Sigita Didjurgienė
Gausių šeimų tarpusavio pagalbos bendrija
Konferencija “Žmogaus teises ginančios organizacijos Lietuvoje”.
2004 02 07-08, Kaunas

Šioje konferencijoje buvo išsakyta daug vertingų minčių, padedančių geriau suvokti problemas, susijusias su žmogaus teisių deklaravimu ir jų įgyvendinimo galimybėmis. Ilgą laiką domėdamasi žmogaus socialinio statuso sąlygotomis problemomis, galiu teigti, kad žmogaus teisių suvokimas, jų išmanymas padeda ne tik užtikrinti žmogaus pilnavertę integraciją į visuomenę, bet ir viena ar kita linkme pakreipti augančios kartos sąmonėjimo, savivokos procesus.

Pati augindama keturis mažamečius vaikus, dažnai susiduriu su problemomis, kurios daugelio visuomenės narių net neįvardijamos kaip problemos. Kai kurias iš jų ir norėčiau atskleisti šiame savo pasisakyme. Gal mano apžvelgiama visuomenės dalis nėra labai gausi, tačiau ji ypač jaučia visuomenės stratifikavimąsi, skirstymąsi į skirtingus sluoksnius, drįstu teigti net ir į klases, nors šiuolaikinėje visuomenėje laikomasi nuomonės, kad nėra ryškių kriterijų, leidžiančių išskirti klasinį išsisluoksniavimą, turintį įtakos žmogaus teisių įgyvendinimui.

Žmogaus teisių deklaravimas – tai dar ne šių teisių įgyvendinimas. Žmogaus teisės – tai ne vien politiniais sprendimais apibrėžtos asmens gyvenimo sąlygos. Tai – mūsų kasdienybė, mūsų savivertė, mūsų savijauta visuomenėje.

Į žmogaus teisių užtikrinimą gausiose šeimose galima žvelgti keletu aspektų:

• visuomeniniu – šis aspektas atspindi gausių šeimų santykius su sociumu;

• edukologiniu – dalies gausių šeimų tėvų išsilavinimas yra žemas, o galimybes mokytis riboja tiek asmeniniai, tiek visuomeniniai veiksniai;

• lyčių lygių teisių deklaravimo aspektu – moterys visose srityse, išskyrus bendrojo vidurinio mokslo srityje (Lietuvos statistikos metraštis, 2001, p.105) uždirba mažiau, nei vyrai, o tai ypač skaudžiai paliečia gausių šeimų motinas;

• juridiniu – darbdaviai vengia įdarbinti gausios šeimos motinas;

• kultūriniu – į gausią šeimą žvelgiama su atskirai visuomenei būdinga kultūrine nuostata;

• buitiniu – gausios šeimos dažnai gyvena nepalankiomis buitinėmis sąlygomis, nes stokoja lėšų, laiko, kartais ir išsilavinimo, suteikiančio platesnį suvokimą apie buities ekonomiką, tvarkymą. Šiose šeimose buities sąlygos dažnai nesudaro galimybės tenkinti net elementariųjų – fiziologinių ir saugumo poreikių, t.y., neužtikrina teisės į maistą, poilsį, miegą, švarą ir pan., o ką bekalbėti apie teisę būti gerbiamu, pripažįstamu, save realizuojančiu, oriu ir t.t.

Šių aspektų kiekvienas žinome tikrai daug, daug jų buvo nagrinėta ir šioje konferencijoje. Noriu tik pateikti keletą pavyzdžių, iliustruojančių, kaip sociumas įtakoja žmogaus teisių įgyvendinimo galimybes tarp socialiai menkiausiai apsaugotų asmenų, todėl pažvelgsiu į problemą keletu rakursų:

1. Žvelgiant į gausią šeimą visuomeninių santykių aspektu, yra dažnai pastebima gausių šeimų marginalizacija, arba socialinė atskirtis;

2. Nagrinėjant situaciją kultūriniu arba žmogiškųjų vertybių aspektu, pastebima, kad tokios šeimos dažnai yra stigmatizuojamos – t.y. joms iš anksto priskiriami bruožai, būdingi kitiems analogiškoje situacijoje esantiems asmenims;

3. Socialinio paveldimumo aspektas nusako visuomeninės bei artimiausios, t.y., namų, aplinkos įtaką jaunosios kartos ugdymui, kai neretai formuojama neteisinga samprata apie žmogaus teises ir pareigas.

