„Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus
avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jus pažinsite juos iš vaisių…“
Kalno pamokslas

„Teisėtos“ bet neteisingos teisės sistemos sukūrimas posovietinėje Lietuvoje

Pirmojoje posovietinės „žemės reformos“ ir posovietinio „nuosavybės teisių atkūrimo“ teisinės analizės dalyje: „Ar buvo reikalingas teisinis piliečių nuosavybės teisių atkūrimas?“ mes išsiaiškinome, kad: posovietinė realybė (tikrovė) nėra tokia – kokią ją teigia esant Lietuvos Respublikos (LR) „valdžią turintieji“. Išsiaiškinome, kad tiek posovietinė „žemės reforma“ tiek posovietinis „nuosavybės teisių atkūrimas“ savo teisine esme yra neteisėtos priemonės, kurios skirtos iš žmonių atimti (jų) žemės valdas ir tą atėmimą įforminti teisiškai (kaip teisėtus veiksmus).

Taip pat išsiaiškinome, kad tokie neteisėti „valdžią turinčiųjų“ veiksmai (ir tuos veiksmus reglamentuojantys „teisės“ aktai) atvirai pažeidžia LR galiojančius aukštesnės juridinės galios teisinius aktus – tarp kurių yra ir Lietuvos Respublikos pasirašytos ir ratifikuotos tarptautinės Konvencijos. Nekreipdamas dėmesio į savo paties patvirtintus tarptautinius įsipareigojimus LR Seimas ir po Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje naujai priiminėja LR specialiuosius (prieštaraujančius civilinės teisės normoms ir įteisinančius pagal baudžiamosios teisės normas baustiną veiką) įstatymus (1997-07-01 LR įstatymas Nr. VIII-359 ir šio įstatymo vėlesni pataisymai bei papildymai). Šį „įstatymą“ vykdantys valdininkai iš teisėtų žemės savininkų prievarta atiminėja jų paveldimas žemės valdas (primenu, kad posovietinėje Lietuvoje tai vadinama „nuosavybės teisių atkūrimu“). Lietuvos Respublikos valdžios po Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos straipsnių pasirašymo ir ratifikavimo vykdomas „specialiųjų” įstatymų, skirtų niekuomet teisiškai nenutrūkusioms piliečių nuosavybės teisėms „atkurti” priėmimas ir vykdymas yra ne kas kita – kaip LR valdžios bandymas vadovaujantis vidaus teise pateisinti prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų nevykdymą. Šalių, prisijungusių prie Konvencijos bandymus remiantis savo vidaus teisės normomis pateisinti tarptautinės sutarties nevykdymą draudžia pacta sunt servanda principas, įtvirtintas 1969 m. „Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės“ (kurios dalyve yra ir LR) 26 straipsnyje. Tai reiškia, kad posovietinėje Lietuvoje atvirai pažeidinėjamos ir šios tarptautinės Konvencijos teisinės normos. Tarptautinių Konvencijų teisės normos nevykdomos dėl to – kad kažkas galėtų pasisavinti svetimą nekilnojamąjį turtą.
Būtina specialiai pabrėžti, kad LR prisijungus prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos tokio turinio įstatymai išvis negalėjo būti priimti nepažeidžiant šios Konvencijos nustatytų teisinių normų. Tai reiškia, kad po prisijungimo prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos Lietuvos Respublikos „valdžią turintieji“ nuolat grubiai pažeidinėja šią ir 1969 m. Vienos Konvencijas ir jie tai daro sąmoningai.

Nesilaikydamas informacijos pateikimo eiliškumo („užbėgdamas į priekį“) informuoju skaitytojus, kad Lietuvos Respublikos valdžios vykdomi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos pažeidimai neapsiriboja tik šios Konvencijos nustatytų teisinių normų nevykdymu ir šios Konvencijos nustatytoms teisinėms normoms savo teisine esme atvirai prieštaraujančių LR vidaus įstatymų priiminėjimu ir jų vykdymu. Posovietinės Lietuvos valstybės valdžia LR teisiniuose aktuose aiškina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencija negina Lietuvos teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių į jų žemę. Paaiškinu, kaip ši masinė Tautos apgaulė „įdiegiama” į posovietinės LR teisę:

2000-12-20 EUROPOS TEISĖS DEPARTAMENTO IŠVADOJE IXP-136 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto atitikimo Europos Sąjungos teisę”, kurią LR Seimui parengė Europos teisės departamentas prie LR Vyriausybės ir pasirašė šios įstaigos generalinis direktorius V. Vadapalas išaiškinama, kad: „…Nuosavybės restitucijos klausimai nepatenka į Europos žmogaus teisių konvencijos 1 Protokolo 1 str. taikymo sferą”. Lietuviškas šio dokumento originalus tekstas yra LR Seimo tinklapyje: http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=117550.

2001-10-19 EUROPOS TEISĖS DEPARTAMENTO IŠVADOJE IXP-1062 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto atitikimo ES teisę”, kurią LR Seimui parengė Europos teisės departamentas prie LR Vyriausybės ir pasirašė šios įstaigos generalinis direktorius V. Vadapalas išaiškinama, kad: „…1950m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 str. nekalba apie nuosavybės teisių atkūrimą, o įtvirtina kiekvieno fizinio ir juridinio asmens teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Todėl pateikto projekto nuostatų atžvilgiu minėtos Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio reikalavimai nėra taikomi. Pažymime, kad Europos žmogaus teisių teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis neapima nuosavybės teisių atstatymo (restitucijos) klausimų. Europos žmogaus teisių teismas Brežny byloje prieš Slovakiją (1996) pabrėžė, kad turto nusavinimas yra vienkartinis aktas, kuris nesukuria besitęsiančios situacijos, todėl pareiškėjų nuosavybės teisės praėjus daugeliui metų po nusavinimo nebeegzistuoja”. Lietuviškas šio dokumento originalus tekstas yra LR Seimo tinklapyje: http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=152442.

