Ką reiškią nuskriaustam savininkui iš Lietuvos  „Europos Žmogaus Teisių Teismas nutarė“

Normalus žmogus mano, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo antros sekcijos (priskirta Lietuvai) teisėjai nagrinėja Lietuvos piliečių peticijas prieš Lietuvą, nes Konvencijos šeštas straipsnis garantuoja kiekvienam žmogui teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir į viešą teismo posėdį. 

Tačiau, iš tikrųjų Lietuvai priskirta Europos Žmogaus Teisių Teismo antra teisėjų kolegija (septyni teisėjai) nieko nenagrinėja ir nieko nenusprendžia, jie tik pasirašys, ką Lietuvos teisėja ir buvusi vyriausybės atstovė Strasbūre, jauna Danutė Jočienė, jau iš ankšto nusprendė, nes ši dama yra, lyg tyčia, irgi teismo pranešėja, reiškia, tik ji (kartu su jos padėjėju – „Lietuvos teisės referentu“ M. černiauskas) „nagrinėja“ iš Lietuvos atkeliavusius skundus, „ar nebuvo pažeistos savininkų nuosavybės teises“.

Kiekvienam protingam žmogui visiškai aišku, ką tai reiškia. Be to, Jočienė yra buvusio Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjo, Prano Kūrio (kuris buvo lyg tyčia paskutinis okupantų valdžios „liaudies teisingumo komisaras“ nuo 1977 m.), auklėtinė ir patyrusio komunistinio «teisininko» ir ideologo Vileno Vadapalo daktarantė, asistentė, vėliau docentė, ir tik jų pastangų dėka buvo paskirta į šį postą. O kaip teisėja-pranešėja ji dirba ten niekieno nekontroliuodama ir vykdo kolaborantų valdžios paliepimus kaip ir ankščiau, dar būnant vyriausybės atstovė Strasbūre. Kaip Vilenas Vadapalas (Vilenas = Vladimiras Iljičius Leninas) ji yra ir visą laiką buvo (kaip Vadapalo daktarantė, kaip Prano Kūrio auklėtinė, kaip kolaborantų valdžios atstovė Strasbūre) tos nuomonės, kad pirmas protokolas („nuosavybės apsauga“) negalioja Lietuvoje nuosavybės teisių „atkūrimo“ atžvilgiu.  Iš tikrųjų pirmas protokolas galioja, jeigu neteisėtas okupacinis režimas nusavino teisėto savininko turtą irgi prieš Konvencijos ratifikavimo, kaip pabrėžė Europos Žmogaus Teisių Teismo išplėstinė kolegija, pavyzdžiui, byloje Loizidou prieš Turkiją.

Ypatingai svarbu yra, kad ji, kaip Europos Žmogaus Teisių Teismas antros sekcijos pranešėja (kuri turi teisę, per sutrumpintą raštą „informuoti“ kitus antros sekcijos teisėjus apie Lietuvos savininko peticijos nepagrįstumą, be to, kaip reikia nutarti savininko byloje) visose savininkų bylose atsisakė, nagrinėti, ar Lietuvos teisėjų įvykdyti skundų nagrinėjimų procedūros nepažeidė Konvencijos šeštą straipsnį (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą), kadangi neva „Lietuvos teisėjų sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, o Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra vadinama „sūper-apeliacinė instancija“. O tai reiškia, kad ji kaip pranešėja, pati grubiausiai pažeidžia Konvencijos šeštą straipsnį. Ne nuostabu, kad ši visiškai neteisėta ir neteisinga Jočienės pozicija sutampa su dabartinės vyriausybės įgaliotinės Strasbūre ir jos įpėdinės, Elvyros Baltutytės (tai yra, su kolaborantu valdžios) pozicija. Tačiau, reikia pabrėžti, kad išplėstinė kolegija ne kartą nagrinėjo, ar nebuvo pažeistas Konvencijos šeštas straipsnis per neteisėtą ir neteisingą bylos nagrinėjimo procedūrą.

Nuo 2004 m. pabaigos jos pozicija kaip teisėja-pranešėja buvo ir liko ta pati – privalomos tarptautinės teisės reikalavimai („ius cogens“), būtent, kad reikia besąlygiškai ir pilnai grąžinti savininkams nekilnojamą turtą „natūra“ po neteisėto okupacinio režimo pabaigos (kadangi neteisėto okupacinio režimo įvykdyti nusavinimai yra niekiniai ir negalioja nuo pat pradžios), paprastai negalioja, nes Lietuva priėmė „specialų“ įstatymą dėl nuosavybės teisių „atkūrimo“. Tokia neteisėta ir neteisinga Jočienės pozicija akivaizdžiai pažeidžia privalomos tarptautinės teisės reikalavimus („jus cogens“ normos arba teisės, nuo kurių nukrypti valstybėms neleidžiama)

