Author: Liudvikas Jakimavičius

Elegantiški susidorojimai

Prieš daugiau nei dvidešimt metų man nusišypsojo laimė padirbėti Lietuvos televizijoje, Literatūros ir meno redakcijoje. Sąjūdis dar nebuvo prasidėjęs, o šioje itin svarbioje įstaigoje viešpatavo gelžbetoninis Jonas Januitis, vėliau – nusikaltėlis Juozas Kuolelis. Nors ir kokie abu buvo komunistiniai švonderiai, cenzūra nebuvo totalinė. Galima būtų sakyti, jos beveik ir nebuvo, nes čia dirbo žmonės, puikiai susigaudantys, ką galima šnekėti, o apie ką geriau patylėti. Kitaip nei spaudoje, kur prasprūsdavo tekstų, parašytų Ezopo kalba, čia šia kalbėsena neleido kalbėti kiekvieno vidinis cenzorius. Įsidarbindamas į...

Šiandieninis žurnalistas ir naujosios cenzūros grimasos

Senokai matėme sociologinę apklausą, kokiomis valstybės institucijomis labiausiai pasitiki mūsų piliečiai. Kiek pamenu iš ankstesnių laikų, lentelių lyderiais būdavo žiniasklaida, Bažnyčia, kartais ir Prezidentūra. Žmonių kalba šnekant tai reiškė, kad visuomenė pasitiki žiniomis, kurias gauna iš mūsų spaudos, televizijos ir radijo, dvasiniu ugdymu, kuriuo rūpinasi bažnyčia, na ir aukščiausia valstybės valdžia. Idiliškas buvo vaizdelis, tarytum įžengęs į mūsų realybę iš utopinių Tomazo Kampanelos ar Tomo Moro saulės miestų – „ viskas yra gerai – demokratija klesti". Bet ar tas „gerai" nebuvo tik graži...

Labai drąsi šalis

Neaiškiai vykus pirmajam Lietuvos įvaizdžio ir prekės ženklo kūrybos raundui, kuriame buvo įtarta net plagiato žymių, drąsi šalis ėmėsi kurti naują įvaizdžio koncepciją, išreikštą šūkiu: „Lietuva - drąsi šalis". Prieš keletą savaičių „tokią šalies įvaizdžio koncepciją patvirtino premjero Gedimino Kirkilo vadovaujama komisija. Galiausiai pasibaigusios ilgai trukusios Lietuvos veido paieškos penktadienį pristatytos Vyriausybės rūmuose. Artimiausi laukiantys konkretesni darbai - koncepciją atspindinčių interneto svetainių sukūrimas ir Lietuvos prekės ženklo naujo konkurso paskelbimas", prieš dvi savaites pranešė internetinis portalas Alfa.lt. Šis pranešimas susilaukė...

Rinkiminių išpažinčių paradoksai

Kiekvienas krikščionis tiki, kad laikų pabaigoje stos prieš paskutinį teismą, kur bus arba išteisintas ir pateks į Rojų, arba pasmerktas amžiams virti Pragaro smaloje, nelygu, kuris kiek „prisidirbo" per trumpą gyvenimui skirtą laiko atkarpą šioje ašarų pakalnėje, nelygu, kuris kiek už savo „griekus" atgailavo ir stengėsi klaidų bei paklydimų nebekartoti ir Dievulio akivaizdoj pasitaisyti. Žinant žmogaus silpnumą, tenka konstatuoti, kad daugumai kraupi atomazga neišvengiama. Jei bažnyčia nebūtų įsteigusi sutaikinimo sakramento, išpažinties ir kalčių atleidimo, auganti nuodėmių kupra žmogų gyvenimo pabaigoje varytų į baisią...