vertas. Galbūt vaikystėje tėvai neigiamai arba dviprasmiškai atsiliepdavo apie mane, bet sutuoktinis pažįsta ir myli mane suaugusį. Jo meilė kelia mano savigarbą. Poreikis jaustis svarbiam yra toji emocinė jėga, kuri daugeliu atvejų skatina vienokį ar kitokį mūsų elgesį. Varomoji žmogaus gyvenimo jėga yra sėkmės troškimas. Juk norime, kad mūsų gyvenimas būtų kuo nors reikšmingas. Reikšmingumą kiekvienas suprantame savaip ir daug dirbame siekdami tikslo. Jausmas, kad esi mylimas, didina mūsų reikšmingumo pojūtį. Mes mąstome taip: „Jeigu yra žmogus, kuris mane myli, matyt, esu reikšmingas”.

Tik labai įžūlus ir paikas kūrinys drįstų stoti prieš savo Kūrėją ir pasigristi: “Aš ne koks elgeta. Myliu tave be jokio išskaičiavimo”. Tie, kurie mylėdami Dievą labiausia priartėja prie meilės kaip dovanos, netrukus, o gal net tą pačią akimirką drauge su užeigos šeimininku mušasi į krūtinę ir deda savo neturtą Jam po kojomis. Ir Dievui tai tinka. Jono sakinį apie tai, kad Dievas yra Meilė, mano galvoje seniai atvėrė šiuolaikinio rašytojo Deniso de Rougemonto pastaba, jog “meilė liaujasi buvusi demonu tik tada, kai ji liaujasi buvusi dievu”; žinoma, šią pastabą galima performuluoti taip: “tampa demonu, vos tik tapusi dievu”. Tokia atsvara man atrodo būtina savisaugai. Jei ją pamiršime, teiginys, kad Dievas yra Meilė, gali nejučiomius persiversti ir pradėti reikšti ką kita: kad meilė yra Dievas. Pavydas būdingas visoms meilės atmainoms, beveik visiems santykiams. Prisirišimo pavydas glaudžiai susijęs su pasitikėjimu senais ir pažįstamais dalykais. Taip pat su tuo, kad prisirišimui absolučiai, arba santykinai, nesvarbi vadinamoji įvertinamoji meilė. Mes visai nenorime, kad “mieli seni veidai” taptų gražesni ar gudresni, kad mūsų senuosius įpročius pakeistų nauji, nors ir geresni, kad senų juokų ir interesų vietą užimtų jaudinančios naujovės. Permainos kelia gresmę prisirišimui.

Žodis „meilė” anglų kalboje yra pats svarbiausias ir… sukelia daugiausia sumaišties. Ir netikintys, ir religingi mąstytojai sutinka, jog meilė yra mūsų gyvenimo pagrindas. Sakoma, kad meilė yra stebuklinga ir dėl jos sukasi šis pasaulis. Tūkstančiai knygų, dainų, žurnalų ir filmų mirga šiuo žodžiu. Daugybėje filosofijų ir teologijų meilei skiriama iškili vieta. Krikščioniškojo tikėjimo Įkūrėjas taip pat norėjo, kad meilė būtų išskirtinis Jo pasekėjų bruožas: Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus (Jn 13, 35). Psichologai padarė išvadą, jog žmogaus pagrindinis emocinis poreikis yra jaustis mylimam. Dėl meilės mes įkopiame į viršukalnes, perplaukiame jūras, pereiname dykumas ir ištveriame didžiausius sunkumus. Be meilės kalnai tampa neįveikiami, jūros – neperplaukiamos, dykumos – nepereinamos, o sunkumai – gyvenimo tragedijos. Krikščionių apaštalas pagonims Paulius išaukštino meilę, nurodydamas, kad visi žmogaus pasiekimai, neįkvėpti meilės, galiausiai tėra tuštybė. Jis padarė išvadą, kad žmogiškosios dramos paskutiniame veiksme išliks tik trys personažai – tikėjimas, viltis ir meilė <...>, bet didžiausia iš jų yra meilė (1 Kor 13, 13). Jei sutinkame, kad žodis „meilė” įsitvirtinęs žmonių bendruomenėje istoriškai ir dabartyje, turime taip pat pritarti, kad tai daugiausia painiavos keliantis žodis. Mes jį naudojame tūkstančiui tikslų. Sakome: „Aš myliu šunis”, o sulig kitu atsikvėpimu ištariame: „Aš myliu savo mamą”. Mes kalbame apie mylimą – mėgstamą veiklą: plaukimą, slidinėjimą, medžioklę. Mylime, tiksliau, mėgstame daiktus: maistą, automobilius, namus. Mylime ir gyvūnus: šunis, kates, net sraiges. Mes mylime gamtą: medžius, žolę, gėles ir orą. Mylime žmones: mamą, tėvą, sūnų, dukrą, žmoną, vyrą, draugus. Mes netgi įsimylime pačią meilę.

