Kitos krikščionybės šakos

Po mirties dvasia sugrįžta pas Dievą, ir visa sąmonės veikla nutrūksta. Todėl bet koks bandymas susisiekti su mirusiais parodo, jog labai neteisingai suprantamas akivaizdus Biblijos mokymas apie tuos dalykus (žr. Iz 8:19,20). Biblija visiškai aiškiai teigia, kad po mirties žmonės jokiu pavidalu nesugrįžta į savo namą ar miestą, kuriame gyveno; negali taip būti, kad po kokio nors asmens mirties tose vietose rodytųsi jo “dvasia” ar “vaiduoklis”. Sunku tą išreikšti suprantamiau nei tas padaryta Job 20:7-9: “(Žmogus) bus pražudytas kaip mėšlynas, ir kurie buvo jį matę, sakys: Kur jis? Jis… nebus atrastas… Akis, kuri buvo jį mačiusi, nebematys (jo) ir jo vieta (namas / miestas) nebežiūrės daugiau į jį”. Panašiai sakoma ir Job 7:9-10: “Kas nusileidžia į mirusiųjų buveinę… nebegrįžta daugiau į savo namus, ir jo vieta nebepažįsta daugiau jo paties.” Nuolankiai pripažinę šitą, mes atmesime visokius aiškinimus, esą galima pamatyti, kaip mirusiųjų “šmėklos” lankosi namuose, kuriuose jie anksčiau gyveno. Šitokie regėjimai – tai geriausiu atveju vaizduotės žaismas.

Tokios eilutės randamos daugelyje vietų visoje Biblijoje. Dievas yra vienintelis visų galių šaltinis, todėl Jis yra pavydus Dievas, ir tą Jis mums dažnai primena (pvz. Iš 20:5; Įst 4:24). Dievas tampa pavydus, jei Jo žmonės pradeda tikėti kitais dievais ir sako Jam: “Tu – didis ir galingas Dievas, bet iš tikrųjų aš tikiu, kad šalia Tavęs yra dar kažkokie kiti dievai, nors ir ne tokie galingi kaip Tu”. Todėl mes ir negalime tikėti, jog šalia tikrojo Dievo dar egzistuoja demonai ar velnias. Būtent tokią klaidą darė Izraelio tauta. Senajame Testamente daug pasakojama apie tai, kaip izraelitai užrūstindavo Dievą tikėdami kitais dievais šalia Jo. Iš Biblijos suprasime, kad “demonai”, kuriais žmonės tiki šiais laikais, yra lygiai tokie, kaip tie netikri dievai, kuriais tikėjo Izraelio tauta.

Romos katalikų bažnyčia moko, kad Dievo žmonių sielos po mirties gali patekti į vietą, pavadinta “skaistykla”, kuri yra pusiaukelėje tarp “dangaus” ir “pragaro”. Jie moko, jog tai yra apsivalymo vieta, kurioje sielos kažkiek laiko kenčia, kol pasidaro tinkamos gauti išgelbėjimą danguje. Manoma, kad to asmens ir jo artimųjų maldos, žvakių deginimas ir piniginės aukos bažnyčiai sutrumpina laiką, kurį siela turės kentėti “skaistykloje”. Didžiulis tokių aiškinimų klaidingumas turėtų paaiškėti iš žemiau pateikiamų dalykų: – Biblija nieko nekalba apie tokios vietos egzistavimą. – Jau esame išsiaiškinę, kad siela reiškia visą mūsų kūną, o ne kažkokią mumyse esančią nemirtingą dalį, ir kad “pragaru” vadinamas kapas, o ne bausmės vieta.

Šis papildymas pirmiausia yra skirtas gyvenantiems Afrikoje ir kitose pasaulio dalyse, kur kerėjimas – plačiai paplitęs kasdieninio gyvenimo reiškinys. Visi, kas rimtai studijuoja Bibliją, pripažįsta, kad besilaikantiems tiesos nedera kreiptis į kerėtojus, burtininkus, šamanus ir kitus panašius asmenis. Bet aš tikrai suprantu jų patrauklumo priežastis: kerėtojų ir burtininkų paslaugos pigesnės ir prieinamesnės už tikrų gydytojų, be to jų siūlomas gydymas lyg ir duoda neblogus rezultatus. Mes turime panagrinėti šią problemą logiškai, remdamiesi Biblija. Tai vienintelis būdas įgauti jėgos, kuri leistų pasipriešinti pagundai kreiptis pagalbos į šiuos žmones.