Taigi, panagrinėsiu kiekvieną šių aspektų plačiau.

Gausios šeimos dažnai atsiduria socialinėje atskirtyje, kuri suprantama kaip “visuomenės atsisakymas kai kurių savo narių, jeigu […] jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan. Todėl socialinė atskirtis ir skurdas yra tarpusavyje susiję” (Skurdo būklės Lietuvoje 2001 metų pranešimas, p.16). Norint, kad mūsų visuomenėje liktų kuo mažiau atskirtųjų, būtina suteikti ne pasyvią materialinę paramą, žeminančią asmens orumą, o sudaryti realias sąlygas žmogui pačiam užsidirbti lėšų savo reikmių tenkinimui ir išmokyti tai daryti (“duoti ne žuvį, o meškerę ir išmokyti žvejoti”).

Socialinė atskirtis apriboja asmenų ne tik socialinį, buitinį, bet ir kultūrinį, politinį, gyvenimą.

Paribyje atsidūrę asmenys kartais pamina savo teisę į orumą, laisvą apsisprendimą, netgi teisingumą, nes jų interesus riboja tik noras išlikti, išgyventi bet kokia kaina. Dažnai sakome, kad šie asmenys turi teisę rinktis, bet pasirinkimas kartais reikalauja vidinės stiprybės, kurią, deja, ne visi turi.

Tokiai situacijai įtakos turi ir vienas efektas, kurį gausi šeima jaučia iš visuomenės pusės.

Aiškindama šį efektą, į žmogaus teisių įgyvendinimo specifinėse grupėse problemą pažvelgsiu dar vienu – visuomenės požiūrio į gausią šeimą aspektu.

Atskirtyje esantys asmenys dažnai praranda ne tik socialinius ryšius, bet ir nešioja tam tikrą “antspaudą”, vadinamąją stigmą, dar padidinančią atstumą tarp jų ir visuomenės.

Visuomenė, pamačiusi, kad asmuo turi savybių, jį ryškiai išskiriančių iš aplinkinių, dažnai tą asmenį daugiau ar mažiau nuvertina, atstumia. “Toksai požymis, ypatingai, kai jo neatitikimas, prieštaravimas yra labai didelis, vadinamas stigma. […] Šis požymis sudaro tam tikrą prieštaravimą tarp galimo ir tikrojo socialinio identiteto” (Goffman, 1963, p.63)

Gausios šeimos augina žymiai daugiau vaikų, nei statistiškai vidutinėje šeimoje, o didesnis, nei įprastas vaikų skaičius tokią šeimą padaro išskirtine ir ją stigmatizuoja. Kai kurie mokslininkai (Broom L., Bonjean C.M., Broom D.H., 1992) pastebi, kad yra tendencija apibendrinti stigmatizuotojo išskirtinius bruožus, priskirti analogiškoje situacijoje esančių kitų asmenų savybes ir iš susidaryto vaizdo spręsti apie stigma pažymėtojo charakterį bei prognozuoti laukiamą elgseną.

Gausių šeimų narių stigmatizavimas juos žlugdo psichologiškai, tarsi talpina į tuos rėmus, kuriuos iš anksto apibrėžia visuomenė, slopina šių asmenų iniciatyvumą, kūrybą, netgi atsakomybės jausmą, stumia į abejingumą ar net depresiją. Asmeniniai reikalai dažnai tvarkomi tarsi “atbulomis rankomis”, nuolatiniai nepritekliai veda į bėgimą nuo problemų, imama teigti, kad “vis tiek nieko nepakeisi”. Buitis dažnai apleidžiama, tarsi pateisinant stigmatizavimo dėka sukurtą gausių socialiai silpnų šeimų paveikslą – esą šių šeimų namai tamsūs, nešvarūs, neremontuojami, o jų gyventojai – menko išsilavinimo, konfliktiški, turintys gausybę socialinių ydų. Žinoma, stigmos efektas – tik menkas esamos gausių šeimų socialinės situacijos pateisinimas, bet stigmatizavimas dažnai išvis ignoruojamas ir į tokią šeimą žvelgiama tarsi kaltinant tik ją pačią, o visuomenės požiūrio įtaka eliminuojama.