2001-11-09 EUROPOS TEISĖS DEPARTAMENTO IŠVADOJE IXP-1087 „Dėl Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 3.92 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto” kurią LR Seimui parengė Europos teisės departamentas prie LR Vyriausybės ir pasirašė šios įstaigos generalinio direktoriaus pavaduotojas D. Kriaučiūnas išaiškinama, kad: „…Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatos dėl nuosavybės teisės apsaugos iš esmės netaikytinos nuosavybės santykiams tarp privačių asmenų”. Lietuviškas šio dokumento originalus tekstas yra LR Seimo tinklapyje: http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=153714.

2001-11-13 EUROPOS TEISĖS DEPARTAMENTO IŠVADOJE IXP-1140 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12, 13 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto atitikimo ES teisę”, kurią LR Seimui parengė Europos teisės departamentas prie LR Vyriausybės ir pasirašė šios įstaigos generalinio direktoriaus pavaduotoja M. Anciuvienė išaiškinama, kad: „1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 str. nuostatos neapima nuosavybės teisių atstatymo klausimų, o įtvirtina kiekvieno fizinio ir juridinio asmens teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Todėl pateikto projekto nuostatų atžvilgiu minėtos Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio reikalavimai nėra taikomi. Pažymime, kad Europos žmogaus teisių teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis neapima nuosavybės teisių atstatymo (restitucijos) klausimų. Europos žmogaus teisių teismas Brežny byloje prieš Slovakiją (1996) pabrėžė, kad turto nusavinimas yra vienkartinis aktas, kuris nesukuria besitęsiančios situacijos, todėl pareiškėjų nuosavybės teisės praėjus daugeliui metų po nusavinimo nebeegzistuoja”. Lietuviškas šio dokumento originalus tekstas yra LR Seimo tinklapyje: http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=153887.

Šį melą savo teisine praktika paneigia Europos žmogaus teisių Teismas. 1999-10-28 sprendime byloje Brumarescu prieš Rumuniją Europos žmogaus teisių Teismas vienbalsiai nutarė, kad valstybė – atsakovė grąžintų pareiškėjui šešių mėnesių laikotarpyje namą su žemės sklypu. Vėliau buvo nutarta, kad valstybė – atsakovė pareiškėjui sumokėtų piniginę kompensaciją, atlyginant žalą ir padengtų teismo išlaidas. Šis sprendimas buvo priimtas – nors valstybės – atsakovės atstovas aiškino, kad namo nuosavybė perėjo valstybės nuosavybėn remiantis teisiniais instrumentais (1950 m. buvo nacionalizuotas) ir kad šių instrumentų taikymo būdas negali būti teismo svarstomas, kadangi tai yra įstatymų leidėjų kompetencijos klausimas. Teismas konstatavo Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio (nuosavybės teisių apsauga) pažeidimą.

Mes šiame straipsnyje jau išsiaiškinome, kad mūsų atveju jokios visuotinės nacionalizacijos niekuomet nebuvo, o sovietmečiu niekuomet teisiškai nenutrauktas piliečių nuosavybės teises į žemės valdas teisiškai nutraukia posovietinės Lietuvos valdininkija. Todėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio teisinės nuostatos neabejotinai gina teisėtų žemės savininkų nuosavybės teises.

Iki 1996 metų LR „valdžią turintieji“ tokias savo veikas dar galėjo bandyti pateisinti savu teisės neišmanymu ir tuo, kad juos kažkas sąmoningai suklaidino. Apie galimą „liaudies patikėtinių“ suklaidinimą aš kalbu visiškai rimtai. Tik visiškai mūsų valstybės valdymo sistemos neišmanantiems asmenims atrodo, kad jie laisvuose rinkimuose išsirenka savo įgaliotus protingus patikėtinius valstybei valdyti ir šie išrinktieji pagal rinkėjų valią atlieka sunkų valstybės valdymo darbą. Esu priverstas šiuos naivuolius skaudžiai nuvilti. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990-03-11 Lietuvoje oficialiai yra Tautos nerinkti ir nepaskirti LR įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijų patarėjai. Pirmojoje šio straipsnio dalyje aš pacitavau citatą iš 1994-05-27 LR Konstitucinio teismo bylos Nr. 12/93 nutarimo konstatuojamosios dalies – apie kažkieno valios intervenciją į LR įstatymų leidybą. Kas gali paneigti, kad tai nebuvo nepastebimųjų patarėjų korpuso valia. Todėl galbūt rinkėjams derėtų pamastyti – ar verta į valdžios institucijas rinkti tuos piliečius – kurie neišsiverčia be mums ne itin pažįstamų patarėjų paslaugų.

Po šio mažučiuko nukrypimo nuo pagrindinės straipsnio temos toliau aiškinu – kodėl po 1996 metų LR „valdžią turintieji“ savo ne itin skaidrias veikas negali pridengti kažkieno įvykdytu (jų) suklaidinimu ar savo pačių teisės neišmanymu (kuris asmenį neatleidžia nuo privalomo teisės normų vykdymo).

