Bankų sąmokslas: Lietuva paverčiama kolonija
|

Bankų sąmokslas: Lietuva paverčiama kolonija

Smarkiai sumažėjęs skolinimas toliau smukdo šalies ūkį, todėl natūraliai iškilo klausimas – kas dėl to kaltas? Bankai sako, kad ūkio kreditavimas sumažėjo dėl verslo subjektų nemokumo, o oponentai tikina, jog tai daroma tyčia siekiant galutinai palaužti įmones ir perimti pelningus verslus bei nekilnojamąjį turtą. Sąmokslo teorijos kūrėjai įžvelgia ilgą kolonijinio Lietuvos pajungimo strategiją. Iš pradžių būta spaudimo įvesti Valiutų modelį, kad, jei prireiktų, valstybė negalėtų išleisti papildomo pinigų kiekio atsirandančioms biudžeto „skylėms” kamšyti (kartu tai reiškia ir dalinį valiutos devalvavimą), po to sekė planingas nacionalinių bankų užgrobimas, vėliau – gyventojų ir ūkio subjektų pratinimas prie finansinių narkotikų, puikiai žinant, kad kada nors ateis krizė ir bus galima visus „narkomanus” eksploatuoti lyg vergus. Už narkotikų platinimą Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę. Už rožinių miglų į akis pūtimą ir finansinį pavergimą jokia atsakomybė nenumatyta. Tai leidžia bankams demagogiškai kaltinti pačius skolininkus – juk niekam, kaip teigiama, prievarta kreditai nebuvo brukami. Tuo tarpu apdairiai nutylima daug kainavusi grandiozinė reklaminė kampanija, kurioje gausiai dalyvavo bankų ekspertai, raginusi tik skolintis ir vartoti. Dabar bankai primena suaugusį vyrą, pagautą lovoje su nepilnamete: „Juk ji pati norėjo!” Kas kitas, jei ne gausius ekspertų būrius turintys bankai, turėjo žinoti apie artėjančią krizę?

| |

Išgąstis

Kai kuriems vaikams kada reikalai susiklosto taip, kad tenka bėgti iš namų. Priežasčių gali būti keletas, bet svarbiausia jų – santykių su tėvais krizė, visiškas nesusikalbėjimas ir tėvų despotija. Juk argi vaikai tokiame amžiuje gali būti despotais? Kai bėgau iš namų, man tebuvo vienuolika. Prisidribau mokykloje, kad net gėda prisiminti. Buvau „prailgintoje grupėje” – taip pas mus vadinta iš įvairių klasių į būrį surinktų mokinių grupė, kuri būdavo privalomai vedama į valgyklą, buvusią bene už kilometro, po to, prižiūrima pedagogo, ruošdavo pamokas. Gyvenome viename miestelyje netoli Varėnos. Matuizų niekada nevadinome kaimu – čia stovėjo „daugiaaukščių” kvartalas – net keturi keturių aukštų daugiabučiai pastatai, taip pat bene didžiausia sovietų Pabaltijyje statybinių medžiagų, arba kitais žodžiais – plytų, gamykla. Ne dažnai kaimo vietovėse pamatysi tokius statinius, todėl ir nesivadinome kaimu. Jei šiandien paklausite matuiziškių, kur jie gyvena, atsakys: gyvenvietėje. Girdi, gyvenvietė – dar ne miestas, bet jau ne kaimas. Gyvenviete vadintis solidžiau. Šiandien Matuizose tikriausiai jau šeši keturaukščiai, vidurinė mokykla (mano laikais buvo aštuonmetė), vaikų darželis, bene trys parduotuvės. Bet aš ne apie tai. Nepasakyčiau, kad mokykloje buvau padauža. Mokydamasis pirmojoje klasėje gavau tik dvidešimt septynes pastabas dėl netinkamo elgesio – tiek jų buvo įrašyta į pažymių knygelę. Pamanyk, juk tai menkniekis. Beveik po vieną per savaitę.

Kas apgins tautą nuo „smegenų plovimo“?
|

Kas apgins tautą nuo „smegenų plovimo“?

Atsižvelgdama į šiuolaikines tendencijas, Lietuvos kariuomenė bene pirmoji pasaulyje sukūrė atskirą kariuomenės rūšį – specialiųjų operacijų pajėgas. Vertėtų žengti dar vieną žingsnį modernios kariuomenės link ir sukurti „informacinio karo“ struktūrą. „Informaciniai karai“ seniai virto kasdienybe, jų apraiškų galima įžvelgti, pavyzdžiui, jau Kryžiaus karų prieš Lietuvą istorijoje. Kryžiuočiai nemažai dėmesio skyrė lietuvių juodininmui, Lietuvos diplomatinių iniciatyvų žlugdymui bei savo veiksmų pateisinimui. Kaip ryškų „informacinio karo“ epizodą galima vertinti ir „lietuvių ir daugelio rusų karaliaus“ Gedimino laiškus Vakarų miestams. Šiuolaikiniame pasaulyje „informaciniai karai“ ypač išplito sovietams kuriant pasaulinę komunistinę valstybę (būtent toks tikslas užfiksuotas 1922 m. SSRS steigimo sutartyje ir niekada nebuvo atšauktas). Leninas atkreipė dėmesį į svarbiausią priemonę propagandai – kiną, Stalinas su kitais įkūrė melagingą propagandinį laikraštį „piariniu“ pavadinimu „Pravda“ („Tiesa“). Sovietai, o dabar ir Rusija investuoja nemažas pinigų sumas savo „tiesoms“ propaguoti. Labai rimtai į šį reikalą žiūri Vladimiras Putinas. Pavyzdžiui, laikraščio „Novaja gazeta“ duomenimis, 2002 m. Rusija kosmoso programoms išleido 9,7 mlrd. rublių, karinei reformai 16,5 mlrd., o valstybiniams radijo ir televizijos kanalams – 9,5 mlrd.

“Žemėtvarkininkų skandalas” virsta farsu
|

“Žemėtvarkininkų skandalas” virsta farsu

Ką daro nusikaltėlis, jeigu jis yra priremiamas su įkalčiais? Ką jis daro tada, kai neįmanoma pasislėpti, o išsisukinėti nebepavyksta? Teisingai – jis visą “reikalą” stengiasi padaryti dar labiau sudėtingesniu. Bado pirštais į kairę ir į dešinę: kad visi aplinkui yra tokie pat aferistai, kaip ir jis pats (gal dar baisesni), kad yra krūva įvairiausių nenumatytų aplinkybių, kad jis yra situacijos ar viso laikmečio auka ir t.t. Ir jeigu kiti tuo patiki, reiškia, kailis liks sveikas. Niekam neužteks kantrybės tyrimo pradėti iš naujo. Panašiai pasielgė pareigūnai, bandę aiškintis žemėtvarkininkų skandalą. Pasirodo, visa Lietuva vogė žemę. Na, bent jau visas šalies elitas. Sudarant sklypininkų sąrašą, ko gero, nebuvo praleista nė viena žinoma pavardė. Šiems belieka aiškintis, teisintis, gintis – nuo to aferistams tik geriau. Jiems galima patylėti, išvengti išskirtinio žiniasklaidos dėmesio, skėsčioti rankomis ir suslėpti galus, pagaliau. Jiems galima tikėtis, kad žurnalistams ir politikams ši tema atsibos.