„Lietuvos Rytas” kovoja prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią
Teiginys: Kas perka „Lietuvos Ryto” laikraštį, gali į savo namus parsinešti nelaimę.
Įrodymas: Laikraštis neigiamai įtakoja žmogaus psichiką ir formuoja ydingas vidines nuostatas.
Dėstymas:
* „Lietuvos Rytas” vadovaujasi karo laiko nuostatomis
„Lietuvos Rytas” kovoja prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Tai išduoda ir jų „redakcijos skilties” reikalavimas, jog Bažnyčia atsisakytų savo veiklos, kuri įvardijama, kaip „pretenzija primesti savo valią visai visuomenei” (2000m., nr. 300., psl. 4). Bažnyčia iš viso neturi teisės egzistuoti padorioje visuomenėje, nes jos galva – popiežius sega sifiliu ( nesenas straipsnis, kuriame dėl didelio noro sukompromituoti šv. Tėvą, pamirštama net gydytojo etika).
Karo laiko nuostata liepia sunaikinti kiekvieną, kuris nešioja priešiškos stovyklos uniformą. Kas iš tikrųjų yra kaltas bus galima išsiaiškinti pasibaigus karui. Šiuo metu tampa pavojinga viešoje vietoje pasiskelbti esant kunigu. Jei ir nieko neužkabinsi, gali susilaukti neadekvačios priešiškos reakcijos. „Lietuvos Rytas” nemėgsta laisvų asmenybių.
Bažnyčia turėtų išdrįsti įvardyti mūsų visuomenėje tuos reiškinius, kurie didina chaosą ir realų blogį. Nors Bažnyčia nugalėjo, ji vis dar neatsigauna po keturių dešimtmečių rezistencijos. Už ją visuomenė tepadėkojo formaliai. Tuo tarpu „Lietuvos Rytas” dar ir iš viso nepastebėjo, kad ši kova jau pasibaigė. Jam ir toliau vaidenasi Bažnyčios reakcingumas.
Mano giliu įsitikinimu „Lietuvos Rytas” murgdosi neapykantos ir pagiežos baloje. Jų blūdas yra daug subtilesnis ir klastingesnis, nei pirmtako – „Komjaunimo Tiesos”. Tada šie atvirai išsakė selektyvinę poziciją. Dabar jie naudoja maskuojančias frazes: „Nesantaikos ir netolerancijos dvasia turi būti palikta…”, ar net nugirstas priešininko stovykloje: „Dievas yra meilė” (2000m., nr. 300., psl. 4). Tačiau tai, ką jie už šių žodžių slepia, man kvepia smala.
Terminuose ir vidinėse nuostatose padėtų nepasiklysti R. J. Livton knyga „Nacių gydytojai: medicinis žudymas ir genocido psichologija” (Basic Books, 1987). Čia pvz. rašoma, kad Vokietijoje ketvirtame dešimtmetyje nepilnaverčius vaikus ir kitus pasmerktuosius į trisdešimtį mirties stovyklų veždavo automobiliai, ant kurių šonų didelėmis raidėmis būdavo užrašyta: „Gerbūvio ambulatorinė tarnyba”. Ypač „Lietuvos Rytui” reikėtų išsiaiškinti ką jis turi mintyje tardamas tokius žodžius kaip „meilė”, „tolerancija” ir „gerbūvis”.
* „Lietuvos Rytas” yra moralinio reliatyvizmo pionierius.
Laikraščio etinės nuostatos yra minimalios. Laikraščio puslapiuose galime surasti vis kitokį, vienas kitam prieštaraujantį moralinio vertinimo standartą. Galima rasti straipsnių, kuriuose iš viso kvestionuojamas moralės reikalingumas.
V. A. Jadov mano, kad „moralinis reliatyvizmas siejasi su amoralumu” (Socialinio asmenybės elgesio prognozė. Peterburgas, 1997, 554p.). Taigi jeigu norime kalbėti nuosekliai bei logiškai, tai turime pasakyti: ‘Lietuvos Ryto' laikraštis yra amoralus.
* „Lietuvos Ryto” amorali laikysena bendražmogiškų vertybių atžvilgiu.
Nereikia perskaityti daug knygų, kad suvoktum jog egzistuoja neliečiamos bendrosios vertybės. Jos „dėl savo fundamentalumo ir neišvengiamumo laikomos privalomomis visiems žmonėms. Jos dažnai įkūnytos įstatymuose ir išreikštos teisėmis, apima socialinę moralę, daugelį fundamentalių demokratinių principų…” (T. H. McLaughlin. Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Kaunas, 1997, 24 p). Asmenines arba dalines vertybes skelbia religija bei įvairios filosofinės sistemos. Taigi Bažnyčia ne tik apglėbia bendražmogiškas vertybes, bet ir pateikia spektrą vertybių, kurios gerokai sutaurina visuomeninio gyvenimo standartus. Jeigu pastarosios negali būti teisės aktais įsakomos laikytis visiems žmonėms, tai bendražmogiškosios – taip. Tuo tarpu „Lietuvos Rytas” šios mokyklinės tiesos nežino. Jis, išpildamas vandenį, nori išmesti laukan ir kūdikį. Tai yra amoralu.
