Mano pušelė
Savo 33-iąjį gimtadienį nusprendžiau atšvęsti tyliai. Nieko nekviečiau, nepagaminau „baltos” mišrainės, nekepiau vištos. Beje, niekas to ir nepasigedo. O aš tikėjausi. Dairiausi visą dieną. Nieko nesulaukusi, pamaniau, jog kažkas negerai. Auginu vaikus, beveik namą pastačiau, gal dar medį reikėtų pasodinti. Netrukus skuodžiau siauru asfaltuotu keliuku atgal, mašinos bagažinėje gulėjo miške iškasta pušaitė. Kaip tik maniau, kad ir šitam darbui nepasirengiau kaip reikiant: nepaėmiau pirštinių ar vandens, štai ir sėdžiu purvinomis rankomis laikydama vairą. Tas anksčiau paminėtas žodis „netrukus” nėra visai tikslus. Valandos ištįsta, jei mažai judi ir daug galvoji, o abejinga aplinka siunčia nerimo signalus: kažkas negerai. Dar vakar žiūrėdama iš balkono į prišnerkštą kiemą mintijau apie medelį, kuris jį papuoštų. Pušis grynina orą, kad taip pasisodinus jų keletą, būtų tiesiog Druskininkai. Na, nors vieną pušelę reikėtų įterpti tarp sandėliukų ir automobilių taip, kad ir kiemo vaikučiams netrukdytų siautėti, kad kaimynams netemdytų buto ir praleistų jiems geidžiamą saulės šviesą. Senbuviai pasakojo, jog kadaise kiemo viduryje stiebėsi galingas šermukšnis, kuris jau buvo perlipęs net namų stogus. Kažkoks senis užpylė ant šaknų rūgšties, ir nudžiūvo galingas medis. O buvo dešimtį kartų didesnis už savo kenkėją. Kaimynė sako, kad gražesnio šermukšnio niekur daugiau nebematė.