1996 metais mano vadovaujama Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos (LŽTGA) nuosavybės teisių gynime besispecializuojanti darbo grupė surinko argumentuotą informaciją apie tai, kad garsiosios 1940-07-22 Deklaracijos priėmimas visiškai nereiškė, kad visa Lietuvos valstybės piliečių žemė tapo valstybės (valstybę suprantant kaip tos žemės savininką) nuosavybe (pirmojoje šio straipsnio dalyje mes jau išsiaiškinome, kad priimdama minėtą „Deklaraciją“ valstybė ne tik neatėmė (iki 30 ha ploto) žemės valdas iš piliečių, bet ir įsipareigojo jas ginti savo įstatymais. Todėl dabartinių „valdžią turinčiųjų“ ‚ vykdomas šio teisinio fakto neigimas negali būti vertinamas kitaip kaip akiplėšiškas melas. Tikriausiai taip galvojo ir 1996 m. Lietuvoje „valdžią turėjusieji“, nes sužinoję apie originalaus 1940-07-22 Deklaracijos teksto suradimą nieko nelaukdami 1997 m. sausio16 d. LR įstatymu Nr. VIII-76, sustabdė 1991-06-18 įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” ir vėlesnių jo pataisymų bei papildymų galiojimą. Ir ne tik galiojimą, bet ir bet kokį to įstatymo taikymo sukeltų pasekmių teisinį tęstinumą (citatos pradžia):

„Šio įstatymo galiojimo laikui:
1) sustabdomas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, taip pat žemės, į kurią pagal Lietuvos Respublikos įstatymus privalo būti atkurtos piliečių nuosavybės teisės, bei butų grąžintinuose savininkams namuose privatizavimo klausimų sprendimas visose Lietuvos Respublikos įmonėse, įstaigose, organizacijose;
2) atidedamas civilinių bylų, susijusių su įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” taikymu, nagrinėjimas visuose Lietuvos Respublikos teismuose pagal asmenų ieškinius, skundus, pareiškimus, apeliacinius, kasacinius skundus bei kasacinius teikimus;

3) atidedamas įsiteisėjusių teismų sprendimų ir sustabdomas Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų, organizacijų priimtų sprendimų, susijusių su įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” taikymu, vykdymas“ (citatos pabaiga).
Sutikite kad be labai rimtų priežasčių taip niekas nesielgia. Man asmeniškai šiame įstatyme yra itin įdomi jo kūrėjų akivaizdžiai išreikšta abejonė ne tik valdininkų priimtų, bet ir jau įsiteisėjusių teismo sprendimų teisėtumu: „atidedamas įsiteisėjusių teismų sprendimų ir sustabdomas Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų, organizacijų priimtų sprendimų, susijusių su įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” taikymu, vykdymas“. Tikiuosi, gerb. skaitytojai, kad tai jau sudomino ir Jus. Dar keisčiau yra tai, kad sustabdytąjį 1991-06-18 įstatymą pakeitęs specialusis 1997-07-01 LR įstatymas Nr. VIII-359 vėl įteisino visų abejotinų sprendimų teisinį tęstinumą. Jei viskas buvo teisėta – ką tarsi įrodo buvus naujajame įstatyme įteisintas teisinis tęstinumas – tai kam ir kodėl reikėjo tokio drastiško 1991-06-18 įstatymo sustabdymo? Jokio kito rimto pagrindo – išskyrus mūsų surastame originaliame 1940-07-22 „Deklaracijos“ tekste esančius įrodymus, kad 1940 m. visa žemė nebuvo nacionalizuota (t. y., įrodymus, kad: 1991-06-18 įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” priėmimas buvo pagrįstas melaginga informacija apie buvusią visuotinę žemės nacionalizaciją) – tokiems drastiškiems „valdžią turėjusiųjų“ veiksmams (tuomet) nebuvo. Tačiau tuomet visuomenė minėtą „valdžią turinčiųjų“ apgaulę „prarijo“ tylėdama ir todėl dabar pati kenčia dėl to tylėjimo pasekmių. „Valdžią turintieji“ iš to visuomenės nutylėjimo padarė vienintelę galimą teisingą išvadą: jei visuomenė nutylėjo tokį totalų melą, tai kaip tokiai visuomenei bemeluotum – ji visuomet tylės. Todėl „valdžią turintieji“ mums kuo toliau tuo drąsiau meluoja.

Kad Jums, gerb. skaitytojai neatrodytų, jog aš sukuriu ar pagražinu istoriją – tolimesnį savo pasakojimą nuolat pagrįsiu iš oficialių dokumentų paimta informacija. Visas posovietinis svetimo nekilnojamojo turto išgrobstymas yra pagrįstas tariamai sovietmečiu buvusia visuotina nacionalizacija. Šis teiginys yra ta tariamai teisinė riba, kuri neleido praktiškai įgyvendinti Tautos išsvajotą laisvę ir nepriklausomybę ir tą laisvę pakeitė „valdžią turinčiųjų“ vykdoma lenininio pavyzdžio savivale: kuomet visas turtas sukaupiamas „valdžią turinčiųjų“ rankose ir jų nuožiūra perskirstomas. Net jei visuotinės žemės nacionalizacijos teisinis faktas ir būtų buvęs – tai jis senai tapo niekiniu, nes 1990-03-11 atkuriant Lietuvos nepriklausomybę buvo teisiškai panaikintas visų Lietuvos valstybingumui prieštaraujančių sovietinių teisinių aktų galiojimas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Viso posovietinio laikotarpio metu aš su įdomumu stebiu su kokia didžiule energija Lietuvos „valdžią turintieji“ (jos patriotai) teisiškai sureikšmina bei išplečia nebūtomis reikšmėmis ir vienas už kitą uoliau vykdo tą teisiškai niekinį sovietinį „įstatymą“…

