| |

Krizė ir reali, ir dirbtinė

Algis SENVAITIS, pensininkas; — Krizę pajutau, nuvykęs į degalinę. Prieš naujuosius metus dyzelinį kurą pyliausi po 2,9 lito, o štai prieš keletą dienų mokėjau 3,27 lito. Parduotuvėse labiausiai į akis krenta pabrangę maisto produktai. Už šilumą ir karštą vandenį, turėdami dviejų kambarių butą, gruodį gavę sąskaitas mokėjome 330 litų, tuo tarpu prieš metus užteko 80 litų mažiau. Būtų ūkiui dabar mokėjome 43, o praėjusiais metais tuo pačiu laiku — 28 litus. Man atrodo visai nesuprantamas dalykas ketinimas apmokestinti automobilius. Šiais laikais transportas nėra prabangos dalykas, tai — susisiekimo priemonė, leidžianti greičiau pasiekti darbovietę, nuvykti pas gimines, į parduotuvę, sodą. Labai blogai vertinu dabartinį Seimą, kuris pavirto „durnių laivu“. Visi nori būti artistais, koncertuoti. Negaliu ramiai žiūrėti televizoriaus. Kai pamatau televizoriaus ekrane ką nors iš Seimo arba Vyriausybės vadovą A. Kubilių, perjungiu kanalą ir žiūriu filmus apie gamtą. Mano nuomone, valdžia per daug prigalvoja krizinių dalykų. Sigita BARDAUSKIENĖ, laborantė: — Manau, dar tik pradžia, bet jau darosi baisu. Didžiausią susirūpinimą kelia mokesčiai už butą. Jie auga, o atlyginimai maži. Už lapkričio mėnesį vien už šildymą mokėjau 300 litų, tai yra — pusę minimalaus atlyginimo. Už gruodį be kompensacijos — 482 litus. Baisu. Dujos pabrango 1,5 lito ir dar įvestas abonentinis mokestis — 6 litai per mėnesį.

| |

Dėl pasaulinės ekonominės krizės

2008 m. antrojoje pusėje JAV finansų sektoriuje prasidėjusi ekonominė krizė apėmė visą pasaulį. Ji nebuvo netikėta, kaip pasaulio oligarchija ir valstybių valdžios bando įteikti, nes Vakarų šalių ekonomikos jau iki krizės rodė nuosmukio požymius. Dar daugiau – matėsi sisteminės klaidos. Didysis kapitalas lobo ir išnaudojo visas sistemos silpnybes iki galo, ko pasekoje „pritrūko“ pinigų. Todėl tik įvykus krizei JAV prezidentas Dž.Bušas „suprato“, kad kalta sistema ir nepriežiūra. Tiesa pasakius, Vakarų kapitalistines ekonomikas cikliškai ištinka krizes, po kurių koreguojamos ir tobulinamos priemonės šalinančios (dalinai) kapitalizmo ydas. Valstybės, kurios nedaro atitinkamų sisteminių reformų, ilgainiui sustoja arba netgi smunka. Laisvosios rinkos sąlygomis ekonominių krizių išvengti – neįmanoma, nes kapitalistinis ūkis yra stichiškas ir neplaningas. Bet įmanoma sušvelninti recesiją. Valstybių valdžios privalo pasirūpinti, kad kuo tolygiau ir racionaliau krizės kaštai pasiskirstytų visuomenės sluoksniuose. Kadangi gyventojų perkamoji galia yra nepakankama (įvyko krizė), tai – reikia stengtis išlaikyti buvusį vartojimo lygį, kad rinkoje (kaip įmanoma švelniau) vėl susidarytų pusiausvyra tarp visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos. Visos pažangios valstybės šiuo metu tą ir daro. Tik nesimato sisteminių klaidų ir nepriežiūros problemų sprendimo. Jų nesprendimas ir tolesnis aplaidumas – neleis ilguoju laikotarpiu vykti socialinei pažangai.

| |

Restoranų savininkų “pataupymai”

Krizė vis labiau ir labiau įsisuka į įvairiausias gyvenimo sritis. Ne išimtis ir viešojo maitinimo sektorius: kavinės, picerijos, restoranai. Nuo pigiausių iki prabangiausių. Lankytojų mažėja, mažėja apyvartos, prastėja meniu. Kažkas išgyvens šį nelengvą laikotarpį, kažkas bankrutuos. Natūrali atranka. Išgyvens tik tie, kurie atras aukso viduriuką, sugebės pasirinkti tinkamą taktiką: nenuskriausti kliento ir nenuskriausti savęs. Jei jau vieno brangiausio restorano “Marino” savininkai planuoja greito maitinimo tinklą ir kimš skrandžius bulvėmis, tai ką planuoja kiti verslininkai? Kiti imasi primityvesnių metodų. Pvz. “Pica Jazz” vadovai nusprendė kainų ženkliai nekelti, jos ir taip ganėtinai aukštos. Jie tiesiog “apkarpė” porcijas. Gan agresyviai. “Nicos” salotose anksčiau karštas tunas buvo kone delno dydžio. Dabar gi iš jo liko tik ketvirtadalis. Didelei lėkštei skiriama ne daugiau nei vienas valgomasis šaukštas padažo. Anksčiau ten buvo pilama mažiausiai trys – keturi šaukštai. “Krevečių salotose” su padažu ta pati situacija, o krevečių ne tik kad sumažėjo, bet jos pačios sumažėjo. Anksčiau buvo vidutinio dydžio, sūryme, dabar tiekiama šaldytos, pačios mažiausios susitraukusios, t.y. pašarinės, kurios tinkamesnės žuvų šėrimui akvariume ar žvejybai. Beje, salotos blogai plaunamos ir džiovinamos, lėkštėje gausu nutekėjusio vandens, o salotos pagardintos žemėmis, kuris girgžda tarp dantų. “Čili pica” nuolat keičia kainas, tačiau tuo pačiu nuolat keičia patiekalų turinį.

| |

Krizė moterų akimis (3): taupymas ir šopoholizmas

Dabar vėl į kone kiekvieno namus ateina taupymo mada, tad galima į šį reiškinį pasižiūrėti su susuktu veidu, liūdnai ir be nuotaikos.. O galima tai daryti linksmai, su tam tikru azartu ir žaismingai, lyg tai būtų kažkoks naujas žaidimas, kuriame dalyvaujate jūs visi ir laimės tas, kas suras įvairiausių neįtikėtinų sprendimų. Pirmiausia iškelkite sau klausimą prieš dėdami prekes ant prekybos centro kasos takelio: ar tikrai man/mums viso šito reikia? Neįtikėtina, bet šopoholizmo sindromą turi kone kiekvienas pirkėjas, sunkia forma sergama rečiau. Kiekvienam tikriausiai pažįstamas jausmas, kai išsiruoši į parduotuvę pirkti tarkim: duonos, pieno ir kiaušinių, o parsinešame du pilnutėliausius ir sunkiausius maišus, ten palikę virš 200 Lt. Koks trečdalis pirkinių yra totalus šlamštas arba noriu – nereikia – noriu – gal pravers – imu. Jei dar kokia nuolaida ar magiškas žodis “akcija”, tai šakės, rankos pačios tiesiasi, lyg nesavos. Rezultate – pinigai išplaukė ir nebesgrįš jie. Taigi, prieš einant į PC sočiai pavalgom (alkanos akys ir gurgiantis skrandis – blogi patarėjai) ir susirašom lapuke papunkčiui, ko tikrai reikia. PC elgiamės kaip normalūs neligoti žmonės ir imam tik tai, kas griežtai papunkčiui lapuke. Viskas. Jūs jau sutaupėte 🙂 Jei tam lapuke yra prekės, kurios patenka į akcijinių prekių sąrašą – puiku. Du šūviai į vieną zuikį 🙂 Jei PC vyksta kažkokia turbinė akcija: kavai, aliejui, vynui, buitinei chemijai ir pan., galima šiek tiek pažaisti.

