Author: Vytautas Ribikauskas

Balandžio kaitri saulė nutirpdė papilkėjusį sniegą laukuose. Miške jis šlapias ir susmegęs pragulės dar savaitę kitą. Pirmiausia nuo sniego išsivaduos pietiniai graužų ir upelių šlaitai, ir juose ankščiausiai sužibės mėlynos žibuoklių akys. Bet ar tik ankstyvųjų miško gėlių žiedai pasirodys iš po ištirpusio sniego? Deja, deja… Sniegas nutirps ir nuo šiukšlių krūvų. Čia sumirgės ryškios turkiškų skarmalų spalvos. Yra žmonių, kurie tempia miškan viską, kas atlieka jų buityje. Daugiausia miškų pakeles “papuošia” sodininkai. Važiuodami iš miesto į sodus, savo “dovanėles” polietileniniuose maišeliuose jie išmėto tiesiog kelkraščiuose arba 10 – 20 metrų pakelės juostoje. Šiukšlių asortimentas labai įvairus: tai maisto atliekos, plastmasinė, metalinė ir stiklinė tara, stiklo duženos, sudėvėti rūbai ir batai, įvairios įpakavimo medžiagos, statybinis šlamštas ir kt.

Visų gyvūnų vystymasis vyksta bangomis, tam tikrais ciklais. Kuo mažesnis gyvis, tuo sunkiau sekasi žmogui reguliuoti jo gyvenimą. Susidarius palankioms sąlygoms, per tam tikrą laiką vabzdžių skaičius sparčiai didėja, populiacija pasiekia klestėjimo maksimumą, o po to sparčiai sunyksta dėl įvairiausių priežasčių: klimato pasikeitimo, maisto stokos ir ligų bei parazitų. Miško patologai paskaičiavo, kad vidutiniškai viename ha kinivarpų nusiaubtų eglynų miško paklotėje žiemoja pusė milijono žievėgraužių. Atšilus orams, kai pradeda sprogti karpotojo beržo pumpurai, ši mažųjų niekadėjų armija pakyla iš miško paklotės ir patraukia į dar sveikus eglynus. Viename pažeistų eglynų hektare peržiemoję vabzdžiai gali nusiaubti tokį pat plotą (hektarą) dar sveikų eglynų.

Kovo mėnesį meta ragus taurieji elniai. Vyresni patinai, nešiojantys pačias gražiausias karūnas, ragų netenka pirmieji. Antramečiai jaunikliai savo “ylas” ar trečiamečiai dvišakius – trišakius ragus nešiojasi netgi iki gegužės pradžios. Kai vėlyvas pavasaris ir miške gilu sniego, elniai dar daug laiko praleidžia prie šėryklų, kirtavietėse, prie specialiai žvėrims nukirstų drebulių. Ten galima aptikti patinų numestus ragų vainikus. Ant sniego ypač stambesnieji ragai gerai matosi. Tokiais pavasariais daug elnių ragų prisirinkdavo kaimo gyventojai, miško darbininkai, miškininkai Šiaulių, Joniškio, Akmenės rajonuose. Dažnai elnių ragus kaimiečiai rasdavo prie galvijų fermose įruoštų siloso duobių, kur naktimis ateidavo maitintis šie miško gražuoliai. Dabar tauriųjų elnių, o ypač patinų su gerais stambiais ragais sumažėjo.

Derliaus nuostoliai skaičiuojami pagal tų metų rajono ar ūkio augalų aruodinį arba realizacinį derlingumą. Atsižvelgiama į pasėlių būklę, nuostolių įvertinimo komisija derlingumą gali didinti ar mažinti 10 procentų. Jei pasėlių kokybė bloga, kompensacija gali būti nemokama arba išmokama pagal tuo metu galiojančias minimalias ribines supirkimo kainas. Kitoms kultūroms taikomos rinkos kainos, o subsidijuojamos produkcijos kainos skaičiuojamos kartu su subsidija. Žiemkenčiams kanopinių žvėrių padaryti nuostoliai apskaičiuojami iki pavasario darbų pradžios. Kompensuojamos tik išlaidos. Kompensacija už sugadintas kultūrines pievas ir ganyklas, daugiamečių žolių pasėlius skaičiuojama pagal vienerių metų produkciją, pridedant įrengimo išlaidas.

