Tas saldus negatyvizmas
Straipsnis, išspausdintas „Akiračiuose“, 2008 m. nr. 2, p. 4.
„…stebėti blogį, mąstyti apie blogį, rašyti apie blogį smagu“
Jurga Ivanauskaitė Placebas
Jurga Ivanauskaitė psichologiniame, filosofiniame ir fantastiniame romane Placebas rašo apie paslaptingąjį sąmokslą prieš gėrį ir žmoniją, įvardintą Placebu, ir apie jo apraiškas šiandieninėje mūsų spaudoje. Jautriai užčiuopusi pragaištingą tendenciją su pasimėgavimu rašyti apie blogį, ji įžvelgia ir kelis jos apraiškos būdus. Vienas jų – tai dominuojančios kriminalinės temos bei nusikaltėlių pasaulio reklama spaudoje, nes įsivaizduojamo blogio centro “…įsakymu, pranešimai apie kriminalinę šalies padėtį privalėjo būti nuolat užaštrinami, sutirštinami, perdedami, o jeigu reikia, tai ir laužiami iš piršto” (p. 230). Visa tai buvo daroma vadovaujantis pricipu, kad “žiniasklaidoje palaikant aukštą nusikaltimų temos reitingą, pats nusikalstamumas irgi yra skatinamas” (p. 230).
Krimalinis pasaulis, kaip ir savižudybės, totalinė priklausomybė nuo televizoriaus, kompiuterio ir kitų technologijų, piliečių minčių ir jausmų kontrolė, informacijos perteklius įkūnija tikrą, aiškų blogį stambiu mąstu. Mažesniu masteliu romane pavaizduotas Placebas veikė tuo pačiu principu, bet kitu būdu, kur kas subtiliau, ne taip pastebimai, bet dėl to jis buvo nė kiek ne mažiau paveikus.
Tas kitas būdas aprašytas kaip kompiuterinis virusas. Į pagrindinio personažo – būrėjos ir astrologės Julijos – kompiuterį buvo paleistas “…mažas, nesusekamas virusėlis, keičiantis neįžiūrimas smulkmenas jos parašytuose tekstuose. Korekcijos tikrai buvo labai nedidelės: šen bei ten pridedamas vienas kitas neiginys, žodžiai sukeičiami vietomis taip, kad pauzėse rastųsi įtampa, o netekusios optimizmo sąvokos atsimieštų neryžtingumu ir abejonėmis. Šių pataisų nebūtų pastebėjęs net prityręs stilistas, nes jos veikė ne sąmonę ar protą, bet giliuosius pasąmonės sluoksnius. Taigi, net jei Julija žadėjo labai šviesų rytojų, susidarydavo įspūdis, kad ateitis bus ne itin giedra.” (p. 285-286).
Romano autorė nepasako, kaip būtų galima apibūdinti šį reiškinį, tą bendrą strategiją pastebėti, įvardinti, rašyti akcentuojant tai, kas yra skausminga, bloga, žema, negatyvu, smerktina, netoleruotina. Kaip vienu žodžiu nusakyti viena būdingiausių šiandieninės Lietuvos spaudos bruožų, pasireiškiančiu pačiomis įvairiausiomis plotmėmis ir pačiais įvairiausiais lygmenimis. Bruožu, kuriam apibūdinti reiktų ištisos studijos, tačiau trumpai nusakyti būtų galima taip: tai noras įžvelgti ir akcentuoti neigiamybes, kalbėti apie negatyvius tikrovės dalykus. Šis polinkis kaip individo požymis galėtų būti vadinamas keliais asmens savybių ar ligų simptomų (paprastai depresijos) vardais – pesimizmu, (kartais net realizmu), nihilizmu, mizantropija, negatyvizmu. Pastarasis terminas nusako gana siaurai suvoktą asmenims būdingą nuolatinį skepsį, siekį viską neigti, atmesti siūlymus ar įsakymus be rimtos priežasties. Tačiau negatyvizmą galima suvokti ir plačiau, kaip polinkį akcentuoti negatyvius dalykus, minėti juos ten, kur jie labiausiai matomi – dienraščių antraštėse.