| |

Krizė moterų akimis (2)

Galima konstatuoti faktą, kad krizės pas mus kaipo tokios, kaip pučiamas devyniagalvis slibinas, tikrai nėra arba dar nėra ir viskas, kas susiję su krize tėra išpūstas “burbulas”. Ketvirtadienis, pats darbo laikas, vidurdienis, visų pramogų sostinė “Akropolis”, mašiną ieškoti statyti, nėra kur statyti, desperatiškai ieškoti, rasti už kažkiek šimtų metrų nuo įėjimo, įkišti, pyp pyp pyp. Ar čia tiek bedarbių suvažiavo ir trinasi po “Akropolį”, ar čia visos namų šeimininkės ratuotos atakuoja? Nežinau. Bet faktas – chaosas ir atakos. “Tiketa” bilietų kasa, eilė penkiametrinė, atsistoju į galą, už manęs netrukus susidaro dar tiek pat metrų ilgis, stebiu situaciją. Vidutiniška vieno žmogaus “stavkė” kasininkei – 200 – 300 litų. Pagrindiniai pirkiniai – dovanų čekiai. Aš asmeniškai pirkau bilietus į vieną koncertą, tai mažiausia bilietų kaina “tik” 50 Lt. plius 3 Lt. “Tiketa” mokestis plius 3 Lt. “Siemens” arenos mokestis (kas čia per nesąmonė?), tad bilieto kaina išauga iki 56 Lt. Paskaičiuokit, kiek kainuoja pvz. keturių asmenų šeimai, standartiškai. Ne, prie “Tiketos” krizės požymių nerasta. Savaitgalį draugė į pramogų sostinę “Akropolį” iš viso nepateko, o dar erdvesnę sostinę (kaip patys deklaruoja) “Panoramą” apvažiavo iš tolo, nes kaip pati sakė: be šansų. Kokia krizė? Seimūnai pareiškė, kad kels akcizus alkoholiui. Vadinasi reikia nepraleisti momento. Dar tuomet, kai buvo Maximoje akcija -20% stipriesiems gėrimams užsiprekinau kaip buožė visokių ir dideliais litražais.

| |

Krizė: vieni praranda, o kiti uždirba milijardus

Ekonomikos ir finansų sunkmečiu laimėtojais galėsime pavadinti visus, kurie išgyvens šią krizę, o daugiausia uždirbti dabar gali tik turintieji daug pinigų ar galintieji jų pasiskolinti. Dabartinės pasaulinės finansų krizės metu didesnioji investuotojų dalis patyrė nuostolių, tačiau nedidelė grupelė alternatyvaus investavimo fondų savininkų jau dabar skaičiuoja pasakiškus pelnus. Kiti potencialūs laimėtojai dėl pergalės kaunasi dabar. Lietuvos banko (LB) Ekonomikos departamento direktorius R.Kuodis sako, kad pasaulio finansų rinkose veikia ne tik ribotos rizikos ar alternatyvaus investavimo (AIF) fondai, bet ir neviešai veikiančios investicinės organizacijos, į kurias paprastas pilietis negali patekti. Tai – turtingųjų pasaulis. Apskritai ne kiekvienas mirtingas investuotojas gali praverti kai kurių ribotos rizikos (angl. Hedge Fund) fondų duris. Į kai kuriuos „hedge“ fondus pateksite pasiūlę investuoti ne mažiau kaip 2-3 mln. dolerių. Todėl kartais tokie fondai dar vadinami milijonierių klubais. Šios investavimo struktūros pritraukė ne tik daug pinigų, bet ir pasaulio finansų protų. Jose dirba gausybė, pavyzdžiui, iš Rusijos emigravusių matematikų, mokslų daktarų. Jie kuria modelius, kaip uždirbti daug ir labai daug. Nors kai kurie „hedge“ fondai patyrė nuostolių, tačiau stambieji uždirbo pasakiškus pelnus. Pastaruoju metu tokios investavimo struktūros veikė labai ciniškai. Tikėtina, kad dėl jų veiklos į krizę pateko Islandija.

| |

Baisiau krizė ar A. Kubiliaus planas?