Dabar aš įvykdysiu savo pažadą ir Jus supažindinsiu su dokumentais – kurių turinys įrodo – kad nuo 1997 m. pradžios posovietinės Lietuvos „valdžią turintieji“ atvirai piktnaudžiauja teise. 1997-04-23 aš buvau priimtas tuometinio LR Seimo pirmininko V. Landsbergio ir jo padėjėjo J. Bielskio. Kadangi LR Seimo pirmininkas buvo tiesioginis mano gyvenamos vietovės atstovas LR Seime – tai aš jam asmeniškai įteikiau raštišką mane įgaliojusių jo rinkėjų prašymą, kad jis LR Seime pristatytų ir palaikytų mūsų paruoštą LR įstatymo projektą: „Dėl TSRS okupacinės valdžios 1940-1990 m. iš Lietuvos piliečių neteisėtai atimto nekilnojamojo turto restitucijos“. Kaip patys matote iš įstatymo projekto pavadinimo – mes tuomet dar buvome naivūs ir tikėjome „liaudies išsirinktų atstovų“ geranoriškumu. Šį prašymą (kartu su prie jo pridėtu, mūsų paruoštu įstatymo projektu) LR Seimo pirmininkas iš manęs paėmė pats asmeniškai ir tai patvirtino savo parašu ant man pasiliekančios prašymo kopijos. (žr.: pridedamą dokumentą Nr. 1). Kad nevarginti LR Seimo pirmininką V. Landsbergį – kitiems LR Seimo nariams skirtą minėto dokumento kopiją aš dar 1997-02-18 buvau užregistravęs LR Seimo priimamajame reg. Nr. 450-1398/02. (žr.: pridedamą dokumentą Nr. 2) 1997-03-18 raštu Nr. 450-1398/04 (žr.: pridedamą dokumentą Nr. 3) L R Seimo kanceliarijos priimamojo vyriausiasis konsultantas P. Marudinas mane informavo, jog: „…pranešame, kad su Jūsų 1997 02 18 kreipimusi į Nr.450 – 1398 dėl Žmogaus teisių gynimo ir kreipimusi Nr.450-1398/02 dėl neteisėtai atimto nekilnojamojo turto įstatymo projekto susipažino Seimo kancleris J.Razma.

Jo pavedimu šie kreipimaisi atitinkamai perduoti Seimo Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų ir Teisės ir teisėtvarkos komitetams. Atsiprašome , kad apie tai Jums pranešame pavėluotai. Kartu pranešame, kad 1997 03 10 iš Jūsų gautas Lietuvos Respublikos įstatymo projektas „Dėl TSRS okupacinės valdžios 1940 – 1990 m. iš Lietuvos pi¬liečių neteisėtai atimto nekilnojamojo turto restitucijos“ perduotas Seime sudary¬tos darbo grupės, tobulinančios Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo projektą, pirmininkui, Seimo Pirmininko pirmajam pavaduoto¬jui A.Kubiliui“.

Iš mano pacituotų dokumentų turinio akivaizdu, kad prieš priimdama naująjį specialųjį „nuosavybės teisių atkūrimą“ reglamentuojantį 1997-07-01 LR įstatymą Nr. VIII-359 tuometinė LR Seimo valdančioji dauguma buvo gavusi teisingą informaciją apie tai, kad jokių nuosavybės teisių teisiškai atkūrinėti nereikia, nes jos niekuomet teisiškai nebuvo nutrūkę (citatos iš įstatymo „Dėl TSRS okupacinės valdžios 1940-1990 m. iš Lietuvos piliečių neteisėtai atimto nekilnojamojo turto restitucijos“ projekto pradžia):

„I. Bendrieji nuostatai

1 Straipsnis. Įstatymo teisinė bazė.

1.1. Nuosavybės teisės tęstinumo teisinis pagrindimas LR Konstitucijoje ir LR Konstituciniuose įstatymuose

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią atstatė 1940 m. svetimos jėgos panaikintą Lietuvos Respublikos suvereninių galių vykdymą ir paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. Akte dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, skelbė:

“Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.

Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.

Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą.”

Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu “Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo” nutraukė 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Aukščiausioji Taryba tuo pačiu įstatymu atnaujino 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucijos VIII skyriaus “Tautos ūkis” normomis reguliuojami nuosavybės santykiai, todėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas reiškė Konstitucinio privatinės nuosavybės teisės instituto atstatymą. Nuo to momento privačią piliečių nuosavybę gynė atstatytos galioti 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatai. Nuo to momento tuometinių nekilnojamojo turto naudotojų disponavimas LR piliečiams nuosavybės teise priklausančiu turtu neteko teisinio pagrindo, t.y. tapo neteisėtu. 1990 m. kovo 11 d. LR Aukščiausioji Taryba, veikdama 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos teisinių nuostatų apibrėžtose ribose  priėmė Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį įstatymą. Šio įstatymo 44 straipsnio pirmoje dalyje buvo nustatyta: “Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privatinė nuosavybė…“. Ši nuostata svarbi tuo, kad ja naujai priimtoje LR Konstitucijoje  Laikinajame Pagrindiniame įstatyme  buvo įtvirtintas privatinės nuosavybės teisės konstitucinio instituto atstatymas ir faktiškai pripažintas jo tęstinumas iš Lietuvos valstybės konstitucijų.