Jeigu nebūtų Jočienės padėjėjų juodo darbo (padėjėju šiuo metu yra jaunas Martynas černiauskas, prieš tai padėjėja buvo 28 metų ir Lietuvos CPK ir LR AT nutarimus pilnai nežinanti ir nepatyrusi Agnė Glodenytė (atleista iš pareigų), dar ankščiau padėjėju buvo Dovydas Vitkauskas, kuris nuo 2007 m. gegužės atleistas iš pareigų), pavyzdžiui, redaguoti, manipuliuoti, o jeigu negalima kitaip – nuslėpti, Europos Žmogaus Teisių Teismo septyni antros kolegijos teisėjai (pagal Konvencijos 6. straipsnį) yra aiškių aiškiausiai įpareigoti, nagrinėti, ar Lietuvos vyriausybė nepažeidė nuosavybės apsaugą (pirmą Konvencijos protokolą), pavyzdžiui, neteisėtai parduodant savininko nuosavybę kitiems asmenims kaip „valstybės nuosavybę“ – o teisėtam savininkui, sakykime, tik po devynių metų „atkurti“ nuosavybės teises (kurios, kaip nedviprasmiškai pabrėžė LR seimas savo preambulėje įstatymams „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas“ nebuvo panaikintos ir vien dėl to negalėjo būti „atkurtos“ – „kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą“ – dėl to paminėtas įstatymas yra niekinis su visomis teisinėmis pasekmėmis).

LR Konstitucinis teismas 1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarime, vertindamas sovietinės okupacijos metais vykdyto žemės suvalstybinimo teisėtumą – nustatė: „ … Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė“. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų Konstitucinio įstatymo pirmosios, 1996 m birželio 20 d. įstatymo Nr. Į-1392, redakcijos 8 straipsnis nustatė:

8 straipsnis. Draudimas parduoti žemę, kol į ją neatstatytos piliečių nuosavybės teisės

Žemės, į kurią pagal Lietuvos Respublikos įstatymus privalo būti atstatytos Lietuvos Respublikos piliečio nuosavybės teisės, kol jos nėra atstatytos, ją valdantis subjektas negali parduoti. Tokią žemę šio įstatymo nustatyti subjektai gali įsigyti tik po to, kai pagal įstatymus bus atstatytos Lietuvos piliečio nuosavybės teisės ir žemės nuosavybė bus įstatymo nustatyta tvarka įregistruota“.

O svetimo turto pasisavinimas, iššvaistymas ir išeikvojimas yra nusikaltimai pagal Lietuvos baudžiamojo kodekso 184 ir 183 straipsnių nuostatas. Tuo būdu vyriausybiniai žemgrobiai gali mokėti juokingą „kompensaciją“ teisėtam savininkui, o buvę okupantų kolaborantai (kiti neturi galimybių nusipirkti teisėtų savininkų turtą iš vyriausybės nusikalstamų pareigūnų) tuo tarpu gali laisvai disponuoti savo „teisėtai“ įgytu turtu ir perparduoti sklypą už milijonus. O tai ne vien šešto, bet irgi keturiolikto Konvencijos straipsnio pažeidimas.

Toliau, kiekvienas teisininkas žino labai gerai – kad Lietuvos teismai yra griežtai įpareigoti, taikyti civilinio proceso kodekso nuostatas. O jeigu Lietuvos teisėjai savininko byloje tyčia netaiko CPK nuostatas ir jeigu dėl to padarė tam tikram savininkui finansinę žalą savo nekilnojamo turto atžvilgiu, tai irgi toks atvejis yra grubus šešto Konvencijos straipsnio („teisė į teisingą teismą ir teisingą bylos nagrinėjimą“) pažeidimas.

Aišku, kad toks nusikaltimas yra Žmogaus Teisių Konvencijos šešto straipsnio ir pirmo protokolo grubus pažeidimas, ir kad vien dėl to Lietuva turėtų būti nuteista. Tačiau, tai yra tik teorija, kadangi atrodo, kad dabartinė vyriausybės atstovė bendradarbiauja su buvusi vyriausybės atstove [kuri, kaip jau aprašyta, dabar yra Lietuvos paskirta teisėja Europos Žmogaus Teisių Teisme ir kartu –lyg tyčia – irgi pranešėja, „pranešinėjanti“ apie lietuvių savininkų pareiškimų turinį kitiems lietuvių kalbos nemokantiems teisėjams – būtent, kad reikia neprileisti arba atmesti visus tokius „aiškiai nepagrįstus“ (angliškai: „manifestly ill-founded“) peticijas]? – Kiti antros sekcijos teisėjai aklai pasirašys „pranešėjos“ paruoštą pasiūlymą, kaip reikia nutarti.

O tokia procedūra pasivadina „Europos Žmogaus Teisių Teismas nutarė“.

Autorius: Karibartas

Views All Time
Views All Time
1212
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn