Dailius DARGIS – žurnalistas, aktyviai besidomintis tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse gyvenančių mūsų nusikalstamo pasaulio veikėjų užkulisine veikla. Tikriausiai daugelis iš mūsų esame skaitę D.Dargio pokalbius su, sakykim, nevienareikšmiškai vertinamu, Kauno nusikalstamo pasaulio „autoritetu“ vadinamu Henriku Daktaru, pravarde „Henytė“, taip pat greičiausiai daug kam įsiminė D.Dargio interviu su narkotikų prekeiviais, automobilių vagimis bei nuo mūsų šalies teisėsaugos Rusijoje, Amerikoje, Ispanijoje besislapstančiais gangsteriais. Objektyvumo dėlei vertėtų pabrėžti, jog už aštrias, demaskuojančias, gilias publikacijas D.Dargis ne sykį prieštaringos reputacijos veikėjų buvo paduotas į teismą. Kaltinimai skambėdavo maždaug šitaip: dėl „garbės ir orumo įžeidimo“. Tačiau D.Dargis iki šiol nėra pralaimėjęs nė vieno teismo, nė vienos bylos. Vytauto Didžiojo universitete žurnalistinių tyrimų autorius studijavo socialinių mokslų disciplinas. Pasak jaunuolio, „ši aplinkybė jam nė kiek netrukdo produktyviai dirbti žurnalistu, gvildenančiu kriminalines temas“. Iki 2008-ųjų daugiausiai narplioti Kaune įvykdytų žmogžudysčių, turto prievartavimo, vagysčių, gaujų tarpusavio rietenų atvejai. Nuo šių metų rudens viskas verčiasi aukštyn kojomis. D.Dargis persikėlė į Vilnių. Mat būtent čia įsikūrusi netrukus pasirodysiančio naujo leidinio „Balsas.lt savaitė“, kuriam vadovaus pats D.Dargis, redakcija. Kol kas visų smulkmenų bei detalių naujojo leidinio vadovas konkurencijos sumetimais atskleisti nenori. Jis tik pabrėžė, kad naujasis leidinys pasirodys kartą per savaitę, bus 40 puslapių storio, be to, kiekviename jo numeryje bus skelbiama išsami, analitinė publikacija apie žinomų veikėjų šešėlinės veiklos pusę. Taigi šis interviu – tai pasakojimas, su kokiais sunkumais susiduria kriminalinėmis temomis rašantis žmogus. Su Dailiumi DARGIU kalbasi „XXI amžiaus“ priedo „Slaptieji takai“ žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Pirmiausiai norėčiau paklausti, kokie paties santykiai su dėde Alvydu Dargiu, kurio publikacijas apie Sovietų Sąjungos, Rusijos slaptųjų tarnybų veiklą Lietuvoje, apie slaptą nusikaltėlių ir teisėsaugos organų bendradarbiavimą esame visi skaitę. Gal būtent dėdė pastūmėjo pasirinkti kriminalinėmis temomis rašančio žurnalisto kelią?

Dėdė A.Dargis – man didelis autoritetas. Be jo patarimų, pamokymų, pastebėjimų būtų buvę sunku išsiversti, tvirčiau atsistoti ant kojų. Tačiau žurnalistu tapau kažkaip nejučiomis, natūraliai, niekieno ypatingai nei skatinamas, nei agituojamas. Kaip ir visi pradedantieji žurnalistai, taigi ir aš turėjau pereiti visus krikšto sunkumus. Kai kurie straipsniai redaktorių stalčiuose užsigulėdavo ne vieną dieną, kai kurias publikacijas tekdavę perrašinėti po keletą sykių. Dabar jau turiu nemažą pluoštą publikacijų, kurios skaitytojams, tikiuosi, įsiminė ne vienai dienai. Omenyje turiu pokalbius su narkotikų prekeiviu, automobilių vagimi ir gangsteriais, nuo mūsų teisėsaugos besislapstančiais užsienyje. Visos šios temos turėjo plačių atgarsių, kadangi mano pašnekovai atvirai pasakojo apie savo nelegalios veiklos užkulisius.