Laikraščio kraštutinis sudavatkėjimas turi giluminę priežastį – laikraštis tapo monstru, kuris kovoja su jo sieloje apsigyvenusiomis baimės ir įtarumo šmėklomis. O mosuojant lazda tamsoje, nukenčia tiesa, teisingumas ir gėris.
Bendražmogiškos vertybės nėra uola, kurią galima talžyti be pražūtingų pasekmių. Šie pamatai trupa. Kartu transformuojasi ant jų rymantis visuomenės pastatas. Pastebime, kad kai kuriose ypač senovinėse kultūrose gyvybės negerbimas, pavyzdžiui, leidimas tėvams apsispręsti auginti ar nužudyti savo kūdikį, genocidas ypač socialinių neramumų metu, rasizmas ar kankinimai, yra priimta ir legalu. Taip ir šiandien bendrosios vertybės buvo minamos Jugoslavijos kare, pažeidžiamos kituose krizės regionuose, su jomis eksperimentuojama ir Lietuvoje.
Galbūt „Lietuvos Ryto” redaktorius paklaus kuo jis čia dėtas. Ar jis gali suvalgyti tokį didelį dramblį, kuriuo yra bendražmogiškos vertybės? Taip, jis gali, jei valgys po kasnelį, ką jis sėkmingai ir daro. Prie visuomeninių tragedijų einama mažais žingsniais. O išaušus tai dienai, jau niekas nesiaiškina kas dėl to buvo kaltas. Neduok, Die, tokio ryto Lietuvai.
* „Lietuvos Ryto” karas prieš visuomenę
„Lietuvos Ryto” straipsniuose galime rasti daug apeliavimo į moralę, kai kalba pakrypsta apie politikus. Taip pat yra akivaizdu, kad kitus vertinant yra nesigaudoma kas yra elementarūs moraliniai principai. O gal jie, laikraščio nuomone, tėra „Marijos Žemės” „kultūros prieskonis”? Šis nenoras išmokti atmintinai bendrųjų vertybių sąrašą, išduoda aplamai moralinės sąmonės nebuvimą.
Ar įmanoma kalbėti apie demokratinės visuomenės kūrimą, kai jos pamatą – bendražmogiškas vertybes – didžiausią skaitytojų ratą turintis laikraštis ardo ir keičia į nihilizmo ir etinio reliatyvizmo rentinį. Joks seimas ir jokia vyriausybė neprikels Lietuvos, jei jos žmonėms bene kiekvieną dieną užkoduotai ir subtiliai bus peršama mintis, kad bendrosios vertybės yra atgyvena.
* Keletas „Lietuvos Ryto” nusikalstamos veikos pavyzdžių
1. Iš šio laikraščio puslapių į mus padvelkia tai, ką S. Freud vadino „psichologiniu minios skurdu” (Gesammelte Werke. Bd. 12, 1992, 475 p.). Laikraštis sėkmingai skatina mūsų visuomenėje polinkį dvasines vertybes pakeisti materialinėmis bei jomis matuoti gyvenimo kokybę. Taip ne be „Lietuvos Ryto” didelės pagalbos mūsų visuomenė pamažu mutuoja į konsumistinę visuomenę.
Nusikaltimų ir savižudysčių skaičiaus didėjimą reikėtų sieti ne tik su ekonomine situacija. Tai yra ir akivaizdi protesto forma prieš asmenybę niveliuojančią „Lietuvos Ryto” dideliu tiražu peršamą kultūrą. Galima kritikuoti jaunimą, kad šis nepajėgia subręsti bei surasti bendrąsias vertybes. Tačiau kaip tai bus įmanoma krašte, kuriame skurdas užkariauja vis naujas erdves?
2. „Lietuvos Rytas” savinasi teisę sukurti „idealią normą”. Tai yra pastanga prievartauti žmogaus sąmonę. Apie ką kalbu?
