Nuo senovės lietuviai pavasarį šventė Gamtos ir visa kas gyva atbudimo, prisikėlimo šventę. Velykos yra šio Didžiojo Prisikėlimo sukilninimas ir pakėlimas į žmogaus dvasios lygmenį, kai šventės smaigalys nukreiptas ne į atbundančią Gamtą, o į žmogaus sielos prabudimą ir prisikėlimą. Lietuviškuose Velykų švenčių papročiuose į vieną neatskiriamą kultūrinį darinį yra persipynę, suaugę senieji pavasarinio virsmo ir krikščioniškųjų Velykų šventės papročiai, kurie vieni kitus papildo, atskleisdami šios didžios šventės - Velykų - plotį bei gelmes. Velykų šventės prasideda Verbų sekmadieniu. Kartu su bundančiu pavasariu...
Žmogus, panašiai kaip ir medis, šaknimis remiasi į žemę, o šakomis bando siekti dangų. Senieji papročiai, šventės, apeigos, visa kultūra ir iš protėvių paveldėta prigimtis yra dirva, kurioje auga mūsų sielos medžio šaknys. Šia prasme senoji mūsų kultūra mums reiškia labai daug, nors dažniausiai tos reikšmės mes nesuvokiame, kaip nesuvokiame ir oro reikšmės tol, kol jo netrūksta. Ar galėtume užsitikrinti ateitį, jei neturėtume mums protėvių paliktos gyvenimiškos patirties? Netekę praeities mes liktume be šaknų, be siekių ir taptume lengvu ateities ir naujo grobiu....
Užgavėnių papročių išlikę labai daug, tačiau rašant apie šventes visada kyla papročių prasmės klausimas. Papročiai, apeigos, ritualai neišlieka pastovūs, bet, keičiantis pažiūroms ir pasaulėvokai, pamažu keičia savo formą. Tačiau dar ryškiau kinta jų aiškinimas. Senųjų šventinių papročių aiškinimą dar labiau apsunkina jų neatsiejamas susiliejimas su vėliau atėjusiomis krikščioniškomis šventėmis ir tradicijomis. Šis senosios lietuvių kultūros susiliejimas kartais yra toks gilus, jog mes nebeatskiriame, kas tikrai yra krikščioniška, o kas priklauso mūsų protėvių kultūrai. Juo labiau, kad krikščionybės apeigynas ir ritualai, susiformavę indoeuropietiškoje kultūroje,...