Kas tokiais atvejais sunkiausia? Susirasti pašnekovą ar jį įkalbėti viešai, atvirai pasidalinti turima informacija? Juk ne spaudai, ne diktofonui daug kas pasakoja labai įdomiai, smulkiai, remdamasis konkrečiais faktais ir pavardėmis. Bet belieka įjungti diktofoną, ir visi atvirumai kažkur išgaruoja…

Su tokia situacija susidūriau ne sykį. Susitikti kriminalinio pasaulio atstovą ir paprašyti jo neoficialaus komentaro – viena. O įkalbėti kriminalinio pasaulio atstovą, kad šis savo įtarimus, pastabas, žinias įkalbėtų į diktofoną, – visai kas kita. Per savo daugiau nei dešimt metų trunkančią žurnalistinę karjerą susirinkau daug pikantiškų faktų, detalių, informacijos. Bet būna ir tokių atvejų, jog negaliu niekur viešai tos informacijos paskelbti, nes ji neparemta jokiais įrašais, įrodymais. Štai kad ir keli pokalbiai su Kauno nusikaltėlių pasaulio autoritetu tituluojamu Henriku Daktaru. Toli gražu ne viską jis leido įsirašyti į diktofoną. Beje, patys įdomiausi dalykai, kuriuos jis išdėstė, būtent ir buvo „ne spaudai“…

Kiek kartų teko bendrauti su H.Daktaru? Kokį įspūdį jis paliko? Pasipūtęs, išdidus ar draugiškas, pagarbus, mandagus?

Pirmą kartą pas „Henytę“ nuvykau 2003-aisiais. Manęs pasiimti atvažiavo jo vairuotojas. Tuo garsiuoju sidabriniu „mersu“ tamsintais langais. Atvažiavo tiesiai prie redakcijos. Nuvežtas buvau į Vilijampolėje esančią Naujalio gatvę, kur iki šiol Kaune gyvena H.Daktaro motina. Iš pradžių jaučiausi labai nejaukiai. Kuklioje kavinėje sėdėjo H.Dakataro aplinkos žmonių. Stambių vyrukų su aukso grandinėmis. Visai kaip iš filmų apie nemirtingąją Italijos mafiją. Bet H.Daktaras su manimi kalbėjo labai draugiškai, kaip lygus su lygiu. Jo paties vaikystės kambaryje, kur užaugo. Pasipūtimo – nė kruopelės. Išdidumo – nė trupinio. Tuo metu jis apie problemas kalbėjo labai aštriai ir pakankamai atvirai. Jis tarsi demonstravo, kad tarp jo ir manęs – jokio skirtumo, kad manimi pasitiki. Jis buvo ką tik grįžęs iš kalėjimo. Tie metai buvo ypatingi. Vos tik kur nors Kaune kildavo susišaudymas, žurnalistai tuoj lėkdavo pas „Henytę“ komentaro. Tada H.Daktaras noriai dalindavo interviu. ONTT, VRM, Generalinė prokuratūra nuo bet kokių komentarų susilaiko, o H.Daktaras komentuoja.

Dabar, kiek žinau, jis niekam neduoda jokių interviu. Supyko ant žurnalistų. Beje, ir su pačiu jis susipyko, net buvo padavęs į teismą. Kaip tai atsitiko?