Šių teisinių nuostatų pagrindu, iki 1940 m. sovietinės okupacijos nepriklausomos Lietuvos valstybės piliečiams išduoti turto nuosavybės dokumentai yra teisinis pagrindas konkretaus piliečio nekilnojamojo turto grąžinimui ir to turto identifikavimui jo buvimo vietoje. 1990 m. kovo 11 d. Laikinojo Pagrindinio įstatymo aukščiausia juridinė galia įtvirtinta šio įstatymo pavadinime, terminu “Pagrindinis”. Todėl atstatytas LR piliečių nuosavybės teisės tęstinumas į konkretų turtą  negalėjo būti suvaržytas jokiais, jokio vėliau priimto LR įstatymo nuostatais. Priverstinio nekilnojamojo turto perskirstymo galimybę ribojo 1990 m. kovo 11 d. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 2 skirsnio 14 straipsnis, kurio teisinės nuostatos teigė: “Lietuvos piliečiai yra lygūs prieš įstatymą nepriklausomai nuo rasės, lyties, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, visuomeninių pažiūrų, religijos ir tautybės. Lietuvos piliečių lygiateisiškumas užtikrinamas visose ekonominio, politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo srityse”.

1992 m. spalio 25 d. visuotiniame LR piliečių referendume priėmus dabar galiojančią LR Konstituciją, Lietuvos piliečių nuosavybės teisę ir lygiateisiškumą ginančios konstitucinės nuostatos įtvirtintos šios Konstitucijos 23, 46, 47 ir 29 straipsnių teisinėse normose. Konstitucijos 47 straipsnis nustato, kad: “Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei”. 46 straipsnio 1 dalis nustato, kad: “Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva”, o 23 straipsnis, kad “Nuosavybė neliečiama”. Šios Konstitucijos 5 straipsnio antra dalis teigia, kad: “Valdžios galias riboja Konstitucija”, o trečia dalis, kad: “Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms”. 6 Konstitucijos straipsnyje pabrėžta, kad: “Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas” ir “Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija”. 7 Konstitucijos straipsnis galutinai užkerta kelią galimai valdžios savivalei: “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”. Toks Konstitucijos nuostatų teisinis pirmumas yra vienas iš pagrindinių būdų apsaugoti demokratinę valstybinę santvarką nuo valdžioje esančių piliečių piktų kėslų ir kenksmingos veikos. 29 LR Konstitucijos straipsnio antra dalis draudžia teikti kam nors išskirtines privilegijas.

1992 m. lapkričio 6 d. įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos” 2 straipsnis nustato, kad “Įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis”  negali būti aiškinamas, kad įsigaliojus Konstitucijai galioja ir jai prieštaraujančios anksčiau galiojusių įstatymų nuostatos. Galiojančios LR Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalys, 6 straipsnio nuostatai ir 7 straipsnio 1 dalies nuostata antikonstitucinių įstatymų nuostatų galiojimą paverčia teisiškai niekiniu ir kartu su Konstitucijos 3 straipsnio nuostatais atleidžia LR piliečius nuo antikonstitucinių įstatymų ar jų dalių keliamų reikalavimų vykdymo, kadangi LR Konstitucija turi aukštesnę juridinę galią.

1995 m. Lietuvos Respublikos Seimo leidykla išleido LR įstatymų atitikimo Europos tarybos žmogaus laisvių ir teisių apsaugos konvencijos nuostatams teisinę analizę, pavadintą “Žmogaus teisės ir laisvės”. Šią analizę atliko speciali LR Seimo narių ir žinomų teisininkų grupė, specialiai šiuo tikslu sudaryta 1994 m. vasario 11 d. LR Prezidento dekretu Nr. 233. Ši teisės specialistų grupė taip pat atliko sisteminę LR Konstitucijos 67 ir 69 straipsnių analizę, kurios pagrindu LR įstatymai suskirstomi pagal jų juridinę galią šia tvarka:

1. LR Konstitucija (turinti aukščiausią juridinę galią).
2. LR Konstituciniai įstatymai (savo juridine galia nusileidžiantys tik LR Konstitucijai).
3. LR Įstatymai (savo juridine galia jie nusileidžia LR Konstitucijai ir LR Konstituciniams įstatymams).
1.2. 1940  1990 m. sovietiniookupacinio laikotarpio dokumentai, nustatantys tuometinį žemės teisinį statusą.

1940 m. Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjunga (Sovietų Sąjunga) okupavo nepriklausomą Lietuvos valstybę ir iš dalies okupuotos Lietuvos piliečių prievarta atėmė jų nekilnojamąjį turtą. Šią savivalę vykdė okupacinė valdžia ir kaip matom iš to laikotarpio išlikusių dokumentų  šio proceso įvardinimui termino “nacionalizacija” nevartojo. Terminą “nacionalizacija” okupacinės valdžios struktūros pradėjo vartoti vėliau, kuomet po neteisėtos (net ankstesnių Lietuvos TSR teisinių nuostatų atžvilgiu) prievartinės kolektyvizacijos  iškilo būtinybė neteisėtiems valdžios veiksmams suteikti teisėtumo įvaizdį. Tuomet ir prireikė 1940 m. įvykius įvardinti “visuotine žemės nacionalizacija”.

