|

Sovietizmai ir galvoje, ir ant stalo

Socialistinė santvarka daugelio lietuvių sąmonėje įdiegė iškreiptą gastronominę estetiką. Net ir šiandien pastebimai pasireiškia sovietinio “obščepito” įtaka visur – maisto produktų ir valgių pasirinkime, įgytuose ir jau “savais” tapusiais skoniuose ir valgymo įpročiuose, patiekalų pasirinkime, jų puošime ir patiekime. Tai suprantama, nes nuo vaikystės įprasti, vieni ir tie patys maisto produktai (teisingiau, košmariškas jų nebuvimas sovietinėse parduotuvėse), jų kasdienis skonis ir kvapas sekė visą gyvenimą. Taip įprotis tapo antrąja natūra, antrąja prigimtimi, nežiūrint į tai, kad ji neatitiko nuo amžių pripratusių prie savo nacionalinės virtuvės valgių lietuvių poreikių. Sovietinė diktatūra maisto vartojime dar tebėra taip įaugusi į lietuvių buitį, kad nūnai, kai maisto parduotuvėse galima rasti beveik viso pasaulio maisto produktus, tik dabar, po truputį, labai atsargiai pradedama išsivaduoti nuo senųjų rutininių įpročių, pripratimo savo racione naudoti vienus ir tuos pačius maisto produktus, nors čia pat, toje pačioje parduotuvėje, toje pačioje lentynoje žmogus gali pasirinkti žymiai pigesnį ir daug vertingesį maisto produktą.

|

Aukštaičių valgiai – karalių stalui

Aukštaičiai gali stebinti visus užsieniečius miltiniais patiekalais, ypač virtiniais su mėsa, virtiniais su varške, šaltanosiais su mėlynėmis ar vyšniomis, koldūnais (jokiu būdu koldūnų nevadinkite virtiniais, nes koldūnai skiriasi nuo virtinių, komių-rusų pelmenių, italų raviolių, kinų keptinių, armėnų borani, gruzinų chinkalų, rytietiškų diušbarų ir mantų. Lietuviški koldūnai nuo dabartinių maisto parduotuves užtvindžiusių koldūnais vadinamų šaldytų virtinių su įvairiausiais įdarais skiriasi savo gamybos techologija, skoninėmis, aromatinėmis ir konsistencinėmis savybėmis, – visų pirma tešlos ir įdaro (koldūnų įdaras yra fantastiško skonio ir aromato, ir jo recepto šiandien be manęs jau niekas kitas nebežino , – kas pradėtų gaminti lietuviškus koldūnus, tas galėtų užsidirbti milžiniškus pinigus), sudėtimi bei virimo būdu, – lietuviški koldūnai, verdami tik vos burbuliuojančiame džiovintų baravykų nuovire, o ne verdančiame pasūdytame vandenyje, kaip rusiški pelmeniai), nugarintais skryliais su lašinukų ir grietinės padažu, garsiuoju lydekos vyniotiniu su raugintais agurkais, aukštaitiškai riešutais įdarytu karpiu, agurkų rasale troškinta jautiena, tikru aukštaitišku karvojumi.

|

Pipirai ir pupelės Lietuvos TV

Televizijos kanaluose kulinarines laidas veda visi kas netingi, net nesuvokdami, kad šioje veikloje reikalingas ne tik išmanymas, bet ir specialus aukštasis išsilavinimas. Maisto gamybą tautai propaguoja ne kulinarai, o analfabetai diletantams, kitaip sakant kulinarinės laidos Lietuvos televizijos kanaluose tapo mažamokslių kičistų išsidirbinėjimo vieta, kur bet koks egzotiškas pipiras gali “kabinti” ir kvailinti nesubrendusią ir giliamintiškumu nepasižyminčią lietuvišką pupelę. Na, o LTV savo „Kulinarinėse kelionėse“ nuvažiavo tiek toli, jog regis reikėjo visą Lietuvą išnaršyti, kad laidos vedėju tokį marazmatiką surasti. Jei šio televizijos kanalo Loreta savo kulinarinį neišprusimą ir neišmanymą bent dangstydavo dainomis, dabar „Kulinarinės kelionės“ kelia nebe gėdą, o rūpestį, – ar viskas tvarkoje laidos sumanytojų ir vedėjų smegeninėse?..

|

Kokiais valgiais lietuviai gali didžiuotis

Visi lietuviai gali didžiuotis varškės sūriais – saldūs, sūdyti, virinti, rūkyti, nokinti (deja, dabar jau primiršti ir nebegaminami, jų gamybos paslapčių ypač nežino ir principialiai nenori žinoti Lietuvos pieno kombinatų technologai), pagardinti bitkrėsle, čiobreliais, diemedžiu, kadagiu, kmynais, kraujažole yra nemažiau garsūs, kaip anglų – čederis, bulgarų – brinza, italų – parmezanas, prancūzų – rokforas ir kamamberas, šveicarų – ementalis, olandų – gouda ir edemas. Visus iki vieno gurmanus nustebinsite garsiuoju smetonos sviestu, grietininiu naminiu pasūdytu sviestu, pagardintu rūtomis ar peletrūnu, vėžių sviestu, grietine, ir ypač smetona, kurių europiečiai nemoka gamintis, juoda rugine ar pikliuotų miltų plikyta duona, ragaišiu, juodos duonos trupinių tortu, perteptu bruknių uogiene.

|

Literatūra apie lietuvių valgius ir gėrimus

1. Abaravičius A., Mikalauskaitė D. Kai kurių Aukšatitijos rajonų gyventojų mityba.//Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1983 ir 1984 metais. Vilnius, 1985.

2. Adomavičienė E. Kleckai.// Kraštotyra, 24 knyga. Vilnius, 1990.

3. Adomavičienė E. Krikštynos//Kraštotyra. Kaunas.1990

4. Agurkų laikraštis. Vilnius, 1999.

5. Andriuškevičius A. Užgavėnės Grūšlaukyje // Kraštotyra. Vilnius, 1969

6. Arbačiauskienė L., Navickaitė J. Gaidės apylinkės kolūkiečių mityba.// Gaidės ir Rimšės apylinkės. Vilnius, 1969.

7. Arbačiauskienė L. Mitybos papročiai. //Eržvilkas. Vilnius, 1970.

8. Augustienė V. Tinkama dieta – sveikata. Vilnius, 1991.