Iš viso su H.Daktaru esu padaręs keletą interviu. Labiausiai įsiminė antrasis interviu, duotas tuo metu, kai už grotų buvo pasodintas jo sūnus Enrikas. Su H.Dakataru tuo metu kalbėjau pirmiausiai ne kaip su kriminalinio pasaulio autoritetu, o kaip su tėvu, kurio sūnus atsidūrė už grotų. Juk sūnui buvo inkriminuotas nusikaltimas dėl nelegalios prekybos narkotikais, o rimti, save gerbiantys gangsteriai niekada nesivelia į narkotikų verslą. Trečiasis susitikimas įvyko dėl mįslingo susišaudymo „Vilijos“ kavinėje, kai iš automatų „Kalašnikov“ buvo nužudyti penki visai nieko dėti žmonės, aplinkybių. Dabar akivaizdu, kad tąsyk žuvo vyrai, nei oficialiai, nei neoficialiai nesusiję su H.Dakataro aplinka. Kalbinti kriminalistai tvirtino, jog nužudytųjų pavardžių nebuvo net jų suvestinėse.

Koks paties požiūris į tas skerdynes, surengtas „Vilijos“ kavinėje? Būta kalbų, jog galbūt užsienio šalių slaptosios tarnybos tuo metu norėjo destabilizuoti padėtį nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje? Juk ėjo 1993-ieji…

Iš tiesų tais metais būta daug svarbių įvykių. Iš Lietuvos išvestas paskutinis Rusijos armijos dalinys, Lietuvą aplankė popiežius Jonas Paulius II, kilo vadinamasis Kauno savanorių maištas. Beje, apie tuos laikus davęs interviu H.Daktaras neleido įsirašyti į diktofoną kelių svarbių versijų, kas, jo manymu, galėjo siekti jo mirties. Svarbu dar ir tai, kad su mafija tikrai nesusiję vyriškiai buvo sušaudyti tuo metu, kai H.Daktaras su savo keliais vadais pasitraukė į kitą kambarį. Žodžiu, neatmestina versija, jog tie penki nelaimėliai atsidūrė, kaip liaudis sako, „ne tuo metu ne toje vietoje“. Tad kam prireikė to kraujo? Versijos, kad tai būta užsienio specialiųjų tarnybų, siekusių bet kokia kaina destabilizuoti padėtį Lietuvoje, darbas, – tikrai neatmesčiau. Šios versijos tuo metu neatmetė ir H.Daktaras. Visi tokie sutapimai buvo labai panašūs į pastangas Lietuvoje sukelti sumaištį.

Tačiau būtent po panašių publikacijų bendravimas su H.Daktaru baigėsi…

Net nežinau, kodėl jis taip stipriai supyko ant manęs. Gal pasirodžiau per daug landus, įkyrus, gal jam pasirodė, kad mano publikacijos, kurių tuo metu tikrai būta gausu, kenkia jo reputacijai, skatina teisėsaugą jį vėl sodinti už grotų? Jam vienu metu, matyt, buvo itin nenaudingas visuomenės dėmesys, ir jis ėmėsi teisinių priemonių mane nutildyti. Tačiau šioje istorijoje aš buvau visiškai išteisintas.

Kaip įvertintumei šiandieninę Lietuvos padėtį? Kokia dabartinė mafija, kur jos stipriosios ir silpnosios pusės?

Nusikalstamo šešėlinio pasaulio atstovai dabar visai nepanašūs į tuos, kurie Lietuvoje siautėjo 1992 – 1997-aisiais. Nūnai nėra tokių žiaurių žmogžudysčių, grubių turto prievartavimų. Šiandieniniai nusikalstamo pasaulio veikėjai dabar sėkmingai verčiasi prekyba žeme, akcijomis, nekilnojamuoju turtu, gauna iš bankų solidžių kreditų sumas savo firmoms, įmonėms. Pavardžių neminėsiu, bet keletas praeityje garsių nusikaltėlių šiandien tapo visuomenėje labai gerbiamais veikėjais, oficialiai, viešai palaikančiais ryšius su aukščiausio rango valdininkais, ministrais, Seimo nariais. Lietuva niekuo arba labai mažai kuo skiriasi nuo panašaus likimo valstybių. Nusikaltėlius su beisbolo lazdomis, „kalašnikovais“ ir raumeningomis rankomis keičia vadinamosios „baltosios apykaklės“. Dabar vyksta ne kumščių, ne šūvių, bet protų karas. Nemanau, kad mafija nūnai būtų labai įsigalėjusi Lietuvoje. Kas ką besakytų, o mūsų šalyje užtektinai rimtai pasitvarkyta. Tačiau neatmestina, jog vis tik egzistuoja slapti valdžios ir nusikaltėlių ryšiai. Štai kad ir vieno liūdnai pagarsėjusio Kauno veikėjo žmonos vizitas pas VRM vadovą. Lyg ir nieko blogo, nieko labai baisaus. Ir vis dėlto – įtartina, verčia suklusti. Tokių atvejų – dešimtys.