Tačiau šiuo atveju terminas “nacionalizacija” nevartotinas, nes juo įvardijamas suverenioje valstybėje, pagal tos valstybės įstatymų nuostatas, teisėtos tos valstybės valdžios vykdomas piliečių turto suvalstybinimo procesas. 1940 m. sovietų sąjungos okupuota Lietuva nei vienos iš minėtų sąlygų neatitiko: nebuvo suvereni ir nepriklausoma valstybė, piliečių turto atėmimą vykdė okupantų primesta valdžia, prieš tai neteisėtai nutraukusi nepriklausomos Lietuvos valstybės 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucija pagrįstų LR įstatymų galiojimą. Tokiomis sąlygomis vykdomam piliečių turto prievartiniam atėmimui įvardinti Tarptautinės teisės praktikoje naudojamas terminas “ekspropriacija”. Teisingo, įvykį atitinkančio teisinio apibrėžimo panaudojimas iššaukia teisingą įvykio teisinį įvertinimą. Tikriausiai todėl, LR Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarime vertindamas sovietinės okupacijos metais įvykdyto žemės suvalstybinimo teisėtumą  nustatė:

“… Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė”.

Neatsižvelgdami į tai LR vykdomos žemės reformos autoriai teigia, kad 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracijos apie žemės paėmimą valstybės nuosavybėn priėmimo pasėkoje, visa LR piliečiams iki sovietinės okupacijos nuosavybės teise priklausiusi žemė tapo valstybės nuosavybe. Kad šį teiginį galėtume patvirtinti arba paneigti, turime susipažinti su šios deklaracijos teksto dalimi, kurioje nustatomas tolimesnis teisinis žemės statusas:

“Reikšdamas visų dirbančiųjų valią ir vadovaudamasis gyvybiniais darbo valstiečių interesais, Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančius liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe. Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba.

Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30-ties hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, viršijantį šią normą, paverčia valstybiniu žemės fondu, tikslu pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės.

Visa žemė, esanti nuo šio laiko dirbančiųjų ir valstiečių rankose, o taip pat ir žemė, kuri yra valstybės perduota bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, užtvirtinama amžinam valstiečių naudojimuisi. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią primesti jiems kolchozų organizavimą, bus griežtai nubausti, kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams.”

1940 m. LTSR Konstitucijoje 9 str. nustatė: “Žemė, užimama valstiečių ūkių, įstatymo nustatytose ribose, užtvirtinama jiems naudotis nemokamai ir neribotam laikui.”

Šios konstitucijos 10 str. nuostata teigė:

“Piliečių asmeninės nuosavybės teisę į jų darbo pajamas bei santaupas, į gyvenamąjį namą bei pagalbinį ūkį, į ūkio inventorių ir namų apyvokos daiktus, į asmeninio vartojimo ir patogumo daiktus, lygiai kaip piliečių asmens nuosavybės teisę  saugo įstatymas.”

1940 m. gruodžio 5 d. dienraštyje “Tiesa” (Nr. 151) 9 psl., tuometinės Lietuvos TSR Konstitucijos svarbesnius nuostatus aiškino tuometinis sovietinis Teisingumo liaudies komisaras Povilas Pakarklis: “5. Nuosavybės klausimas LTSR Konstitucijoje:

Lietuvos TSR Konstitucijos 10-asis straipsnis sako, kad piliečių asmeninė nuosavybė yra saugoma įstatymo. Tai griauna socializmo priešų tvirtinimus, kad tarybinėje santvarkoje nėra jokios nuosavybės.

Tarybinėje santvarkoje darbininko, valstiečio ar tarnautojo uždirbtų pinigų niekas neturi teisės pagrobti. Lygiai taip pat niekas neturi teisės savavališkai išmesti valstiečio iš jo valdomo ūkio ir jį sau užgrobti. Tarybinėje santvarkoje asmeninė nuosavybė neprieštarauja socialistinei nuosavybei, ji pilnai išplaukia iš jos: mat ji yra rezultatas darbininko ir valstiečio dalyvavimo socialistinėje gamyboje, ji yra jo darbo produktas” (citatos pabaiga).

1940 m. rugpjūčio 7 d. okupacinės valdžios sudaryta “Valstybinė žemės ūkio komisija” paruošė šį nekilnojamojo turto tolimesnio teisinio statuso išaiškinimą (citatos pradžia):

“1. Pagal § 2, punktą b Ministrų Tarybos nutarimo iš 1940 m. rugpjūčio mėn. 5 d. iš dvarininkų paimama visa žemė su sodyba, trobesiais ir visu gyvu ir negyvu inventoriumi. Dvarininkams paliekami jų asmeniniai ir namų apyvokos daiktai. Baldų paliekama kiek reikia jo šeimai. Meninės, kultūrinės, mokslinės ir muziejinės vertės dalykai paimami valstybės žinion. Jei dvarininkas yra specialistas kurios nors šakos, tai jam paliekami daiktai ir knygos, kurie siejasi su jo specialybe.

Dvarininkais suprantami: a) valdytojai stambių dvarų, kilę iš seno dvarininkų luomo, arba tie valdytojai, kuriems vykdant ankstyvesnę žemės reformą buvo palikta taip vadinama “dvarininkiška norma”, b) buvusieji aukšti valdininkai, pramonininkai, verslininkai ir kiti miesto buržuazijos atstovai, o taip pat stambūs žemvaldžiai, kurie dvarus valdė pagalba ūkvedžių ar specialių įgaliotinių.

Klausimas apie paėmimą šių ūkių į valstybinį žemės fondą galutinai sprendžiamas Valstybinės Žemės Ūkio Komisijos Kaune. Apskričių žemės ūkio komisijos privalo skubiai pateikti šių ūkių charakteristikas ir atitinkamus aprašymus.