Žodžiu “pragaras” verčiamas hebrajiškas žodis “šeol”, kurio tiesioginė prasmė yra “uždengta vieta”. Žodis “pragaras” neatspindi šios reikšmės, taigi vertimas nėra pilnas. Pagal Biblija ši “uždengta vieta” ar “pragaras” – tai kapas, arba mirusiųjų buveinė. Daugelyje vietų hebrajiškas žodis “šeol” taip ir verčiamas. Ir tikrai, daugelyje Biblijos vertimų beveik nevartojamas žodis “pragaras”, bet verčiama tiksliau, naudojant tokius žodžius kaip “mirusiųjų buveinė”, “kapas”. Kai kuriuose vertimuose (pvz. A. Rubšio) žodis “šeol” iš viso neverčiamas, tik pateikiamas su lietuviška galūne (“šeolas”). Štai tik keletas pavyzdžių, kuriuose šis žodis “šeol” verčiamas žodžiais “mirusiųjų buveinė”. Juos išnagrinėjus neturėtų likti vietos plačiai paplitusiam įsivaizdavimui, pagal kurį pragaras – tai vieta, kur nusidėjėliai kankinami ugnimi.

Atrodo, nėra reikalo abejoti, jog tai, kas papasakota apie sutvėrimą ir nuopuolį pirmuose Pradžios knygos skyriuose, turėtų būti suprantama tiesiogine, pažodine prasme. “Žaltys” buvo tikras žaltys. Tai įrodo tas faktas, jog šiais laikais žalčiai šliaužioja ant savo pilvų dėl prakeikimo, kuris teko anam pirmajam žalčiui. Lygiai taip pat mes matome kaip vyrai ir moterys kenčia nuo prakeikimų, gautų anuomet. Mes galime suvokti, jog Adomas ir Ieva buvo tikri vyras ir moteris, kaip mes žinome vyrą ir moterį šiais laikais, bet jie turėjo geresnes egzistavimo sąlygas; taigi ir anas žaltys buvo tikras gyvūnas, nors ir daug protingesnis už šių laikų gyvates.

Jei žmogus iš prigimties turi “nemirtingą sielą”, tada jis priverstas kažkur praleisti amžinybę – arba apdovanojimo, arba bausmės vietoje. Tai reikštų, jog kiekvienas yra atsakingas prieš Dievą. Bet priešingai, esame parodę, kad pagal prigimtį žmogus yra kaip gyvūnai, jam nėra būdingas nemirtingumas. Tačiau kai kuriems žmonėms yra pasiūlytas amžinasis gyvenimas Dievo Karalystėje. Turėtų būti akivaizdu, kad ne kiekvienas, kuris kada nors gyveno, bus prikeltas; kaip ir gyvūnai, žmogės gyvena, miršta ir suyra į dulkes. Bet kadangi bus teismas, po kurio vieni bus pasmerkti, o kiti apdovanoti amžinuoju gyvenimu, mes turime daryti išvadą, jog tam tikra žmonių grupė prisikels, kad galėtų gauti pasmerkimą arba apdovanojimą.

Izaijo knyga 14:12-14: “Kaipgi tu kritai iš dangaus, tu šviesnešy, kurs ankstį rytą užtekėdavai? Kaip sukniubai žemėje tu, kurs griaudavai tautas? Tu sakei savo širdyje: Aš užžengsiu į dangų; aukščiau Dievo žvaigždžių aš iškelsiu savo sostą; aš sėdėsiu sandoros kalne šiaurio šlaituose. Aš užžengsiu aukščiau už debesų aukštybes, būsiu panašus į Aukščiausiąjį”.
POPULIARI INTERPRETACIJA: Lotyniškame Biblijos vertime “šviesnešys” vadinamas žodžiu “lucifer”. Teigiama, jog šis Liuciferis kažkada buvo galingu angelu, kuris nusidėjo Adomo laikais ir todėl buvo nublokštas į žemę, kur jis sukelia daug nemalonumų Dievo žmonėms.

“Palaiminti romieji: jie paveldės žemę” (Mt 5:5) – nesakoma “…jų sielos pateks į dangų”. Čia daroma užuomina į 37 psalmę, kuri visa pabrėžia, kad galutinį apdovanojimą teisieji gaus žemėje. Lygiai toje pat vietoje, kur nusidėjėliai mėgavosi savo laikinu pranašumu, teisiesiems bus atlyginta amžinuoju gyvenimu, ir jie valdys tą pačią žemę, kurioje kažkada viešpatavo nusidėjėliai (Ps 37:34,35). “Bet romieji paveldės žemę… Nes tie, kuriuos jis laimins, paveldės žemę… Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje per amžius” (Ps 37:11,22,29). Gyvenimas žemėje per amžius reiškia, kad amžinasis gyvenimas danguje yra neįmanomas.