Vyriausybę krizės sąlygomis formuojantis Andrius Kubilius viešai skelbia, kad gelbsti valstybę nuo bankroto. Iš tikrųjų žmonės ir verslas finansuos daug diskusijų sukėlusią gelbėjimo operaciją. Premjeras A. Kubilius, mėgindamas didinti mokesčius ir gelbėti valstybę nuo bankroto, tvirtina, kad prekės ir paslaugos bendrai brangs tik 1 procentu. Verslininkai ir žmonės dar neįsivaizduoja, kiek praras, o valdžia sako tai žinanti, bet jokių faktų nepateikia. Verslo organizacijos, profesinės sąjungos ir šalies gyventojai būtų linkę suprasti valdžios norus, tačiau trūksta aiškumo – kiek ir kam smogs krizė bei nuo jos siūlomi vaistai. Pastarieji yra gana paprasti – gyventojų pajamų, pridėtinės vertės ir pelno mokesčiai bus suvienodinti ir sieks 20 procentų. Daugiausia nerimo kelia PVM lengvatų naikinimas. Premjeras neigia, kad bankrotai, kuriuos skatins numatomos priemonės, praris daugiau negu duos, tačiau savo žiniomis nesidalija. „Vienintelė pagal Europos Sąjungos standartus galinti skaičiuoti institucija yra Finansų ministerija. Kita – būrimas iš nieko”, – sakė premjeras. A. Kubilius nieko neskelbia ir apie ekonominį efektą. Neaišku, kada planą bus galima laikyti pavykusiu, kada galima tikėtis ūkio atsigavimo. Kadangi skaičiai esą žinomi tik plano kūrėjams, panašu, kad koalicijai rūpi subalansuoti šį biudžetą ir greitai nebankrutuoti – finansiškai ir politiškai. Svarbiausia – du milijardai į biudžetą šiandien.

| |

Geroji krizės pusė

Jei prieš kelis mėnesius apie pasaulinę krizę kalbėdavo tik vienas kitas, šiandien jos padarinius jaučiame kiekvienas: planai pasikelti atlyginimus atsidėjo neribotam laikui, kol kas belieka džiaugtis, jei apskritai turime darbą, didesnių paskolų bankuose gauti jau praktiškai nebeįmanoma, kainos parduotuvėse gerokai padidėjo ir ko gero dar didės. Prie viso to “gėrio” prisideda ir valstybė: planuojamas lengvatinio 5 procentų pridėtinės vertės mokesčio spaudai nuėmimas (sudėjus su krizė spauda dabar dėl to išgyvens sunkiausius metus), planuojamas autorinių atlyginimų panaikinimas dirbantiems (tai sąžininga darbuotojų atžvilgiu, tačiau šoką leidykloms padidins dvigubai), pajamų mokesčio didinimas, staigus apie 70 proc. važiavimo Vilniaus viešuoju transportu pabrangimas (”labai laiku”, turint omenyje globalujį atšilimą bei krizę: skatinkime vairuoti kuo daugiau žmonių, kad užteržtų orą ir užkimštų miestų gatves galutinai). Paskutinius tris dalykus paminėjau dėl to, kad apie juos kol kas mažai kur rašoma ir kalbama, be to visa tai susiję ir su manim. Kadangi neigiamų nuomonių, straipsnių apie krizę šiuo metu apstu, pasistengsiu į visą šią situaciją pažvelgti teigiamai. Pradžiai tiesiog siūlau perskaityti porą straipsnių, kurių autorių mintims labai pritariu, po to pateiksiu ir savo išvadas krizės klausimu: Pirma nuomonė: dienraščio “Klaipėda” žurnalistės Dovilės Jablonskaitės straipsnyje “Ačiū Dievui – krizė”.