2. Kiti stambių ūkių valdytojai, nepriklausą prie aukščiau minėtų, jei jie vesdami ūkius nuolat juose gyveno, gaudami pragyvenimui pajamas tik iš tų ūkių, traktuojami pagal § 2 p. e. Ministrų Tarybos nutarimo ir jiems paliekama žemės norma 30 ha.
3. Išaiškinama, kad darbininkams, mokytojams ir tarnautojams valstybinių ir privačių įstaigų (išskyrus minėtų šio išaiškinimo punkte 1), kurie patys gyveno kaime ir dirbo savo ūkiuose, arba ten gyveno ir dirbo jų šeimos, paliekama norma iki 30 ha.

Nedarbingiems arba mažai darbingiems, o taip pat asmenims senyvo amžiaus ir globojamiems mažamečiams ir nesveikiems valsčiaus žemės ūkio komisijos nutarimu gali būti palikta norma iki 30 ha.

Darbininkams, mokytojams, smulkiems tarnautojams valstybinių ir privačių įstaigų ir asmenims, turintiems nuopelnų liaudžiai, arba mokslui ir menui, kurie žemę paveldėjo arba įgijo iš savo darbo santaupų, bet kurie iki š. m. birželio mėn. 17 d. kaime negyveno ir fiziškai savo ūkyje nedirbo, valsčiaus žemės ūkio komisijos nutarimu gali būti palikta iki 10 ha arba kiekvienu atveju jų sodybos su trobesiais ir teisė gauti žemę ateityje, atsitikime, jei jie grįžtų į kaimą.

4. Dėl pasidarbavusių liaudžiai ir asmenų, turinčių nuopelnų mokslui ir menui, pasiūlymus teikia valsčių ir apskričių žemės ūkio komisijos. Galutinius gi sprendimus daro Valstybinė Žemės Ūkio Komisija.

Šiam Valstybinės Žemės Ūkio Komisijos išaiškinimui gautas Ministrų Tarybos pritarimas” (citatos pabaiga).

1940 m. okupacinė valdžia Lietuvoje sudarinėjo valstybinį žemės fondą (pats šio fondo kūrimo faktas įrodo nevalstybinės, t.y. privačios nekilnojamojo turto nuosavybės lygiateisį buvimą). Tik į šį žemės fondą paimti žemės plotai buvo laikomi suvalstybintais. Žemės ploto paėmimas į valstybinės žemės fondą, būdavo įforminamas konkrečiu dokumentu. Tai akivaizdžiai matosi iš 1940 m. rugpjūčio 5 d. tuometinės Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) Ministrų Tarybos nutarimo “Dėl valstybinio žemės fondo sudarymo” nuostatų (citatos pradžia):

“1940 m. rugpjūčio 5 d. Ministerių Taryba, siekdama įgyvendinti Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. nutarimą apie paskelbimą žemės tautos, t.y. valstybės nuosavybe ir apie aprūpinimą žeme bežemių ir mažažemių valstiečių, nutarė:

1. Sudaryti valstybinį žemės fondą aprūpinimui žeme bežemių ir mažažemių valstiečių ir visuomeniniams reikalams.

2. Į minėtą fondą paimti šias žemes:

a) visas valstybines žemes ir vietos savivaldybių žemes, kurios betarpiai nereikalingos valstybei ir savivaldybėms;

b) visas dvarininkų žemes su sodybomis, trobesiais, gyvu ir negyvu inventoriumi;

c) visas bažnytines, parapijines, vienuolynų ir kitų religinių organizacijų ir įstaigų žemes;

d) tų piliečių žemes, kurie gyvena miestuose, patys žemės nedirba ir turi kitus pragyvenimo šaltinius, išskyrus sodybas ir nedidesnius kaip 10 ha žemės sklypus, priklausančius darbininkams, žemesniems tarnautojams, mokytojams, o taip pat asmenims, turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos liaudžiai, mokslui ir menui;

e) tą bendro žemės ploto dalį, kuri priklauso valstiečių ūkiams, didesniems kaip
30 ha.

3. Perdavimas į valstybinį žemės fondą valstybinių, savivaldybinių, o taip pat dvarininkų žemių atliekamas Valstybės Žemės Ūkio Komisijos nutarimu, patiekus apskričių komisijoms. Valstybinė Žemės Ūkio Komisija, apskričių žemės ūkio komisijoms ir visuomeninėms apskričių organizacijoms pasiūlius, skiria į dvarininkų ūkius specialius komisarus.

Kitas žemes į žemės fondą perduoda valsčių ir apskričių komisija. Ministerių Tarybos 1940 m. liepos 26 nustatyta tvarka.

4. Plotai virš 30 ha valstiečių ūkiuose imami į žemės fondą taip pat šiais atsitikimais:
a) jei ūkiai juridiniai buvo perskirti, bet rezultate to perskyrimo nesusidarė naujo nesavarankaus ūkio ir ūkis faktinai pasiliko bendrame valdyme šeimos ar kelių asmenų,
b) jei ūkiai buvo įrašyti ar įgyti vardais kelių šeimos narių (vyro, žmonos ar kitų giminaičių), ar vardais kokių nors fiktyvių asmenų, bet žemės faktiškai priklausė vienam valdytojui ar vienai šeimai.

Atkertama žemė negali būti blogesnės rūšies, kaip ta, kuri palieka buvusiam valdytojui” (citatos pabaiga).

Susipažinus su žemės teisinį statusą nustatančiais sovietinio-okupacinio periodo dokumentais paaiškėjo, kad šiame laikotarpyje juridiškai svariai argumentuoto dokumento, kuris patvirtintų posovietinio prievartinio nekilnojamojo turto perskirstymo autorių ir šalininkų teisumą  nėra.

