Mes sąmokslą galime apibrėžti daug racionaliau, – sąmokslas – tai yra tam tikri žmonių veiksmai arba veikla, kuriais siekiama kitokių, nei oficialiai įvardijama, tikslų. (Vytautas Radžvilas) Tada be jokios abejonės galima drąsiai sakyti: „kad visa pasaulio istorija, yra tam tikra prasme sąmokslų istorija“, nes to priežastis yra tiesiog banali, – kas, ir kiek kartų pasaulio…
Artėja dar vienos Sausio 13-osios metinės. Kaip jau įprasta, jas minėsime susiskaldę ir nesusitaikę. Oficialiuosius minėjimo renginius gaubs jau iki skausmo pažįstama veidmainystės aura. Bus nuoširdžių kalbų, bet pompastiškas kalbas apie tą dieną žuvusių didvyrių už Lietuvos laisvę sudėtą gyvybės auką rėš ir tie, kuriems toji diena iš tikrųjų nieko nereiškia. Kiti – pirmiausia sėdintieji Seime – vaidins jų įdėmiai besiklausantys, nors iš tikrųjų grumsis su savimi stengdamiesi neišduoti tokiomis valandėlėmis juos kankinančio begalinio nuobodulio. Naiviai jais piktintis ar juos smerkti iš esmės yra beprasmiška, nes jie yra savaip nuoseklūs – tiesiog nepajėgia suprasti šios dienos didybės ir prasmės. Sausio 13-oji jiems nieko nereiškė nei tada, nei dabar. Kaip nieko nereiškia ir pati atkurtoji Lietuvos valstybė. Visa Lietuva šių „tautos tarnų“ sąmonėje gyvuoja tik kaip jų kontroliuojamos ir tik jų poreikiams tenkinti skirtos didelės ėdžios. Dėl jiems visiškai nesuvokiamo, jų požiūriu, „naivaus“ ir net „savižudiško“ Sąjūdžio „bepročių“ atkaklumo ir pasiaukojimo be jokio ypatingo reikalo įprastą ir mielą „valstybės“ iškabą „LTSR“ pakeitė nauja – „Lietuvos Respublika“. Jai šokta „tarnauti“ net neturėjus minčių artinti šią iškabą prie tikrovės pripildant ją nauju tautinio ir valstybinio gyvenimo turiniu. Tokie skubiai išvertę kailius „tautos tarnai“, užuot kūrę valstybę, uoliai triūsė kurdami „dvi Lietuvas“, likdami kurti ir akli visur ir visada galiojančiai tiesai, kad valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja. Jeigu jie nors kiek būtų įsimąstę į šią nesenstančią dar šv.Augustino išsakytą tiesą ir mėginę nors šiek tiek ja vadovautis, šiandien Laisvės gynėjų auka didelei visuomenės daliai neatrodytų tuščia ir beprasmė. O „tarnams“ nereikėtų veidmainiškai stebėtis, kodėl daug šalies piliečių vis dar jaučia ilgesį okupaciniam režimui, su kuriuo kovodami padėjo galvas Nepriklausomybės gynėjai. Taip pat nereikėtų propagandiškai piktintis, kodėl tarp jų tokia paklausi vakarykščių okupantų skleidžiama propaganda.