Ne vienas žiniasklaidos stebėtojas, pasigedęs nešališkos spaudos, pareiškia, jog Lietuvoje nėra spaudos laisvės. Lyg nebūtų girdėjęs apie tikrą spaudos priespaudą rusų ir vokiečių okupacijų metais. Be to, sumaišomos dvi sąvokos – „laisva spauda“ ir „spaudos laisvė“.

Dabar Lietuvoje gali leisti laikraščius, žurnalus, lankstinukus ir knygas. Gali netrukdomas rašyti tiesą, nepamirštant, kad tiesa ne visiems patinka. Kartais matome, kaip, „rašytojai“ gerokai pasipelno iš melo. Tačiau turėtų būti aišku, kad turime pakankamai spaudos laisvės.

Daug sudėtingesnis yra „laisvos“, „nepriklausomos“, „nešališkos“ spaudos (ir žiniasklaidos apskritai) klausimas. Yra pagrindo abejoti, ar iš viso tokie dalykai įmanomi. Laikraščiai ir žurnalai berods yra leidžiami dviem sumetimais: arba grynai kaip verslas – pelnui, arba asmeninėms bei grupių idėjoms garsinti. Kadangi tam reikalingas kapitalas, aišku, jog ne visi gali pasinaudoti ta spaudos laisve. Tačiau jei valstybėje yra bent šioks toks spaudos laisvės pasirinkimas, skaitytojas turi laisvę apsispręsti, į kurį spaudos leidinį „investuoti“ savo pinigus, perkant ar prenumeruojant skaitinius. O lito ar kelių tūkstančių litų nubyrėjimas į konkurentų kišenes gali privesti prie bankroto net ir ant didelio pinigų maišo pasilypėjusį leidėją. Tad susipratusių skaitytojų skonis ar apsisprendimas iš dalies yra atsvara kapitalui.

Grįžkime prie spaudos nešališkumo ar nepriklausomumo klausimo. Jei laikraštis leidžiamas dėl pelno, leidėjas samdo redaktorių, kuris taip redaguotų, kad laikraštis patrauktų vieną skaitytojų sluoksnį ir neatstumtų kito.

Sakoma, kad laikraščiai mėgsta išpūsti sensacijas. Tačiau ne visas. Jeigu, pavyzdžiui, JAV leidinys iš dalies išsilaiko iš „Fordo“ automobilių prekybos skelbimų, jis tikrai neišpūs nors ir sensacingos avarijos, kilusios dėl kokio nors „Fordo“ firmos automobilio mechaninio gedimo. Gal pasielgtų priešingai, jei avarijon būtų įpainiotas „Fordo“ konkurento automobilis. Tas pat taikoma ir politinėms „avarijoms“. Taip pat negalima tikėtis, kad pelno leidinys nepasirinktų, apie kurias dvasines vertybes rašyti daugiau, apie kurias – mažiau.

Finansiškai sunkiausia išsilaikyti ideologiniams leidiniams. Kadangi leidžiami mažesniu tiražu, jie negauna brangių skelbimų, o tai stabdo jų leidimą. Į juos šnairuoja jų ideologiniai priešai, o ideologiniai draugai savo pinigais dažnai palaiko savo priešo spaudą, nors čia pat skundžiasi jos „nešvarumu“. Todėl ideologinių leidinių leidybos nuostolius padengia turtingi rėmėjai, religinės, patriotinės ar politinės organizacijos, arba leidinys užsidaro. Man 1985-1987 metais teko redaguoti konservatyvų „amerikanistinį“ savaitraštį, skirtą Pietvakarių Floridai. Kadangi leidėjai turėjo pasiskolinti pradinį kapitalą, jam atsverti naudojo pasiaukojusių dviejų jaunų šeimų darbo jėgą, ir tai padėjo laikraščiui kurį laiką išsilaikyti. Tačiau, nors laikraštis buvo patrauklus tarp dešiniųjų ir ne vienas jį prenumeravo JAV kariams Vakarų Berlyne bei Pietų Korėjoje, negavo pakankamai skelbimų. Kadangi leidėjai, būdami babtistai, nepriėmė pačių pelningiausių – alkoholio ir rūkalų – skelbimų, tas ideologinis laikraštis užsidarė. Vadinasi, laikraščiai nėra visai nepriklausomi: visi nuo ko nors ar kam nors priklauso. Todėl, skaitant ir mūsų spaudą, bandant atspėti, kam ji priklauso, kartais geriau tai pavyks ne skaitant tai, ką tas laikraštis rašo, o pastebint tai, ko nerašo. Šiuo metu pas mus spaudoje pilna kaltinimų ir žymių valdžios žmonių nuodėmių skaičiavimų. Tačiau į akis krenta tai, kad kai kurie, irgi prasikaltę valdžios vyrai, tuose puolimuose neminimi. Lyg jų nebūtų. Tad kai visi minimieji tampa purvini, neminimieji savaime lieka „švarūs“. Yra net sakoma, kad žiniasklaida padaro daugiau žalos žmonių galvosenai nutylėjimais negu kalbėjimais. Tuo būdu publikai siekiama įteigti, apie ką kalbėti, kuo sielotis ir pamiršti kitus, gal svarbesnius, žiniasklaidos nutylėtus klausimus.

Paminėtina, kad ir mūsų išeivijos laikraščiai okupacijos metu nebuvo visai laisvi ar nepriklausomi. Jie priklausė pirmiausia nuo leidėjų ideologijos ir nuo prenumeratorių bei skelbėjų pažiūrų. Dargi (vienur daugiau, kitur mažiau) priklausė nuo gyvenamojo krašto vyriausybių malonės. Kraštų vyriausybės palaikė vos išsilaikančią etninių grupių spaudą įvairia finansine parama: per politikų gerai mokamus skelbimus rinkimų metu, per tiesioginę paramą etninei kultūrai (ne politikai!) kaip, pavyzdžiui, Kanadoje. Amerikoje įvairių tautų laikraščiai daugiausia buvo išlaikomi jų pačių spaustuvių pajamomis. „Geras“ laikraštis gaudavo pelningus vyriausybės leidinių spausdinimo užsakymus. Tad nebuvo labai pelninga stipriai atvirai kritikuoti vyriausybės ar kurios nors partijos užsienio politiką, kaip, pavyzdžiui, „biznį“ su sovietais, kuris iš tikrųjų palaikė vergų imperiją nuo sužlugimo.

Tad idealus laikraštis būtų toks, kurio leidėjas nesirūpina nei pelnu, nei kuria nors ideologija. Tokio laikraščio redakcijos nuomonė būtų išreiškiama jos vedamuosiuose, publicistų nuomonė – jų skiltyse, o įvykių ir kalbų pranešėjai (reporteriai) būtų visai objektyvūs ir vadovautųsi tradicinėmis reporterių „5K“ taisyklėmis pranešti „kas, kur, kada, kaip ir kodėl“.

Tačiau, aišku, tokį laikraštį nelengva rasti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Todėl, ieškodami tiesos ir teisingumo daigų, mūsų žiniasklaidoje turėtume vadovautis motinų ir močiučių patarimu ko nors ieškantiems vaikams: ieškok kaip duonos.

Views All Time
Views All Time
4076
Views Today
Views Today
1
0 0