Kvailys, tu, Mariau, - pašaipiai sviedė šeimininkas, staigiai vėl sumažėdamas ir atsilošdamas krėsle, - sakai, kam viso to reikėjo? Ogi tam, didžiavyri, kad nebūtų žiemos, kad klestėtų kraštas, kad juokdariai galėtų juokinti žmones, o kunigaikščiai puotauti… Nors kvailai jaučiuosi tau aiškindamas, bet tebūnie. Esi drąsus, o drąsa visada gerbiau. Tad paklausyk, po to galėsi kaltinti. Šis kalnas – jis nepaprastas. Lai jis tau būna stebuklingas, kaip ir manei. Juk žinai, žiemą jis skleidžia tiek šilumos, kad sušildo viską aplinkui, bet toji šiluma juk...
Patamsiu Marius kėblino į savo būstą. Skirtingai nuo daugelio svečių, jo kojos nesipynė, o blaivus protas svarstė įvairiausias prielaidas, kodėl ijūnų pasiuntinį vėl taip sudomino Drūkšiai. Viena iš jų, be abejo, buvo nelaimė, įvykusi Juodpelynyje ir nuskambėjusi per visas šalis, kai slibinai, globoję kraštą, staiga supyko ir sunaikino viską ne tik aplink Juodpelynį, bet tūždami apskraidė ir prikenkė net gan tolimiems kraštams. Juodpelynio nelaimė nejuokais išgąsdino kaimynus, Ijūnijos valstybes, kurios netruko atsiminti, kad ir Aukštijoje, pagal legendas, gyvena tokie patys slibinai… Iki šiol...
- A… Tai visgi ją paaukojo! – pašoko kerėtojas, - oi neapmausi, manęs, vyruti, vaduoti atėjai! – džiaugsmingai pareiškė.
- Na po velnių, - neiškentė juokdarys, - kelintą kartą galiu sakyti, kad nieko vaduoti aš čia nėjau? Nejaugi aš panašus į įsimylėjusį jaunikaitį, verkusį penkias dienas, o po to išėjusį svarbesnės mylimosios pusės, dar likusios nesuėstos, gelbėti?
- Hmmm… - šeimininkas vėl susimąstė, - na ne, visgi nepanašus. Kalbi rišliai, mintys ne padrikos, depresijos požymių irgi nesimato. Gal ir nemeluoji. Taigi, dėl ko aš...
Niekas nenorėjo savo dukros atiduoti, nors šaltis ir badas diena iš dienos labiau kamavo… O slibinai ledo kalne olą išsikasė, laukė. Ir atsirado tada narsi mergužėlė, dėl baltų veidelių Sniegute praminta, ir tarė ji: "ak, negaliu gi laukti, kol tėveliai ir broleliai sušals, vai eisiu aš keliausiu pas slibinus, atiduosiu jiems savo jaunystėlę, savo rūtų vainikėlį, lai sušildo mūsų kraštą, lai atneša jam laimę", ir išėjo. Didžiulė žmonių minia susirinko išlydėti narsuolės. Ir išėjo ji į Ledakalnį, ir pradingo slibinų oloje. Staiga sudrebėjo...
Kai Marius atgavo nuovoką, jį vėl supo tyla. Kas įvyko - atsiminti buvo sudėtinga. Bet rodos, kad jis tik ką skrido aukštyn, kaip pasiutęs mojuodamas sparnais, bet, kaip ir tame keistame regėjime, staiga pajuto, kad kažkas tempia jį žemėn. Tačiau atsisukęs pamatė ne kvatojantį žynį, o artėjančią trobą ir šonan skuodžiantį vaikį… "Betgi aš - ne slibinas…", staiga suvokė ir jau blaivesniu žvilgsniu apsidairė. Ta pati patalpa, stebuklingas veidrodis… Jis pasuko beprotiškai ūžiančią galvą, kad matytų geriau: iš tiesų, veidrodyje mirgėjo ant kažkieno...
Midaus ragai tuštėjo jau nebe akimirksniu, kepsniai irgi nebedingdavo išalkusiųjų gerklėse vos atsiradę ant stalo… Pasisotinę ir truputį aptingę svečiai kalbėjosi, pokštavo ir juokėsi. Tik kunigaikščio Dringio juokdarys Marius sėdėjo tyliai, viena ranka glostydamas šunį, kita laikydamas pamažėle valgomą žąsies kulšį. Pats kunigaikštis, pasirėmęs į ranktūrį, tingiu žvilgsniu sekė, kas dedasi menėje. Jo ilgi, šviesūs, kaip ir būdinga šiems kraštams, plaukai beveik siekė pečius ir net perjuosti valdžios juosta, siuvinėta auksiniais siūlais, nenorėjo kristi tvarkingai. Nors valdovo skruostai žibėjo sveiku raudoniu, dar paryškėjusiu...