Meilė krikščioniškoje santuokoje nėra paprasta: ji pakylėta į aukštybes ją lydinčios Dievo meilės. Katalikų Bažnyčios Katekizme rašoma: „Santuokos sakramento malonė skirta tobulinti sutuoktinių meilei.“ Paskui priduriama: „…ir mylėti vienas kitą nežemiška, švelnia ir gilia meile.“ Toliau pabrėžiama šios sąjungos reikšmė: santuokinė meilė apima visą žmogaus esybę – kūniškumą ir instinktus, jausmų ir emocijų jėgą, dvasios ir valios troškimus; ši sąjunga tokia be galo artima, kad sutuoktiniai tampa ne tik vienu kūnu, bet ir viena širdimi bei siela. Šiuo siekiu Dievas mums ir vėl suteikia tokią didžią galimybę, kad prieš kurią nublanksta visi maži mūsų troškimai; ji į visumą sujungia visus žmogiškosios esybės elementus, kurie, kaip jau minėjome, yra pagrindas laimei pasiekti. Dieviškoji malonė siekia apimti visą žmogaus esybę: protą, valią, siekius, kūną ir sielą. Ši nepaprastai sudėtinga žmogiška savastis ir prisiima meilės ryšį. Šv. Chosemarija mokėjo mylėti kiekviena širdies skaidula ir kiekvienu sielos virptelėjimu. Jo kilni aistra buvo tokia stipri, kad kartais jam neleisdavo užmigti. Dievas jo sielą sukūrė didesnę už kitų, kad joje tilptų jo dukterys ir sūnūs, Bažnyčia ir visa žmonija. Papasakosime vieną ir daugybės nutikimų. Sykį rytą koridoriuje jis sutiko vieną savo vaikų, gydytoją, ir šis jo paklausė, ar tąnakt gerai išsimiegojęs. Užuot atsakęs, šv. Chosemarija jam patikėjo paslaptį: „Aš jus visus taip myliu, kad visada galvoju apie kurį iš savo vaikų. Myliu jus tėvo, motinos… ir močiutės širdimi! Kartais mano mintyse kyla sumaištis: nebežinau, ko turi reikalauti tėvas, ką suprasti motina ir ką leisti močiutė.“

Prisiminkime tipinį daugelio šiuolaikinių filmų siužetą. Du filmo personažai intriguojančiomis ar net kiek paslaptingomis aplinkybėmis įsimyli vienas kitą. Jų santykiai yra kupini ne tik romantinių nuotykių, bet ir įvairiausių konfliktų bei netikėtų posūkių. Neretai iškyla pavojus, jog šie santykiai nutruks visam laikui, tačiau meilė bei aistringas potraukis vienas kitam nugali viską. Siužeto atomazga dažnai būna šių įsimylėjelių vestuvės, nors dažnam filmui neprireikia ir šios „detalės“. Norėtųsi žinoti, kaip toliau sekėsi šiai naujai sukurtai šeimai, tačiau filmo kūrėjų tai dažniausiai nedomina, nebent filmo siužete įvyksta koks nors esminis posūkis – sutuoktinio mirtis arba iširę santykiai, leidžiantys vienam iš filmo herojų įsitraukti į naujus meilės nuotykius. Priežastis – akivaizdi: šeimyninis gyvenimas atrodo pernelyg paprastas ir nuspėjamas, nepakankamai sensacingas ar intriguojantis ir todėl jis negali užtikrinti aukštų reitingų tarp žiūrovų. Deja, panašūs siužetai neretai pasikartoja ir realiame gyvenime. Aistringi dviejų įsimylėjėlių santykiai, kupini susižavėjimo bei jaunatviško idealizmo, rodos, yra viskas, ko šiems žmonėms reikia. Apie tai, kiek ši meilė truks dažnai net nėra susimąstoma – svarbiausia viską patirti dabar ir čia pat. Dažnai žmonės net tuokiasi su mintimi, kad jei santuoka nepavyks, ją bus galima nutraukti.