|

Vien tik sąmokslai apie mus?

ByVirginijus Savukynas

Sociologiniai tyrimai rodo, kad net trečdalis amerikiečių tiki įvairiomis sąmokslo teorijomis. Potraukis visur matyti sąmokslus tikriausiai slypi žmogaus prigimtyje. Juk tokios populiarios nuomonės, kad pasaulį valdo masonai, iliumnatai ar kitos slaptos organizacijos. Filosofas Carlas Popperis yra išsitaręs, kad sąmokslo teorijos suvešėjo tada, kai žmogus nustojo tikėti į Dievą ir paklausė: o kas yra vietoje jo? Juk atsitiktinumais nepasikliausi. Norisi tikėti, kad už įvairių atsitikimų pasaulyje stovi kažkas, kažkieno protas ir ranka diriguoja įvykiams. Kažkas nusprendžia, o mums telieka vykdytojų vaidmuo, kartais netgi to nesuprantant. Ir tada ką galime daryti? Belieka tik stebėti. Na, dar galime nepasiduoti manipuliacijomis ir visur įžvelgti slaptą valią. O tie, kurie tai neigia, yra tų valdytojų parankiniai arba šiaip naivūs žmonės. Gyvenimas sąmokslų pasaulyje yra paranojiškas ir baisiai nuobodus. Kartą pradėjęs visur turi įžvelgti kažkieno slaptus kėslus: net jei išeinant tau nusišypsojo žmona. Kodėl ji šypsosi? Ką tai reiškia? Ir pagaliau – kam ji tarnauja? Taip greitai galima įsitikinti, kad mus valdo net ne masonai su žydais, bet žalieji žmogiukai iš Marso. O blogiausia, kad visas pasaulis tampa vienas didelis sąmokslas. Kai viskas aplink tik sąmokslas, belieka paklausti gal ir pats esi sąmokslo dalis. O tai jau pats greičiausias kelias į ligoninę, kurios palatos duryse nėra rankenų.

|

Ar tu jau susirūpinai savo pensija?

ByVirginijus Savukynas

Yra dvi naujienos. Ir kaip visada – viena gera, kita bloga. Geroji yra ta, kad mes ilgiau gyvensime (statistiškai, žinoma), blogoji – nelabai aiškios perspektyvos su mūsų pensija. Socialinis draudimas yra greičiau solidarumo mokestis – kiek tą dieną yra surinkta pinigų, tiek ir gali išmokėti valstybė. O kai senės visuomenė, bus daugiau pensininkų ir mažiau tų, kurie uždirbs pinigus, vadinasi, visiems teks po mažiau. Tiesa, po Konstitucinio Teismo išaiškinimo pensija tarsi ir būtų tai, ką mes uždirbome ir sutaupėme. Bet Konstitucija pinigų negamina, o su panašiomis problemomis susiduria ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis. Tad geriau jau šiandien pačiam pasirūpinti savo būsimomis pajamomis nei po dvidešimt metų nuskurusiam piktintis valdžia. O kaip tuo rūpintis? Aišku, investuojant. Šis žodis pasaulinės krizės aklivaizdoje tapo kone keiksmažodžiu. Juk tiek daug iš mūsų taip noriai prieš keletą metų investavo į pačias rizikingiausias rinkas, o šiandien graužia nagus, nes portfelių vertė sumažėjo dvigubai. Tačiau nepaisant to, vis tiek rekomenduoju paskaityti Jimo Mellono ir Alo Chalabi knygą „10 geriausių investicijų artimiausiems dešimt metų“. Pirmiausia todėl, kad dar kartą susimąstysite apie „Sodrą“. Ir ne tik apie tai, kad dabar trūksta gausybės pinigų. O apie ateitį, kada jų, labai tikėtina, trūks dar daugiau. Antra, suprasite, kad investicija į senelių namus labai apsimoka. Juk bus paklausa: kur gyvens garbūs senoliai. Beje, gal tai yra idėja ir mūsų šaliai. Juk klimatas nuosaikus, gal tik saulės per mažai, gamta graži. Kodėl negalėtume tapti pasaulio senelių namais? Na, gerai, bent jau Europos Sąjungos. Utopiška? Na, gerai, žiemą čia niekas nenorės gyventi, tačiau pusę metų seneliai gali praleisti čia, o kitą – Italijoje ar Pietų Prancūzijoje. Gal kaip tik čia mūsų vyriausybė turėtų investuoti, o ne renovuoti daugiabučius? Šioje knygoje įdomiausia tai, kad aptariamos tos ekonomikos šakos, kurios gali iškilti artimiausiu metu. Beje, skyrių apie investavimą į nekilnojamąjį turtą tikrai visiems siūlau perskaityti. Kada jį perskaitai, supranti, kokia lietuvius buvo apėmusi masinė psichozė dar prieš metus perkant iš eilės bet kokius būstus. Ir taip pat supranti, jog Gitanas Nausėda milijonu procentų teisus, teigdamas, jog nekilnojamasis turtas Lietuvoje pigs.