Visų pirma, bebrų sruogliai tai visai ne riebalai ir netgi į juos nepanašūs. Prie analinės angos bebrai turi dvi poras liaukų. Suaugusių bebrų jos būna vištos kiaušinio dydžio. Viena pora yra riebalinės liaukos. Riebalinių liaukų mase bebrai tepa kailį, kad neperšlaptų vandenyje. Savo kailinius šie graužikai labai prižiūri. Didelę gyvenimo dalį jie praleidžia besišukuodami ir tepdami riebalais plaukus. Kailio šukavimui specialiai pritaikyti antrieji užpakalinių kojų pirštai. Jų nagai skelti, panaudojami kaip šukos. Bebrų šeimos gyvenamoje teritorijoje paprastai būna žvėrelių tualeto vietos. Mes su draugu gaudydami bebrus jas vadindavome “bebrų pirtimis”. Ypač didelės “bebrų pirtys” Nevėžyje. “Pirtims” žvėreliai pasirenka aukštus nugriuvusius upės krantus, kad besišukuodami gerai matytų aplinką. Tokiose vietose kranto molyje būna daug visą laiką šlapių, nublizgintų takų, ištryptų aikštelių, kupstų. Pelkėse, kur bebrai yra susirentę trobeles, tualeto procedūros paprastai atliekamos ant trobelės stogo.

Norint atlikti stažuotę, reikia susirasti medžiotojų būrelį ar klubą ir susitarti su pirminiku, kad priimtų stažuotei. Daugelis stažuotę įsivaizduoja tik kaip dalyvavimąkeliose medžioklėse varovu. Tačiau to maža. Taisyklėse reikalaujama, kad būtų stažuojamasi vieną sezoną. Naujas medžioklės sezonas prasideda nuo balandžio 1 d. – slankų pavasarinės medžioklės pradžia. Nuo tada ir reikia pradėti stažuotis. Kandidatai į medžiotojus turi dalyvauti visų rūšių medžioklėse: pavasario slankų bei didžiųjų ančių gaigalų medžioklės, kanopinių žvėrių tykojimas bokšteliuose, vasaros – rudens paukščių medžioklės, kiškių medžioklės, medžioklės su varovais ir kt. Dalyvaujant medžioklėse su varovais, stažuotojas turi išmokti ne tik žvėris varinėti, bet ir pastovėti medžiotojų linijoje prie patyrusio medžiotojo. Medžioklių vadovai stažuotojus turi surašyti į medžioklės lapus.

Juodasis gandras – tai tiksli savo baltojo brolio kopija. Ūgiu pastarajam beveik nenusileidžia, sveria apie 3 kg. Paikščio apdare vyrauja juosvos spalvos, tik krūtinė ir pilvas balti. Snapas ir plika oda apie akis ryškiai raudonos vyšnių spalvos. Juodos plunksnos žvilga žaliu, raudonu, auksiniu atspalviu. Įpratusiems dažnai matyti beveik naminiu tapusį baltąjį gandrą, juodasis atrodo keistai ir paslaptingai. Pirmą kartą pamačius, sunku patikėti, kad Lietuvoje iš viso gali būti tokių paukščių. Juodieji gandrai lizdui dažniausiai pasirenka didelius tamsius miškus, dažniausiai drėgnus ar bent esančius netoli balų, ežerų ir upelių. Viena kita šių paukščių pora apsigyvena nedideliuose laukų miškeliuose, taip pat esančiuose netoli vandens telkinių, ypač jei ten yra aukštų senų medžių, tinkamų lizdui sukrauti.

Šią Prienų šilo galiūnę 1967 m. aptiko Lietuvos miškų instituto mokslininkas S.Tuminauskas. Iki tol aukščiausia buvo laikoma 42 metrus užaugusi eglė Alytaus miškų urėdijos Punios šile, nudžiūvusi 1974 metais. 1968 metais Miškų instituto mokslininkas A.Gradeckas pasirūpino, kad nuo aukščiausios Lietuvos eglės būtų paimti ūgliai skiepijimui. Įeglės milžinės viršūnę įlipo Dubravos miškų urėdijos eigulys J.Pečiulaitis. Lietuvos aukščiausioji įsigijo pirmuosius vegetatyvinius palikuonis. Sėklas iš savo subrandintų kankorėžių Prienų šile, žinoma ji jau barstė daugiau nei šimtmetį, ir, reikia manyti, šalia jos auga ne viena jos dukra.