Tačiau iš šio laikotarpio dokumentų paaiškėjo nauji faktai, liudijantys teisėtų nekilnojamojo turto savininkų naudai:

1. Remiantis 1940 m. liepos 22 d. “Liaudies Seimo deklaracija apie žemės paėmimą valstybės nuosavybėn” okupacinės (Lietuvos TSR) valdžios įvykdytas prievartinis nekilnojamojo turto atėmimas iš okupuotos Lietuvos piliečių negali būti įvardintas teisiniu terminu “nacionalizacija”  dėl šiame dokumente nurodytų priežasčių ir todėl negali būti laikomas įstatymišku žemės paėmimu, kuris nutraukia teisinę nuosavybės grandį. Kadangi įstatymiškai nuosavybės teisė nebuvo nutraukta, tai piliečių nekilnojamojo turto grąžinimui nereikalingas atskiras naujai piliečių nuosavybės teisės tęstinumą atstatantis LR įstatymas.

2. 1940 m. sovietinis LR piliečių nekilnojamojo turto atėmimo procesas nebuvo visuotinis. Iki 30 ha okupacinio periodo pradžioje Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdyti žemės plotai okupacinėje Lietuvos TSR Konstitucijoje buvo įvardinti tų piliečių asmenine nuosavybe, įgyta už jų darbo vaisius (atlyginimą už darbą).

3. Šiuos  piliečių asmenine nuosavybe laikomus žemės plotus, 1940 m. LTSR įstatymai draudė prievarta sukolektyvinti ar kokiu nors kitu būdu atimti iš teisėtų savininkų. Už prievartinį nekilnojamojo turto, piliečio valdomo asmeninės nuosavybės teise atėmimą, tuometiniuose įstatymuose buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė.

4. 1940 m. okupacinės (Lietuvos TSR) valdžios vykdyto prievartinio nekilnojamojo turto perskirstymo nevisuotinumą patvirtina piliečių turimi valstybei mokėtų žemės mokesčių (mokėjimo) kvitai… (citatos iš įstatymo „Dėl TSRS okupacinės valdžios 1940-1990 m. iš Lietuvos piliečių neteisėtai atimto nekilnojamojo turto restitucijos“ projekto pabaiga).

Būtina nepamiršti ir tai, kad jeigu sovietmečiu piliečių nuosavybės teisės į žemės valdas ir būtų buvę teisiškai nutrauktos – tai Tarptautinės teisės teisinės normos tokiu atveju rekomendavo vykdyti restituciją. Todėl 1990 m. kovo 11 d. LR piliečiai turėjo istorinę galimybę pasukti laisvės ir pažangos keliu. Tuometinei LR Aukščiausiajai Tarybai tereikėjo vadovautis visame pasaulyje gyvenimo išbandytomis ir patikrintomis Tarptautinės teisės nuostatomis. 1969 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų organizacijos paskelbtos Pažangos ir Vystymo Deklaracijos trečios dalies, pavadintos „Priemonės ir būdai” 26 straipsnis išsilaisvinančiai iš sovietinės okupacijos Lietuvai rekomendavo teisingą kelią: „socialinio ir ekonominio pobūdžio nuostolių, atsiradusių dėl agresijos ir dėl neteisėto teritorijos užgrobimo, atlyginimas, įskaitant restituciją ir reparaciją”. Deja, posovietinės LR įstatymų leidėjai šiuo keliu nepasuko…

Gerbiamiems skaitytojams gali pasirodyti, kad mano straipsniai griauna Lietuvos valstybės autoritetą. Taip nėra. Mūsų valstybėje yra keli procentai bet kokia kaina norinčių nepelnytai greitai praturtėti asmenų ir jie stengiasi tai padaryti likusios sąžiningų piliečių dalies sąskaita. Valstybės autoritetas būtų griaunamas tuo atveju, jeigu mes patys nepajėgtume išsiaiškinti: „kas yra kas posovietinėje Lietuvoje“. Tuomet kaimynai iš tikro mus galėtų laikyti „durnių laivo keleiviais“.

Views All Time
Views All Time
6053
Views Today
Views Today
1
Zenonas Jurgelevičius

Lietuvos Žmogaus Teisių Centro narys nuo 1995 04 19. Kitose visuomeninėse organizacijose, žmogaus teisių gynimo srityje, aktyviai dirba nuo 1992 m., pradžios.

Straipsniai.lt tinklalapyje paskelbė informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus posovietinėje Lietuvoje, tų pažeidimų autorius ir vykdytojus. Taip pat viešina savo straipsnius, kuriuose analizuoja žmogaus teisių pažeidimų atsiradimo priežastis ir aiškinasi pasaulio sandaros bei asmenų grupių (kolektyvų) įtakas praktiniam teisingumo įgyvendinimui.

Skaitytojų dėmesiui pateikė išsamius įrodymus apie posovietinės “žemės reformos” ir tariamo piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą “atkūrimo” neteisėtumą. Pateikė konkrečių bylų dokumentus kaip teisinius įrodymus, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjai, valdininkai, teisininkai ir net teisėjai visiškai ignoruoja teisę ir teisingumą.

Autoriaus interesai: teisė, žmogaus teisės ir pareigos, žmogaus teisių pažeidimai, nuosavybės teisė, teisingumas, socialinis teisingumas, žemės grąžinimas, nuosavybės teisių atkūrimas, Lietuvos Respublika. Vieta: Lietuva / Kauno Apskritis / Ringaudai.

Asmeninė internetinė svetainė: https://zmogausteiseslietuvoje.wordpress.com

0 0