|

Lietuva ir Europa pagal Beresnevičių

ByVirginijus Savukynas

Einame į Europą, tačiau ką ten darysime, nežino nei ministrai, nei prezidentai, nei seimūnai, kurie, jei galėtų, tai ir su bizūnu nuvarytų mus iki Briuselio. O jei ir žino, tai niekam nesako. Tačiau gerai, kad Lietuvoje yra bent vienas žmogus, kuris ne tik žino, ką mes ten veiksime, bet viešai tai ir išdėstė. Tai – Gintaras Beresnevičius. Jo naujoji knyga “Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys” – paradoksali. Tiek turiniu, tiek kontekstinėmis aplinkybėmis. Žinome, kad Gintaras Beresnevičius yra religijotyrininkas ir puikus eseistas. Tačiau nieko negirdėjome apie Beresnevičių kaip politologą. O šioje knygoje skelbiama, kad čia bus rašomą apie Europos Sąjungą ir Lietuvos geopolitiką XXI amžiaus pirmoje pusėje. Ir išleido šią knygą ne Rašytojų sąjunga, o Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Tad apie ką ši knyga? Trumpai drūtai – apie tai, kaip lietuviai XXI amžiaus pirmoje pusėje pradės valdyti Europą. Kodėl? Na, mes turime imperinio valdymo patirtį – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, savo prigimtimi esame barbarai, kuriems tiesiog lemta kariauti ir valdyti. Tik štai bėda – mažoje Lietuvoje nėra nei su kuo kariauti, nei ką valdyti. Todėl vyrai geria, prasigeria, mušasi tarpusavyje, žudosi. Iš nevilties, kad nėra su kuo kariauti, kad nėra ką valdyti. Tačiau mes stojame į Europą. Ir štai į ją įstojus, mums atsiveria daug platesnės veiklos erdvės – visa senutė Europa.

|

Imperijos idėja pagal Gintarą Beresnevičių

ByVirginijus Savukynas

Kas sakoma jo knygoje “Imperijos darymas“? Trumpai drūtai – kaip lietuviai XXI amžiaus pirmoje pusėje pradės valdyti Europą. Kodėl? Na, mes turime imperinio valdymo patirtį – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, savo prigimtimi esame barbarai, kuriems tiesiog lemta kariauti ir valdyti. Tik štai bėda – mažoje Lietuvoje nėra nei su kuo kariauti, nei ką valdyti. Todėl vyrai geria, prasigeria, mušasi tarpusavyje, žudosi. Iš nevilties, kad nėra su kuo kariauti, kad nėra ką valdyti. Tačiau mes stojame į Europą. Ir štai į ją įstojus, mums atsiveria daug platesnės veiklos erdvės – visa senutė Europa. O ir prasisukti pro tą Europą nėra taip sunku – ji jau nusilpusi, pavargusi, o be to, patenkinta ir soti. Taigi mums, barbarams, tik valdyti juos! Tad tam ir reikia ruoštis, o ne verkti, kad prarandame identitetą ir ištirpsime it tie „Tirpuko“ ledai beveidėje Europoje. Beresnevičius paradoksaliai supina senuosius mitus apie mūsų garbingą praeitį su naujomis ateities vizijomis. Juk šiaip esame įpratę, kad tie, kurie žvalgosi į praeitį, tai ir nori joje pasilikti, visus gąsdindami nutautėjimo ir dvasingumo praradimo pavojais. O čia viskas apversta aukštyn kojomis.Beresnevičius žvelgia kuo gilesnėn praeitin tam, kad nubrėžtų kuo platesnes ateities perspektyvas. Koncepcija keista. Keista, nes nelabai telpa į dabar pripažintas ir apyvartoje naudojamas schemas. Sakykime, Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas turėtų viešai sudeginti šią knygą kaip eretišką.

|

Kyla įtarimų dėl kai kurių parlamentarų sąžiningumo balsuojant

ByVirginijus Savukynas

Vakar balsuojant dėl apkaltos Rolandui Paksui buvo sugadinta 12 biuletenių. Pastebėta, kad jie buvo užbraukti naudojant skirtingus simbolius. Šis faktas sukėlė įtarimų, kad tai galbūt buvo daroma specialiai, siekiant atpažinti biuletenius sugadinusius parlamentarus. Tokiu atveju tai rodytų, kad šie Seimo nariai balsavo vykdydami įsipareigojimus. Kaip “Omni laikui” teigė balsų skaičiavimo komisijos narys Artūras Vazbys, “į akis krito tai, kad balsavimo biuletenių sugadinimo formos skyrėsi”. “Už” ir “prieš” buvo užbraukiami skirtingai – punktyrais, bangelėmis, kryžiukais ir pan. Anot A.Vazbio, “kyla minčių, kad tai galbūt būdas atpažinti Seimo narius, kurie sugadino biuletenius”. Jei taip būtų, tai, anot A.Vazbio, rodytų, kad kai kurie Seimo nariai balsavo ne savo laisva valia, bet vykdydami kažkokius įsipareigojimus. A.Vazbys teigė, kad jis tikisi, jog šis klausimas bus nagrinėjamas Seime ir bus bandoma išsiaiškinti tiesą. Kitas balsų skaičiavimo komisijos narys Stanislovas Buškevičius “Omni laikui” teigė, kad neatkreipęs dėmesio į tai, kad biuleteniai buvo sugadinti naudojant skirtingus simbolius.