Balandžio pradžioje Vakarų spaudos komentaruose vyravo terorizmo temos, nors kartais ir labai netiesiogiai. Štai Džimas Houglandas dienraštyje „Washington Post“ sekmadienį rašė, kad per neseniai įvykusius rinkimus Prancūzijoje ir Ispanijoje rinkėjai išliejo savo tulžį ant šalį valdančių politinių jėgų galvų, tačiau dėl gana skirtingų priežasčių.

Ispanijoje rinkėjai atsikratė karą Irake palaikiusios konservatorių vyriausybės, o Prancūzijoje prezidento Žako Širako priešinimasis amerikiečiams nepadėjo jo vadovaujamoms centro dešinės jėgoms išvengti skaudaus pralaimėjimo savivaldybėse, – prancūzai nubaudė Širaką už tai, kad jis dvejus metus nepaisė rinkėjų norų vidaus politikos klausimais. Tačiau… savo užsienio reikalų ministrą Dominyką de Vilepeną, tarptautinės opozicijos amerikiečiams vėliavnešį, jis pakeitė mąslesniu, taikesniu Mišeliu Barnijė. Amerikiečiai turėtų pasinaudoti šia proga santykiams pagerinti, bet ir neužmiršti, kad Širakas vis dar prezidentas ir de Vilepeną laiko savo patikimiausiu patarėju ir beveik sūnumi, – rašo apžvalgininkas Dž. Houglandas. Komentarą jis baigia mintimi, jog europiečių įtūžis prieš dabartinius savo vadovus dar nerodo, kaip baigsis rinkimai Amerikoje šį lapkritį ar Britanijoje kitais metais, tačiau šiuo metu aklas rinkėjų pyktis prie balsadėžių yra tikrai stipri jėga.

Kitas Amerikos dienraštis „New York Times“ redakciniame straipsnyje pirmadienį rašė, kad po sprogdinimų Uzbekistane, nusinešusių beveik 50 žmonių gyvybes, Taškentas gali vaizduotis dar vienu Amerikos sąjungininku, tapusiu terorizmo auka. Čia yra tiesos, kadangi šioje buvusioje sovietinėje Vidurio Azijos respublikoje veikia amerikiečių oro pajėgų bazė, palaikanti operacijas kaimyniniame Afganistane ir tapusi išpuolių, susijusių su „Al Kaidos“ grupuote, taikiniu. Tačiau tai toli gražu ne visa tiesa. Beatodairiškas Uzbekistano diktatorius, buvęs sovietinio politbiuro narys Islamas Karimovas valdo geležiniu kumščiu nuo pat 1991-ųjų ir dabartinį savo šalies vaidmenį globalinėje kovoje su terorizmu naudoja kaip priedangą represijoms namie, kurios gali skatinti tik naujus išpuolius vietoje. Jo kalėjimuose pūva apie septynis tūkstančius politinių oponentų ir taikių musulmonų. Vienas iš jų – Muzafaras Avazovas mirė po to, kai jam buvo išrauti nagai, ir jis buvo įmestas į verdančio vandens katilą. Kai jo motina užprotestavo, ji pati gavo šešerius metus sunkiųjų darbų kalėjimo ir buvo paleista tik likus porai valandų iki Donaldo Rumsfeldo vizito. Amerikiečiai turėtų griežčiau reikalauti, kad Karimovas laikytųsi savo įsipareigojimo pagaliau pradėti demokratines reformas – kitu atveju dar labiau nukentės Uzbekistano žmonės ir Amerikos patikimumas regione.

Terorizmo temą pirmadienį nagrinėjo ir Europos laikraščiai. Po šeštadienio įvykių – penkių įtariamų teroristų savižudžių ir vieno policininko žūties Madride – Ispanijos dienraštis „Mundo“ rašė, jog išrinktojo ministro pirmininko Chozė Luiso Rodrigeso Zapatero laukia didžiulis iššūkis. Kito Madrido dienraščio – „Pais“ nuomone, naujoji Europos Sąjunga turi įveikti tautinius skirtumus, politinį nepasitikėjimą, kultūrinius būgštavimus, idant atsispirtų didžiausiai grėsmei savo demokratiniams pamatams. Trečias dienraštis „Razon“ pagyrė saugumo pajėgų darbą ir ragino piliečius padėti susidoroti su tais, kurie norėtų pražudyti Ispaniją ir Vakarus. Baskų dienraštis „Gara“ tarėsi suprantąs islamistinių grupuočių nuoskaudas, tarp kurių jis minėjo „turtingojo pasaulio paramą genocidinei Izraelio politikai, amerikiečių invaziją į Afganistaną bei Iraką ir jų okupaciją bei JAV karių buvimą šventose Islamo vietovėse“.

Vokietijos spauda svarstė, ką reiškia Madrido antpuoliai ir nauji „Al Kaidos“ grasinimai eiliniams europiečiams. Pasak Pietų Vokietijos dienraščio „Sueddeutsche“, baimė yra pagrindinis ginklas teroristų arsenale, ir jie taiko į pažeidžiamiausias modernios visuomenės vietas – keliavimą, prekybą, komunikacijas. Anot dienraščio „Welt“, mes žinome, kas mūsų laukia – „neįsivaizduojamo masto mirtis ir naikinimas“. Sekmadienį vykę susikirtimai tarp šiitų grupuotės narių ir Ispanijos karių Irake, Ispanijos laikraščių nuomone, turėtų paskatinti ispanus ir amerikiečius ieškoti Jungtinių Tautų tarpininkavimo organizuojant valdžios perdavimą irakiečiams.

Baigti norėčiau lietuviška tema, kurią kovo 27-ąją buvo užgriebęs Šiaurės Vokietijos dienraščio “Welt” bendradarbis Janas Pallokatas straipsnyje iš Vilniaus “Ką išties reiškia Minolta?”. Jis meta žvilgsnį į Lietuvos valstybinės kalbos komisijos vargus. Atkreipęs dėmesį į lietuvių kalbos senumą, unikalumą ir vieną kitą Lietuvos istorijos išskirtinį bruožą, vokiečių žurnalistas, remdamasis inspektoriumi Arūnu Dambrausku, pažymi, kad šiandien grėsmė lietuvių kalbai kyla nebe iš rusiškos, o iš anglakalbės erdvės. Komisijos juodajame sąraše – tokie žodžiai kaip “happy”, “horror”, “hostel”, “hot dog”. Kita kalbininkų komisija svetimžodžiams ieško lietuviškų pakaitalų. Taip vietoj “e-mailo” turėtų būti “elektroninis paštas”, nors jis šnekamojoje kalboje esą neįsipilietina. Ją teršia ir kitos vakarietiškos šiukšlės: siurprizas, biznesmenas, kontraktas… Kova tarsi beviltiška, tačiau Dambrauskas nepasiduoda: “Be mūsų kalba būtų dar labiau nualinta”, – sako jis. Kalbos grynumo saugotojai turėjo priimti ir kitą smūgį – feminisčių išsikovotą teisę moterims vadintis be šeimyninę padėtį žyminčios moteriškos galūnės, – baigia straipsnį dienraščio “Welt” korespondentas Vilniuje.

Views All Time
Views All Time
1454
Views Today
Views Today
1
0 0