Naujasis Darbo kodeksas: plati erdvė tarp reguliavimo ir liberalizavimo

Kodėl lietuviai važiuoja dirbti į Ameriką? Šį klausimą verta užduoti šiandien, kai Seimas ruošiasi priimti naują Darbo kodeksą. Kodekso priėmimas yra svarbus įvykis, nes didžioji dalis Lietuvos gyventojų tiesiogiai dalyvauja darbo santykiuose ir nuo kodekso priklausys žmonių galimybės ir teisinė padėtis. Gal darbas Lietuvoje po kodekso priėmimo taps toks pat geidžiamas kaip ir darbas Ten? Darbo, užimančio vos ne trečdalį žmogaus gyvenimo, reguliavimas yra jautri tema. Nenuostabu, jog dėl būdų, kaip užtikrinti didesnes ir stabilias pajamas bei saugumą darbe visuomenė karštai nesutaria. Bet prieš nagrinėjant kodekso nuostatas ir vertinant, kurlink ir ar į gera jos veda, būtina apžvelgti, ką Lietuvos žmonėms davė iki šiol daug kartų griežtintas darbo reglamentavimas ir beveik prieš metus įvykęs liberalizavimas.

Kryžkelė ties Darbo kodeksu – socializmas, kapitalizmas ar Europos Sąjunga?

Kaip ir dera kryžkelei, reguliuojant darbo santykius galimi trys pasirinkimai. Vienas iš jų – teigti, kad darbas yra ne prekė, kad jam negalioja rinkos dėsniai, todėl neleisti šalims susitarti dėl darbo, o užsiimti totaliniu nurodinėjimu, kas, kaip ir kur turi būti dirbama. Tai – socializmo kelias. Jis gali atrodyti viliojančiai, tačiau tai nusivylimų kelias. Visi siekiai, dėl kurių paminama sutarčių laisvė, pasmerkti sužlugti: nustatysi minimalų darbo užmokestį – gausi nedarbą, apribosi darbo laiką – gausi darbo įstatymų pažeidimus, susitarimus tarp profsąjungų ir darbdavių padarysi privalomais – gausi nuolatinius jų konfliktus, bandysi ginti vieną darbo sutarties šalį – toks gynimas pakenks abiems. Tai kelias, kuriuo, priklausomai nuo užsispyrimo ir kantrybės kęsti gyvenimo pamokas, galima nueiti labai toli. Lietuviai jau parodė, kad jie nėra tiek kantrūs, kaip, tarkim, Šiaurės Korėjos gyventojai ir jų vadai, kurie net bado spaudžiami neatsisako socialistinio kelio.

|

Stojimas į ES atveria naujas galimybes dirbantiesiems

Lietuvos integracija į ES jau pakeitė ir dar nemažai pakeis kasdienį Lietuvos žmonių gyvenimą. Vienas svarbiausių kriterijų, kuriuo remdamasis žmogus įvertina savo gyvenimo kokybę, yra tas, ar ir kaip jis gali užsidirbti pakankamai lėšų savo pragyvenimui. Ne paslaptis, kad Lietuvoje nemažai žmonių tokių galimybių nemato. Tai skatina ieškoti darbo svetur – visuomenės apklausos rodo, jog beveik du trečdaliai Lietuvos gyventojų norėtų visam laikui arba trumpam išvykti dirbti į užsienį. Jau dabar užsienyje dirba apie 200 tūkstančių Lietuvos piliečių. Lietuvos stojimas į ES bene naudingiausias bus tiems, kurie nori padirbėti užsienyje. Darbo jėgos judėjimo laisvė yra viena iš pagrindinių laisvių, kurios sudaro Europos Sąjungos vieningą ekonominę erdvę. Darbo jėgos judėjimo laisvė reiškia, jog kiekvienoje Europos Sąjungos šalyje bet kurios kitos Europos Sąjungos šalies pilietis negali būti niekaip diskriminuojamas. Tai reiškia, jog Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, Lietuvos piliečiai turės tokias pačias teises Vokietijoje, Švedijoje ar Didžiojoje Britanijoje, kaip ir šių valstybių piliečiai.

Ar išgelbės Aukštojo mokslo įstatymas?

Aukštasis mokslas yra tapęs tokia sritimi, kurios svarbą valdžia grindžia ne žmonių pasirinkimu, bet įstatymais. Prieš dvejus metus „išsikovota“, kad valstybė aukštajam mokslui kasmet skirtų ne mažiau kaip 2 proc. bendro vidaus produkto, t.y. visų Lietuvoje sukuriamų gėrybių. Net neverta kalbėti, kad besirūpinantieji žmonių išmokslinimu turėtų labiau kreipti dėmesį į tai, ką valstybė duoda siekiantiems mokslo žmonėms, o ne kiek lėšų ji atims iš žmonių ir sunaudos jas su antrašte „aukštasis mokslas“.

“Kita azartiško dosnumo pusė” – apie spartinamą studijų finansavimo reformą

Reformos tikslai pateikiami gražiai: kad studentams patiems netektų daug mokėti už mokslą, o aukštojo mokslo durys niekam neužsitrenktų tik dėl to, jog pritrūko pinigų. Reklamuojamas teiginys, kad dabar valstybinėse aukštosiose mokyklose nebus valstybės neparemtų studentų, o 1000 Lt. mokestį už studijas mokės tik 50 proc. visų studentų. Deja, reforma pasiūlo ne tiek naujų galimybių, kiek naujų apribojimų. Ji užtrenkia duris tiems, kurie sutiktų studijuoti susimokėdami patys, be valstybės pagalbos. Naivu tikėtis, kad dėl to atsiveria kelias kitiems. Atvirkščiai, studijų įmokas imančių užsienio universitetų ir netgi Lietuvos nevalstybinių aukštųjų mokyklų patirtis rodo, jog iš studentų užmokesčio už mokslą neretai yra paremiami sunkioje materialinėje padėtyje atsidūrę ir gabiausi studentai.

|

“Rinkimai – mūsų teisė rinktis?” – apie V.Adamkaus ir R.Pakso rinkimų programas

Ekonomikoje jau senokai įpratome prie tokių santykių, kai turime teisę rinktis, o jei nerandame, ko ieškome, laikome tai nesusipratimu. Politikoje teisė rinktis taip pat lyg ir yra. Štai per šiuos rinkimus prezidentą galėjome rinkti net iš septyniolikos kandidatų. Tarp jų buvo visokiausių: kairiųjų ir dešiniųjų, populistų ir realistų, linksmų ir rimtų. Šiandien likę tik du pretendentai. Dar ryškiau matyti, kad pasirinkimas yra labai svarbus. Juk renkamės žmogų, kuris turės mūsų atžvilgiu valdžią, pasirinkimo penkerius metus negalėsime atsisakyti, rinksimės ne tik už save, bet ir už savo draugus, gimines, kaimynus, visus piliečius. Taigi labiau nei turguje ar parduotuvėje tenka rūpintis, ar ne katę maiše perkame.