Ramybė neramybėje
Ta ramybė, kurios siekiu, ateina nenumatytu laiku, dažniausiai nejučia, ir nesuprantu, kaip ji gali nuraminti mano neramybėje. Pasaulio apsuptyje. Gyvenimo apsuptyje. Esu priklausoma nuo jų, todėl ir esu neramybėje. Tačiau tikiu, kad būdama priklausoma nuo Dievo, gyvenčiau ramybėje. Dvasios ramybėje. Kuo giliau suvokčiau tą priklausomybę, tą pasirinkimą, tuo gilesnė ir pastovesnė ramybė lankytų. Lankytų, gal net pasiliktų.
Nuo tos akimirkos, kai supratau ramybės suteikiamą vidinę harmoniją, siekiu jos ieškodama, nenuilstamai ieškodama – ir kviesdama ją tokią laukiamą ir tokią atrodytų nepasiekiamą. Ateina ramybė kaip malonė – lyg išprašyta, lyg dovanota. Nežinau, iš kur, už ką ir kodėl? Kodėl ateina arba kodėl neateina, kai labai šaukiu neiššaukiamu šauksmu? O ateina ramybė daikto, pasaulio aplinkos ar žmogaus pavidalu, jeigu tame įmatau Dievo buvimo žymę. Arba asmenišku dievišku priartėjimu, kuriems žodžių neradau išreikšti. Apsilankiusi ramybė apie tai pasako. Jeigu išgirstu, kad būtent taip į mane prabylama. Jei išgirstu ir atpažįstu. Savo ramybės laukimą sunkiausiomis valandėlėmis slepiu nuo savo ir žmonių žvilgsnių ir prašau Aukščiausiojo nors praskrendančio paukščio plunksnos kaip žymės – kantriai tylėdama prie savo kasdienybės. Net savo pasipiktinimus, nesusipratimus, nuovargį, ligas, netektis ir nerimastį dėl šios ir dar toli esančios akimirkos noriu užkloti ramybės lengvumu. Mokausi visa apvilkti ramybės rūbu. Mokausi, mokausi ir vis negaliu jos pasiekti. Viena negaliu. Pernelyg permainingas gyvenimas, kad ištverčiau jame nesusvyravus – neužsigavusi pati ir neužgavusi šalia esančio. Ir laukiu Dievo dovanos, prašau, tikiuosi, nusiviliu, nusisuku ir … pravirkstu – negaliu viena. Ir nereikia vienai. Tik atsigręžiu į tikėjimo pradžią – į savo atsiradimą pasaulyje Dievo pašaukimu.
Tikėjimas ir praradus pasitikėjimą palaiko viltį, kad mano žmogiškasis orumas bus išsaugotas. Galbūt tik dvasios orumas. Neklausiu ir nesvarstau, kokiu būdu – įsikabinu į tikėjimo belikusį atšvaitą ir laukiu. Ir laukdama bandau vis iš naujo, pasitelkdama savo protą, vaizduotę, likusį dar neatbukusį jausmingumą, aplenkdama abuojumą, vis laukdama lytėju pasaulį savo darbu, savo santykiais, savo alsavimu.
Nuo pasaulio nebėgu – nuo jo nepabėgama – esu gimusi pasaulyje, ir mano užduotis surasti šioje žemėje man Dievo skirtą vietą. Kas nesuteikia laimės, tas suteikia išminties būti tuo, kuo esu Dievo kviečiama būti. Nekartą ta vieta bus keičiama – ne ta ir vis ne ta – vis neramybė mano palydovė, bet yra kiekvieno žmogaus širdyje tokia vieta, kurioje ilsimasi. Galiu šią vietą susikurti tik Dievo pagalba. Jo malonės dėka. Tos vietos savyje net neaptinku, ją žino tik Dievas. Nors labiausiai esu reikalinga Jo, kada esu bejėgiškiausia, kada negaliu nusiraminti ar susivaldyti skausme ir džiaugsme. Dievas yra pertekliuje – ar skausmo – be Dievo neįmanoma su skausmu susitaikyti, ar džiaugsmo -be Jo neįmanoma išsemti džiaugsmo pilnatvės. Kai skausmas, negalia, beribė neviltis surakina judesį, mintį, širdies gerumą, atsigręžiu į Dievą, į Tą, kuris labiausiai pažįsta mano prigimtį, į Tą, kuris mane yra sukūręs. Tikėjimas sukuria ramybę – net širdžiai drebant – aš raminu save. Net be pasitikėjimo, tikiu. Tikiu Dievo malone žmogui bet kokiomis aplinkybėmis, tik reikia grįžtelti į Jo pusę, suklusti į Jo pusę, atsidusti iš gilumos Jam.. Ir tamsiausią, ir šviesiausią akimirką atsidūstu Dievui. Pati paprašau, kad nebūčiau lyg vergė ir pati galėčiau pasirinkti.
Nežinau, kur einu, neklausiu, neieškau prasmės, netgi savosios vietos neieškau –ieškau Dievo, kuriame lyg veidrodyje atsispindėčiau. Kuriame pamatyčiau, kas neregima ir nepažinta. Kad atpažinčiau pati save. Kad pamatyčiau, ar dera Viešpats prie mano širdies. Ir kaltai nuleidžiu galvą – išduosiu ne kartą ir ne tris, nusisuksiu ir pasakysiu, kad Jis nesuprantamas nei su savo, nei su mano skausmu – tokia beprasmė atrodys kančia pasaulyje – beprasmė be Dievo. Tačiau atvedu save pas Viešpatį, nes nerandu geresnės draugijos, kurioje galėčiau susitikti ramybę. Iš Jo paveldėjau dvasios karalystę. Ramybės karalystę. Vis pasikartodama ir kartu vis užmiršdama, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“, kiloju dovanas, kurių pasaulyje apstu, jų neniekindama, mokausi nebijoti negandų ir pasitinku gyvenimą atviru veidu – nuo ramybės akimirkų švytinčiu veidu. Tai ramybė sugeba taip jį nuskaidrinti.
Surasti tame neramybės pasaulyje ramybę savo širdyje- tai tikėjimas padeda dažnai beprasmiškoje, absurdiškoje tikrovėje išlikti ramiai savo viduje. Ta dvasios ramybė be Dievo neįmanoma, nes vis trauks kažkas, vilios kažkas, vis ieškosiu nerimastingai atsakymo į savo ilgesį. Ramybė ateina ir ją atpažįstu, kai nereikalauju atsakymų nei iš Dievo, nei iš pasaulio. Bandydama įsivaizduoti Dievo skirtybę nuo pasaulio, Juo ir pasitikiu kitaip negu pasauliu. Jis kalba skirtingai negu pasaulis, išgirsta tai, ko negirdi pasaulis, paguodžia kitaip negu pasaulis, linksmina kitaip negu pasaulis – nuramina kitaip negu pasaulis. Susitaikau su tuo, kaip man kalba Dievas, ką dovanoja, ką pasiima dovanai sau. Net iš mano menkumo pasiima. Ir tas susitaikymas sukuria ramybę mano dvasioje – kai tikiu. Tikiu ir pasirenku.
