Čia jau kiek įdomiau: ir visuomenei aktuali tema, ir ne tik pilstymas iš tuščio į kiaurą.

Žadinti lietuvių tautinį sąmoningumą – štai tokiam tikslui siekti 1883-siais susibūrė Lietuvos inteligentija ir išleido pirmąjį laikraštį gimtąja kalba. Vėliau, sovietmečiu, žiniasklaida įgavo visai kitą funkciją – buvo priemonė propagandai skleisti. Šiandien 2009-ieji. Išgyvenome abu pasaulinius karus, tapome nepriklausomi, įžengėme į neišvengiamą globalizacijos erą. Ar daug kas pasikeitė?

Lietuvoje verstis prostitucija yra griežtai draudžiama – baudžiami ir paslaugas teikiantys ir jas perkantys asmenys, tačiau rinkos prostitucija yra ne tik nedraudžiama, bet net ir skatinama. Ir sušlubavusi pasaulio ekonominė padėtis čia niekuo dėta – parduosime bet ką, jei tik bus pirkėjų. Taip sėkmingai mes parduodame „sklypus“ dienraščių plotuose. Gal tai nebūtų taip blogai, jei laukai būtų užsėti tuo, kas duoda vaisių, bet deja, šie plotai paliekami purvų drabstymuisi, gaidžių peštynėms ir visai likusiai agrokultūros faunos veiklai. Ir niekam ne paslaptis tų sklypų kainos – „Lietuvos ryto“ puslapis kainuoja 7000 Lt, „Respublikos“ – 5000 Lt, prestižiniai (pirmieji) puslapiai – dviguba kaina. Nežabojama prostitucija atvedė mus prie morališkai smukusios ir ypatingai geltonos žiniasklaidos.

Štai čia globalizacija ir pakišo koją – įvyko popieriaus skaitmenizacija. Nebeliko norinčių mokėti už spaudą. Visi didieji dienraščiai keliasi į kibernetines erdves dėl elementarių priežasčių – ten žymiai derlingesnis dirvožemis. Už straipsnį portale „DELFI“ gali sumokėti nuo 20 iki 100 tūkst. litų, priklausomai nuo naujienos pozicijos ir reitingo puslapyje. Kita migracijos priežastis – galimybė kiekvienam skaitytojui anonimiškai sviesti savo šlapio molio gabalą į oponento daržą. O moliu mėtosi visi, kas netingi: „LEO LT“ su „MG Baltic“, konservatoriai su socialdemokratais, vaistų gamintojai su vaistinėmis ir tos pačios tarpusavy…

Ir neveltui žiniasklaida vadinama „ketvirtąja valdžia“ – juk valdžios siekia visi, o tie, kas pasiekti negali, ją nusiperka. Visgi, ką daryti tūlam piliečiui, norinčiam sužinoti nūdienos įvykius, o ne gauti nuomonių kratinį? Ar jis turi iš ko rinktis? Gal paprasčiau jam būtų patikėti, kad toji nuomonė ir yra naujiena?

Viską sureguliuoja ekonomika. Jei yra paklausa, pasiūla visuomet turės ką pasiūlyti. Tik vargu ar šiandieniniame pasaulyje įmanoma įvesti spaudos cenzūrą – neišvengiamai atsiras tų, kurie ja naudosis, ir neleis neigiamai informacijai prasibrauti į viešumą. Kita vertus, žvilgtelėję į bet kurio dienraščio pirmuosius puslapius, jokios teigiamos informacijos nerasime – tik nusikaltimai, nelaimės, peštynės. Tik sunku pasakyti kada mes žengiame žingsnį atgal – cenzūruodami, ar leisdami spaudinei anarchijai progresuoti. Kokia tauta – tokia ir žiniasklaida.

Views All Time
Views All Time
15118
Views Today
Views Today
1
0 0