Antraštės yra labai svarbi dienraščių dalis, jos – pirmojo plano akcentai. Spaudos analitikas Allanas Bellas jas laiko viena iš sudedamųjų naujienų dalių Kitaip sakant, jis prilygina antraštes patiems tekstams, nes jos yra labai matomos, išsiskiria tekstų fone. Reikia pasakyti, kad antraštė yra suvokiama taip pat plačiai – kaip bet koks pavadinimas periodiniame leidinyje: rubrika, viso straipsnio ar atskirų jo dalių pavadinimas, paantraštė, ataka ar net užrašas po nuotraukomis, taigi bet kas, kas išryškėja teksto ar nuotraukos fone. Kitas dalykas, didinantis antraščių vertę spaudoje, yra apibendrinamasis ir interpretacinis jų pobūdis. Ypač tai pasakytina apie straipsnių pavadinimus, turinčius keliariopą paskirtį: nusakyti, apie ką yra straipsnis (teminės antraštės) arba įvardinti svarbiausia jo tezę (tezinės antraštės). Be to, pavadinimais dar ir reklamuojamas straipsnis, siekiama suintriguoti skaitytoją ir paskatinti jį perskaityti visą tekstą. Kad ir kokia būtų paskirtis, pavadinimas yra ideali vieta ideologijai reikšti, todėl jose ir tarpsta negatyvizmas. Norint geriau atpažinti ir suvokti šį reiškinį, pravartų įsigilinti į jo raišką ir apraiškas, ypač gerai matomas Kauno dienoje.
Negatyvizmas reiškiasi įvairias lygmenimis – tiesioginiais ir neutraliais objektyvių gyvenimo blogybių įvardijimais, perkeltinės reikšmės vertinamaisiais pasakymais ir, galiausiai, subtiliomis neigiamomis potekstėmis, persmelkiančiomis iš pirmo žvilgsnio nekaltus pavadinimus. Tipiški neutraliųjų įvardijimų pavyzdžiai apima pačias įvairiausias gyvenimo sritis: politiką, nusikalstamumą, tarpasmeninius žmonių santykius ir pan., plg. sunki praeitis, nedrausmingi vairuotojai, ginčai, infliacijai, girtas geležinkelininkas, rūpesčiai, mokesčiai, smūgis, spragos, vagystė, nebaudžiamumas, nuoskaudos, vienatvė, kančia, bausmė, baimė, skandalas, ilgesys, lemtinga klaida, tragiška avarija, žala valstybei, korupcijos skandalas, šmeižtas, žudynės ir plėšimai, nelaimės priežastys, žūtis, susisprogdino, apiplėšė, susižalojo, nušovė, nužudė, pakriko ir t.t. Jie dominuoja šiuose ir daugelyje kitų pavadinimų: Sunki praeitis išnyra į viešumą, Nedrausmingų vairuotojų medžioklė, Nevykusi viešnagė, Vangiau negu pernai, Bažnytinė santuoka valstybei vis dar netikra, Verslo mokestis nemielas ir “valstiečiams”.
Parastai tokių pavadinimų daug Juodosios kronikos rubrikoje, tai yra visai natūralu, bet negatyvumo atžvilgiu mažai kuo skiriasi ir kai kurios kitos rubrikos, pvz., Pasaulis, Reporterio akiratyje, Lietuva, taip pat net ir tokiose iš pirmo žvilgsnio neutraliose rubrikose kaip Ekonomika ar Ką pasakytų Hipokratas. Maloni išimtis šiuo atžvilgiu yra Santaka. Štai kelios neutraliai negatyviosios Pasaulio rubrikos antraštės: Kapituliavo prieš teroristus, Sąmyšis metropolitene, Ultimatumo terminas pratęstas, Skaudi istorija, Verdiktas. Taigi peržvelgus Kauno dienos antraštės šiuo aspektu galima rasti daug neigiamus dalykus įvardijančių žodžių. Jų atsiradimą pavadinime lėmė straipsnio tema, o ją, savo ruožtu, – naujienų ir įvykių atranka. Taigi neutralūs neigiamų dalykų įvardijimai atsiranda dėl bendrosios leidinių pakraipos ir nuostatos, kas yra laikytina naujiena, žinia, dėl įsivaizduojamai didesnės nelaimių nei laimingų ar neutralių įvykių vertės. Šią naujienų vertės tendenciją sustiprina siekis įžvelgti ar sukurti skandalą. Bet kuriuo atveju neigiamų dalykų įvardijimai yra tik natūrali naujienų atrankos, o ne jų pateikimo būdo pasekmė. Jie su tam tikromis išlygomis galėtų būti objektyviais.