Nereikia užmiršti ir to fakto, jog ženkli dalis gausių šeimų yra tvarkingos, su meile rūpinasi savo atžalomis, lavina jų mentalines, dvasines bei fizines savybes, nors ir gyvena be prabangos. Apie finansiškai pasiturinčias gausias šeimas šiame pasisakyme nekalbėsiu, nes jos retai patenka į atskirties grupes pagal visuomeninio bendravimo galimybes, nors pasiturinčių šeimų tarpe kartais taip pat kyla atskirties problemos, tačiau jos būna kitokio pobūdžio ir iškrenta iš nagrinėjamos temos konteksto.

Trečias žmogaus teisių gausiose šeimose analizės aspektas – socialinis paveldimumas. Bertaux, Bertaux-Wiame, (1992) nagrinėjo šeimos, o ne atskiro individo, socialinį paveldėjimą bei kaitą, pastebėdami, kad giminėje paveldėjimo objektas – padėtis vietinėje socialinėje aplinkoje, padėtis rinkoje, asmeninio gyvenimo tvarkymo ypatumai, o ne fizinis ar piniginis kapitalas. Tėvų ir vaikų santykiai apsprendžia socializacijos bei socialinės integracijos sklandumą. Tėvai perduoda vaikams tai, ką jie patys buvo įgiję, nes, iš tiesų, duoti galima tik tai, ką pats turi.

Skirtingos socialinės grupės turi skirtingas kultūros, visuomeninio bei kasdieninio gyvenimo normas, todėl savo vaikams atiduoda būtent tai, ką patys mano esant teisingu, vertingu ir reikalingu. Tai leidžia teigti, kad gyvenamoji aplinka veikia augančios kartos nuostatų, įpročių, poreikių formavimąsi. Šiose šeimose įsigalėjęs suvokimas apie žmogaus teisių lygmenį ir įgyvendinimo galimybes perduodamas ir jaunajai kartai, kuri, tikėtina, tokiomis aplinkybėmis augs nežinodama tikrųjų savo teisių, o tik vadovaudamasi teise gauti pašalpą ar kitą pasyvią paramą.

Galima teigti, kad vaikai praranda teisę išmokti kitokio gyvenimo būdo, nei jų tėvai, nes šeimos vertybių įtaka dažnai būna stipresnė, nei ugdymo institucijų ar visuomenės.

Taigi, apžvelgusi kai kurias žmogaus teisių įgyvendinimo galimybes gausiose šeimose, darau išvadas, kad:
1. Socialinė atskirtis apriboja asmenų ne tik buitinį, socialinį, bet ir kultūrinį, bei politinį gyvenimą, riboja kūrybiškumą ir savirealizacijos laisvę.
2. Stigmatizavimas veikia gausių šeimų narių teisę būti savimi, jų savivertę, talpina į išankstinius tikėtinos socialinės elgsenos rėmus, slopina pilietinę iniciatyvą.
3. Šeimose egzistuojantis suvokimas apie žmogaus teises ir jų įgyvendinimo galimybes perduodamas ateities kartai.

Nagrinėjau gana siaurą visuomenės grupę, tačiau galvoju, kad minėtos problemos būdingos daugialiui socialinių grupių, net ir tų, kurios nesijaučia esančios atskirtyje.

Raginu į kiekvieną žmogų, į kiekvieną situaciją žvelgti be išankstinės nuostatos, o tai, tikiu, padės sklandžiau spręsti tiek kasdieninius, tiek globalius uždavinius.

Naudota literatūra:

1. Lietuvos statistikos metraštis, 2001, p.105
2. Skurdo būklės Lietuvoje 2001 metų pranešimas, p.16.
3. Goffman E., (1963). Stigma: notes on the management of spoiled identity. Englewood Cliffs, New York: A spectrum book, Prentic-Hall, p. 63
4. Broom L., Bonjean C.M., Broom D.H. (1992) Sociologija: teminiai tekstai ir pavyzdžiai. Kaunas: Littera Universitatis Vytauti Magni.
5. Bertaux D., Bertaux-Wiame I. (1992). Sociology: T1, no.2, p. 106-121.

Views All Time
Views All Time
4627
Views Today
Views Today
1
0 0