Niurgzlys
Jau ketinome išeiti, kai prisiminiau, kad dar nesumokėta už komunalines paslaugas. Atsisuku į trimetį Julių ir prašau luktelėti, kol užpildysiu kvitukus. Jis prisėda ant virtuvinės taburetės, galvą atremia į šaldytuvą ir pradeda mykti: „Man nuobodu…” Rikiuoju skaičių virtines ir stebiuosi, kodėl man niekada nebūna nuobodu. Tikriausiai dėl to, kad tuo pasirūpina kiti: štai šią akimirką reikia užpildyti (valdininkų sugalvotus) kvitukus, kitą – sutvarkyti kambarius (Juliukas laksto kaip viesulas), dar kitą – nuvežti paskiepyti šunį… Darbų galo nematyti. Julius niurzga toliau: „Sakei tik minutėlę”, „Man karšta”, „Noriu gerti”… Vaikas bamba tokiu balseliu, kad mane ima įniršis. Jau geriau verktų, šauktų… Psichologė Dalia Vajevaitė teigia, kad vaikai sugeba surasti tokį balso tembrą tam, jog galų gale jų bėdos pasiektų suaugusiųjų ausis. Kad ir kaip būtų keista, vaikai niekada neniurzga bendraamžiams. Šis „malonumas” skirtas tik tėvams. Tai tarsi kankinimo įrankis, kuriuo mažieji suaugusiesiems „išsuka rankas”, kol pasiekia savo tikslą. Štai ir aš atitraukiu akis nuo kvitukų ir paskubom ieškau tušinuko ir kitos skaičiavimo mašinėlės. Paduodu sūnui: „Skaičiuok”. Vaikas pasimuisto ir įsitraukęs į darbą nurimsta. Viešpatie, kaip man anksčiau nekilo ši mintis? Pasirodo, nepasitenkinimą nugali veikla. Vaikui žadėjau, jog eisime į parką, tad kartu galėčiau užbėgti ir į banką. Šios istorijos tiesa tokia: vaikas visada turi būti kuo nors užsiėmęs.