Subjektyvusis negatyvizmas išryškėja iš perkeltine reikšme vartojamų žodžių, ypač metaforų itin mėgiamų spaudoje. Kai kurie jų, liūnas, pelkė, brūzgynai, verpetas kartojami dažnai ir įkyriai, todėl yra tapę laikraštinėmis klišėmis: Klaidžiojimai mokesčių reformos brūzgynuose, Nusikaltėlius stabdė šūvių kruša, Ūkio ministras slysta ant rusiško ledo, Draudikai vaikšto peilio ašmenimis, Rusiškai studentų kalvei – Vyriausybės smūgis, Prokurorų karjeros vingiai – nuo kritimų žemyn iki aukštumų, ES pinigais kamšomos sveikatos sistemos spragos, Emocinis randas turėtų būti panaikintas, Detalių prekybos monstras ateina į Lietuvą, Tamsioji pergalės pusė, Užuovėja nuo gyvenimo skersvėjų, Koalicijos partneris nustumtas į užribį, Dvokiančios investicijos, Mokslininkai vaikė potvynio baubus, Aistrų katilas dėl mokesčių reformos tebekunkuliuoja, Niūrūs debesys virš Osetijos, Skolų šleifai, Verslo centrų kryžkelė, Saulėtą kraštą temdo nepriteklių šešėlis, Kosove karas pasėjo chaosą, Lietuva brenda iš krizės, Baltijos krepšinio lyga rengiasi praryti LKL, Mokesčių reforma drebina partijų ir koalicijos vienybę, Užsimota pažaboti matininkų savivalę, Savivaldybė nusitaikė į gyventojų aikšteles, Euroentuziazmas prigeso, Naujoji bausmių politika griauna senuosius stereotipus, Futbolo A lygoje vėl bręsta skandalas. Ministras pateks į tyrimų verpetą.
Tiesiogine ar perkeltine reikšme vartojamų žodžių negatyvizmas yra akivaizdus, apčiuopiamas ir dėl to gal ne taip paveikus. Kur kas subtilesnis yra implikuotasis negatyvizmas, kuomet paviršiniame kalbos lygmenyje jo tarsi ir nematyti, o neigiami dalykai yra pateikiami kaip potekstė, tarp eilučių: Europos diena rūpėjo tik jaunimui, Upelio mįslė gali pakoreguoti generalinio komisaro reitingus, Valdžia jau nesuskaičiuoja emigrantų, Seimo nariai bėga greičiau, negu dirba, Pamiršo perskaityti Helsinkio aktą iki galo, Miesto interesus bandė ginti privatus teisininkas, Vyriausybėje – kėdžių perstumdymas, Norėta, kaip geriau, išėjo, kaip visada, Verslo praktikai tapo santūresni. Šiais pavadinimais norima pasakyti, kad niekam kitam, išskyrus jaunimą, Europos diena nerūpėjo, kad emigrantų yra tiek daug, jog jų neįmanoma valdžiai suskaičiuoti, kad verslo praktikai anksčiau nebuvo tokie santūrūs, kad privačiam teisininkui nepavyko apginti miesto interesų. Palyginamoji konstrukcija bėga greičiau, negu dirba implikuoja, kad Seimo nariai dirba lėtai, o priešprieša pagrįstas populiarus pasakymas norėta, kaip geriau, išėjo, kaip visada reiškia, jog išėjo prastai. Eufemiškai pavartoti veiksmažodžiai pakoreguoti, pamiršti iš esmės reiškia perspėjimą, jog generalinio komisaro reitingai kris, ir kaltinimą dėl teisinių žinių stygiaus. Kėdžių perstumdymo negatyvioji implikacija paremta aliuzija į Krylovo pasakėčią apie žvėrių orkestrą, kuriam niekaip nesisekė groti, net ir perstumdžius kėdes. Taigi pavadinimuose implikuojama įvairiais būdais ir priemonėmis, tačiau vis tas pat negatyvizmas.