Pasak R. Schenkel „pvz. eskimai žodžiu „inoit” vadino save: „mes žmonės virš visų”. Priklausantys šiai išskirtinei grupei reprezentuodavo idealią normą, o visi kiti „likdavo” be vertės, be garbės. Jie būdavo vadinami tokiais žodžiais, kaip „barbaras”, „pagonis” …” (R. Schenkel. Lebensformen im sozialen Feld und menschliche Sprache // Homo N.10, 1959 ). Šią „idealią normą” kūrė visi gigantai, tokie kaip naciai, komunistai. Atrodo kad „Lietuvos Rytas” taip pat pasijautė pakankamai užaugęs sukurti savą „idealią normą”. Net be gilesnės analizės matyti, kad tautiniai bruožai, religiniai įsitikinimai ar ir tos elementarios socialinės dorybės daugiau apibūdina „pagonį” ir „barbarą” nei ‘Lryto' žmogų.
Minios psichologai pateikia faktą: daugelyje žmonių galima tuo pat metu sužadinti vienokią ar kitokią nuotaiką, įteigti pajautimus. Tuo metu įvyksta tai, ką filosofai vadina „abaissement du niveau mental”. Dėl žmonių polinkio vadovautis viešosios nuomonės stereotipais „Lietuvos Rytas” turi realią galimybę įteigti savąją „idealiąją normą”. Todėl jis tampa pavojingas.
Ekonomikoje monopolistai yra nepakenčiami. Kodėl jie yra toleruojami žiniasklaidoje? „Lietuvos Rytas” yra pajėgus kurti viešąją nuomonę, primesti užsakytą tiesą, sukurti savą tabu sistemą, atimti asmeninio apsisprendimo teisę. Jokia protinga visuomenė nesuteiks tokios didelės galios vienam leidiniui. Todėl derėtų šį laikraštį suskaidyti į mažesnius vienetus, ar bent paremti konkurentus. Antraip ateis laikas, kai monstras atgis ir tamps neprognozuojamas.
3. Koks yra „Lietuvos Ryto” žmogus? Dėkui Dievui, tai kol kas nėra Ničės antžmogis ar homo sovieticus. Jo „ideali norma” dar neturi daktaro Frankenštaino eksperimento bruožų. ‘Lietuvos Ryto' žmogų kol kas gali apibūdinti „puolimo – griebimo – bėgimo” reakcija (fight – flight – reaction) (plg. W. R. Biion. Experiences in Groups. London, 1961). „Lietuvos Ryto” laboratorijoje toks tvarinys suranda saugumo jausmą ir krypties pojūtį. Laikraščio peršami mąstymo ir elgesio stereotipai užmigdo kritinį mąstymą. Šiam žmogui nėra reikalingos bendražmogiškos vertybės kaip orientyras.
* „Lietuvos Ryto” moralinė atsakomybė
Nereikia būti naiviam ir manyti, kad, blogėjant gyvenimui Lietuvoje, augant jaunimo nusikalstamumui, stiprėjant nihilizmo dvasiai, „Lietuvos Rytas” už tai yra neatsakingas. Joks protingas žmogus nepatikės, kad turintis didžiausią auditoriją laikraštis, yra negatyvių reiškinių visuomenėje tik registratorius. Didžiausias Lietuvoje leidinys gyvenimą ne tik atspindi, bet jį ir įtakoja. Perpratus laikraščio vidines nuostatas, nesunku suprasti į kokią pusę.
Akivaizdu, kad mes sėkmingai keičiame „tarybinę demokratiją”, kaip sako R. Dahrentorf, į „demokratiją be laisvės” ( plg. R. Dahrentorf. Gesellschaft und Freiheit. Munchen, 1961, 344 p.). Plaukiame tame pačiame laive, tačiau mums palikta tik galimybė būti paklusniais ir tikėti, kad viskas bus gerai. 'Lietuvos Ryto' primetama kolektyvinio mastymo matrica atima galimybę būti laisvais ir nepriklausomais.
„Lietuvos Rytas” mažai tesirūpina sujungti etiką ir savo ekonominę mutaciją. Todėl jis tampa vis daugiau panašus į plaukiantį link barbarizmo su žmogiškuoju veidu eros Titaniką.
* Keletas palinkėjimų
Katalikų Bažnyčia gali ir turi surasti savo vietą visuomenėje bei dirbti žmonių labui. Valstybė turėtų apsaugoti Bažnyčią nuo „Lietuvos Ryto” gebelsiškos propagandos mašinos. „Lietuvos Rytas” galėtų tapti tolerantiškas ir atsisakyti ambicijų monopolizuoti tiesą. O jeigu tai jiems virš jėgų, tegul jie bent išsiaiškina kas yra tiesa. Prieškonvencinis moralinių samprotavimų lygmuo jiems garbės nedaro.
Belieka tikėtis, kad visuomenėje suveiks savisaugos instinktas. Reikia bijoti tų, kurie nenori gilintis kas yra tiesa, tačiau turi mažai ribojamą galią.
Provincijos miestelyje pasikeitė tik iškabos. Čia taip pat kaip ir anksčiau tenka gyventi bijant.
