Author: Vytautas Visockas

Apsirikau. Maniau, kad Seimo pirmininkui, krepšinio treneriui, Viktoro Uspaskicho pavaldiniui Vydui Gedvilui pavyks, kaip sakoma, numuilinti balsavimą dėl imuniteto panaikinimo trims Seimo nariams – tyriems kaip krištolas. Nepavyko. Neapsirikau tik sakydamas, kad socialdemokratai balsuos vieningai: nesugraudino jų nei Vitalijos Vonžutaitės ašaros, nei V.Uspaskicho kaltinamoji kalba Seime. Bet kokia kalba! Ištaisyk gramatines klaidas ir dėk į oratorinio meno chrestomatijas! Kokia laikysena, gerbiamieji ponai! Kokie gestai, kokia šypsena – nuo sarkastiškos iki kūdikiškai tyros! Kokios pauzės! Kokie retoriniai ir labai konkretūs klausimai Algirdui, Gediminui ir kitiems kunigaikščiams! Ne veltui Kęstutis Masiulis šitos kalbos išsižiojęs klausėsi trečią kartą. Mokykis ir dar kartą mokykis, gerbiamasis Kęstuti. Gerbiamieji! Argi tai, ką vakar girdėjome, yra buhalterija, o ne politika?! Oratorius tūkstantį kartų buvo teisus – ne tik buhalterija. Pirmiausia tai – aukščiausios prabos politika, kurios jūs per šešerius metus (ką ten šešerius!) nesugebėjote nei suprasti, nei įveikti. Aukštasis pilotažas! Toli jums, gerbiamieji, iki tokios politikos, lemiančios visos valstybės gyvenimą, t.y. trypčiojimą vietoje, nesugebėjimą nieko nei nuteisti, nei išteisinti, nei pastatyti, nei sugriauti, valios ir proto paralyžių lemiančios politikos. Visi jūs, gerbiamieji ponai, nykštukai šalia Viktoro, kuriam geriau tiktų Rasputino vardas.

Jeigu nebūčiau matęs savo akimis, niekada nepatikėčiau, kad mes esame valdomi tokių žmonių, kokius matėme vakar Seime, vykstant Seimo posėdžiams. Trūksta žodžių. Per kelias valandas buvo tiek primeluota, tiek išsisukinėta, klaidinta, klastota, kad sveikas protas to sutalpinti niekaip nepajėgia. Dabar jau galima neabejoti – tie trys teisiamieji per artimiausius ketverius metus sėdės Seimo minkštose kėdėse ir tyčiosis iš valstybės. Štai kaip žemai mes nupuolėme! O jau atrodė, kad Viktoras Uspaskichas priėjo liepto galą. Algirdas Butkevičius dievagojasi – socialdemokratai balsuos tik už kaltinamųjų Seimo narių teisinės neliečiamybės panaikinimą. Konservatoriai, socialliberalai sako tą patį – tik teismas gali nuspręsti, kalti jie ar ne. Seimas ne teisėjas, ši byla ne politinė. Gerai Kęstutis Masiulis ne vieną kartą yra sakęs: aš bijau, aš nesu garantuotas, kad jie ko nors nesugalvos. Taip, jie sugalvojo. Mano versija tokia. Galimai A.Butkevičius su V.Uspaskichu susitarė: mums, socialdemokratams, viešai tave gelbėti niekaip neįmanoma. Ką pasakys rinkėjai, ką pasakys Prezidentė! Kaip sau nori, mes balsuosime už jūsų imuniteto panaikinimą. Bet jeigu jums pavyks šį reikalą vilkinti, nustumti į pavasario sesiją – jūsų reikalas, mes netrukdysime. Visada galėsime pasakyti: mes būtumėm balsavę taip, kaip nori Prezidentė, kaip nori mūsų rinkėjai, didžioji visuomenės dalis, bet kad to balsavimo nebuvo! Mes nekalti. Mes čia niekuo dėti.

Su nerimu laukiau socialdemokratų, darbiečių – tų vaduotojų iš skurdo, mažų atlyginimų, santykių su Lenkija ir Rusija gerintojų, Kaliningrado ir Baltarusijos atominių elektrinių statytojų – atėjimo į valdžią. Su nerimu todėl, kad jie lengva ranka įteisins dvigubus gatvių ir vietovių pavadinimus Vilniaus krašte, lietuvišką raidyną papildys naujomis raidėmis, nuolaidžiaus Lietuvos lenkų mokykloms, nenorinčioms vaikų mokyti lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos. Apie tokius ketinimus ne kartą kalbėjo Algirdas Butkevičius, Vytenis Andriukaitis, Vytautas Gapšys ir kt. Savo ketinimų jie dar nespėjo įgyvendinti, nes pirmiausia reikia išgelbėti Viktorą Uspaskichą ir jo parankinius nuo kalėjimo. Bet kai išgelbės, tada imsis tobulinti lietuvių kalbą ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, gerins lenkų tautinės mažumos gyvenimą, tvarkys prekių ženklus, nekilnojamąjį turtą, privačią nuosavybę. Bet kuo čia dėti prekių ženklai, privati nuosavybė? Tuo, kad užsieniečių ir Lietuvos lenkų pavardės, pasak kai kurių kalbininkų ir politikų, kalbai nepriklauso ir jų lietuvinti negalima, o mes, kai kurie, spyriojamės ir lietuviname. Pavyzdžiui, kalbininkas prof. Vincas Urbutis: “Net moderniausių lingvistikos krypčių atstovams veikiausiai nė sapne nėra prisisapnavusi mintis, kad tikrinius žodžius reikėtų atskirti nuo kalbos ir laikyti kažkokiu kitu reiškiniu” (“Pavardžių pradžiamokslis”).