Iš pavadinimo išryškėjęs akivaizdusis ar implikuotasis negatyvizmas suprantamas ir pateisinamas, jei tik jis išplaukia iš teksto – jo temos ar autoriaus požiūrio – ir atspindi visą tekstą, yra logiškas jo apibendrinimas, jo esmės raiška. Tačiau esama ir kiek kitokio, vien tik antraštėms būdingo negatyvizmo, kuris natūraliai neišplaukia iš teksto, atspindi tik vieną kurį jo aspektą, bet ne visą visumą. Jo net nebūtų galima pavadinti interpretaciniu, bet iškreipiančiu pagrindinę teksto mintį, nes į pirmą planą iškeliamos dažnai nereikšmingos smulkmenos, antriniai teksto aspektai. Vienas iš daugelio pavyzdžių – Tomo Jaruševičiaus gegužės 23 dieną pirmajame puslapyje spausdintame tekste Laisvės alėja dūsta nuo automobilių, kurio atakoje, kaip ir įprasta Kauno dienoje, įgeliama Kauno savivaldybei, plg., Pėsčiųjų takuose Kelių eismo taisyklių nesilaiko ne tik eiliniai vairuotojai, bet ir Savivaldybės darbuotojai bei svečiai. Iš paties teksto paaiškėja, kad situacija Laisvės alėjoje nėra tokia bloga, mieste „yra vietų, kur pažeidėjų aptinkama kur kas daugiau“, taigi ir čia pavadinimas tendencingas, o atakoje išryškintas ir apibendrintai pateiktas teiginys apie savivaldybės darbuotojus yra atsiradęs vienos, paskutiniame ketvirtajame skyrelyje citatos pagrindu: „Kokio supratingumo ir kultūros galima tikėtis iš eilinių vairuotojų, jei pėsčiųjų taką žyminčio kelio ženklo nepaiso netgi mūsų miesto Savivaldybės darbuotojai ar ten atvykstantys svečiai”,- prisiminė Eismo priežiūros tarnybos vadovas, kalbėdamas apie L.Sapiegos gatvę, vedančią Kauno valdininkų darbovietės link. Taip tekste paminėta viena su Laisvės alėja besiribojanti gatvė atakoje virsta pėsčiųjų takais apskritai, o pavadinime – nuo automobilių dūstančia Laisvės alėja. Tokių, vadinkime, dezinformacinio negatyvizmo apraiškų šiandienėje spaudoje apstu, todėl tie skaitytojai, kurie apsiriboja vien tik permesdami akimis laikraščių antraštes, rizikuoja susidaryti iškreiptą ir labai negatyvų minimų dalykų vaizdą. Tikėtina, kad būtent ši negatyvizmo atmaina yra atskirai antraštes kuriančio redaktoriaus darbo išdava, atsiradusi dėl redakcijos siekio bet kokia kaina patraukti skaitytojo dėmesį iškeliant net ir neutralių dalykų neigiamus aspektus.
Taigi antraštės – šių dienų spaudos blogio diskursas. Jis veikia mus įvairiai, sukeldamas sunkiai išmatuojamą, bet neabejotiną atsaką. Rašyti apie tai – tolygu gausinti diskursą šia tema, net ir turint kilnų tikslą padėti nuovokiam skaitytojui susiprasti ir nesileisti būti paveiktiems bet kokios rūšies negatyvizmo bet kokiame tekste. Tad apie neigiamus dalykus tenka rašyti tam, kad jie būtų mažiau paveikūs, mat suvokimas ir analizė sumenkina emocinį jų užtaisą.