| |

Krizė netrukdo avangardui

Kol pasaulines finansų sostines krečia finansų krizės karštinė, jų gyventojai nenusimena, bet nuolat ieško alternatyvių vertybių. Galbūt dabar pats tinkamiausias metas įsigilinti į tai, kas jaudina, kam niekada nerandame laiko. Londone priešpaskutinį spalio savaitgalį „Sonic Arts Network“ kartu su „BBC Radio 3” pristatė eksperimentinės muzikos festivalį. Šis renginys remiasi vokiečių kompozitoriaus avangardisto ir elektroninės muzikos pionieriaus Karlheinco Štokhauzeno kūriniu „Aus Sieben Tagen“ („Iš septynių dienų“). Avangardinės muzikos festivalyje dalyvavo daugiau nei 20 atlikėjų. Festivalio režisierius – Antonas Lukoševieze – festivalio metu vadovavo gausiam atlikėjų būriui, tarp kurių ir žymus lietuvių kvartetas „Twentytwentyone“, ne kartą pasirodęs Lietuvos „Jauna Muzika“ ir kituose progresyviuose festivaliuose. Londono „Cut & Splice“ festivalis – pirmas radikalios elektroninės muzikos ir garso meno festivalis, vykstantis pačioje neįprasčiausioje vietoje. Festivalio organizatoriai pasirinko atmosferišką ir ypatingai seną muzikinę salę „Wilton Music Hall“. Pastate, atrodo, nuo senų laikų nepaliestos nei durys, nei sienos, nei viena laiptų atrama. Senovė alsuoja iš kiekvieno kampo. Čia 1850-aisiais ir 1860-ais, buvo atliekamos operos, klasikinės uvertiūros, šokiai, choralai. Vėliau pastate buvo atliktas pirmasis kankano šokis, tokie pasirodymai suburdavo į pastatą net 1500 žmonių.

| |

Finansų krizė: priežastys, pasekmės ir pamokos

Finansų rinkas išsiūbavusi JAV antrinių paskolų krizės bei kuro ir maisto krizių banga atnešė sunkumų ne tik Europos bankams, bet ir diržus turintiems susiveržti žmonėms. Europiečių laukia negrąžintos paskolos, perkamosios galios mažėjimas ir nedarbo didėjimas. Ar pasitikėjimą grąžins JAV 700 mlrd. dolerių gelbėjimo planas ir kitų vyriausybių, norinčių išvengti praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio klaidų, pastangos? Ko tikėtis iš krizės ir kaip apsisaugoti nuo ekonomikos lėtėjimo spąstų? Ekonomikos ir finansų politikos srityje dirbantiems europarlamentarams šiuos klausimus uždavėme prieš spalio 9 d. plenariniame posėdyje vyksiančias diskusijas dėl finansų rinkų priežiūros priemonių. „Dabartinis finansų krizės epizodas nenustebino – padėtis Europoje susijusi su situacija JAV“, – aiškina Ekonomikos komiteto pirmininkė Pervenche Berès. „Amerikoje bankai lyginant su kiekvienu realių investicijų doleriu skolina 32 dolerius, tuo tarpu Europoje 1 indėlio doleris atitinka 12 paskolintų dolerių. Kenčiame nuo Amerikos ekscentriškumo“, – mano Margaritis Schinas (Europos liaudies partijos ir Europos demokratų frakcija, Graikija), sakydamas, kad „puota baigėsi“. Vokiečių europarlamentarė Heide Rühle (Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljansas) krizės plėtimosi šaknis regi naujoviškuose finansų produktuose ir perdėtame saugumo jausme.