Kodėl pagerėjusi šalyje kriminogeninė padėtis? Nusikaltėliai išsišaudė tarpusavio rietenose ar mūsų policija tapo galingesnė, rimtesnė? Juk specialiųjų ir slaptųjų tarnybų Lietuvoje – sočiai. Būtų keista, jei padėtis nė kiek ne gerėtų.

Čia įžvelgiu visko po truputį. Tačiau užtektinai esama ir neraminančių žinių. Sakykim, turiu informacijos, jog kai kurie teisėsaugos skyriai, kuriems pavesta kovoti su nelegaliu narkotikų platinimu, iš tiesų patys užsiima prekyba jaunimo susibūrimo vietose. Taigi kriminalinio ir teisėsaugos pasaulio tarpusavio karas tapęs kur kas sudėtingesniu, sunkiau apčiuopiamu, suvokiamu.

Kaip vertini tuos atvejus, kai mūsų specialiosios tarnybos verbuoja asmenis, susijusius su nusikalstamu pasauliu. O už atviravimą jiems dovanoja nusikaltimus, sumažina bausmes. Intencijos – tarsi gražios. Bet ar esama realios naudos visuomenei?

Tokios pastangos pažaboti nusikaltėlius man asmeniškai kelia daug abejonių. Tiesa, kai kurie atvejai yra pasiteisinę. Tačiau yra kur kas daugiau atvejų, kai iš to teisėsaugos ir nusikaltėlių bičiuliavimosi nebūta jokios realios, jokios apčiuopiamos naudos. Tiesiog vieni kitus vedžiojo už nosies, ir tiek. O laiko, jėgų ir pastangų sugaišta itin daug. Nemanau, kad tai – efektyvi priemonė. Nusikaltėliai nėra kvaili, kad nežinotų, jog, bendradarbiaudami su policija, pasirašo sau mirties nuosprendį.

O Rusijos slaptosios tarnybos verbuoja mūsų nusikaltėlius, siekdamos savo politinių tikslų?

Žinau mažų mažiausiai du atvejus, kur galėtų būti įsipainiojusios Rusijos slaptosios tarnybos. Omenyje turiu kad ir tą neaiškią Rusijos naikintuvo katastrofą Lietuvoje ir VSD karininko Vytauto Pociūno žūtį Baltarusijoje. Abu atvejai – labai mįslingi. Tarsi kažkas mums norėtų parodyti, jog nesame tokie laisvi, kokie norėtume iš tiesų būti, tarsi kažkas norėtų mums įskiepyti baimės, jog esame dieną naktį stebimi, jog mus bet kada galima skaudžiai nubausti…

Tikriausiai esi susilaukęs raginimų liautis rašyti kriminalinėmis temomis? Kaip tokius raginimus įvardintumei – kaip rimtus grasinimus?

Atvirai man niekas niekad negrasino. O visokių juokelių, esą per tuos savo rašymus galiu prisišaukti bėdos, jog elgiuosi vėjavaikiškai, tampydamas liūtą už ūsų, susilaukiau nė vieno. Bet liautis rašyti tikrai neketinu.

„XXI amžius“ Nuotraukoje: kriminalinėmis temomis rašantis žurnalistas Dailius Dargis užpernai buvo užsitraukęs ir garsiojo kauniečio Henriko Daktaro, pravarde „Henytė“, rūstybę.

Views All Time
Views All Time
1573
Views Today
Views Today
1
0 0