Aloyzas Sakalas. Ar mes iš tiesų „runkeliai”
„Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms”
Konstitucijos 5 straipsnis
Tokia mintis šmėkšteli galvoje pamačius, kaip elgiamasi su tais Lietuvos piliečiais, kurie gina savo teises nuo šio pasaulio galingųjų, įsitaisiusių valdžioje ar versle. Arba dar blogiau: kai jie, matydami prokurorus vis turint svarbesnių darbų, patys ima ginti visuomenės interesą. Reikia pavyzdžių? Prašom.
„Alytaus tekstilė”. Ši svarbi Alytaus gyventojams valstybės įmonė buvo lengva ranka privatizuota savininkams, kurie net nemanė laikytis duotų įsipareigojimų. Taigi aferistams. Valstybės pareigūnai, kelerius metus abejingai stebėję įmonės konvulsijas, pagaliau atsikratė užsieniečių savininkų, bet kam? Ogi tam, kad įmonę su dešimtimis tūkstančių jos darbuotojų padovanotų kitiems panašaus plauko savininkams, kurių vienintelis tikslas buvo pasipelnyti, o ne atgaivinti įmonę ir duoti galimybę jos darbuotojams ne tik dirbti, bet ir užsidirbti.
Kodėl iš visų galimų variantų Vyriausybė pasirinko blogiausią, lieka tik stebėtis. Pavyzdžiui, Vyriausybei buvo žinomas ir Pramonininkų konfederacijos prezidento Bronislovo Lubio pasiūlymas, kurio esmę man nusakė pats B.Lubys. Esą jis perimtų įmonę už simbolinę kainą ir įsipareigotų: sumokėti visas įmonės įskolas už komunalines paslaugas, trejus metus nekeisti įmonės profilio, trejus metus nemažinti darbuotojų skaičiaus, trejus metus mokėti jiems nustatytą atlyginimą jo nemažinant ir t.t. Tiesiog rojus žemėje tiems, kurie mėnesiais negauna jokio atlyginimo.
Bet valstybės pareigūnams nepatiko šie žinomo ir garbingo pramonininko siūlymai, jiems mielesni buvo ne tokių garbingų asmenų pažadai. Kodėl? Atsakymai gali būti įvairūs: nekompetentingumas, korupcija, įstatymų apribojimai ar dar kas nors. Aišku viena: tikėtis iš B.Lubio „otkato” gali tik nepataisomas kvailys. O iš anų kaip? Anie nėra tokie beviltiški.
Šiaip ar taip, sprendimą nulėmė ne įmonės darbininkų, o valdininkų interesai. Įmonės darbininkai buvo palaikyti nieko nereiškiančiais „runkeliais”. Tolesni įvykiai parodė, kad jie jau nenorėjo tokiais būti, o netolima ateitis parodys, kas yra tikrieji „runkeliai”: žmonės, norintys sąžiningu darbu užsidirbti pragyvenimui, ar tie, kurių vienintelis noras yra nauda – žinoma, ne kitiems, o sau. Šia proga reikėtų mesti akmenėlį ir į LŽ daržą. Jie taip pat žinojo apie B.Lubio siūlymą, bet vietoje rimtos analizės tik pakarpė ausimis.
Štai kino teatras „Lietuva”, kurį Vilniaus savivaldybės ponai pardavė verslininkams (ir ne už ačiū), kad vilniečiai vietoje kino seansų matytų kylančius gyvenamųjų namų dangoraižius. Pasipiktinę vilniečiai surinko per 8 tūkst. parašų ir juos įteikė mūsų brangiai Vyriausybei. Jokios reakcijos, nes esame tik „runkeliai”. Nenorėdami jais būti visuomenininkų atstovai dalyvavo visuose savivaldybės rengtuose posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomas „Lietuvos” klausimas, ir reiškė savo nuomonę bei teikė siūlymus naujiesiems savininkams. Šie, užuot siūlymus rimtai apsvarstę, tenkinosi atsirašinėjimu.
Tada visuomenininkai kreipėsi į Vilniaus apskrities administraciją. Iš jos atėjo maždaug tokio turinio atsakymas: ne jūsų kiaulės, ne jūsų ir pupos. Kitaip sakant, visuomenės intereso jūs ginti negalite, nes esate „runkeliai”. Bet ką daryti visuomenei, jei jos intereso negina prokuratūra, pagal įstatymą privalanti tai daryti, bet nedaranti?
Tada visuomenininkams telieka pasitelkti Konstituciją, kurios 4 straipsnis sako: „Aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.” O 33 straipsnyje rašoma: „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. (…) Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką.” Tada visuomenininkai, gerai žinodami, kad Konstitucija yra aukščiausias ir tiesioginio taikymo Lietuvos įstatymas, apskundė apskrities sprendimą Administraciniam teismui, o šis ir sustabdė visas operacijas su „Lietuva” iki tol, kol teismas pasakys savo verdiktą.
Čia jau nebeišlaikė naujųjų „Lietuvos” savininkų nervai, ir savininkai pateikė bendros kompetencijos teismui civilinį ieškinį, reikalaudami prisiteisti iš visuomenininkų šešiaženklę sumą „už patirtus nuostolius”. Jei ieškinys bus patenkintas, turėsime nieko gera nežadantį precedentą: už visuomenės intereso gynimą bus nubausti patys jo gynėjai, o ne tie, kurie jo nepaiso. Tai būtų ir įsimenanti pamoka visiems visuomenininkams: esame tik „runkeliai”, o ne laisvos valstybės laisvi piliečiai, kurioje „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms”, o ne atvirkščiai.
