Laikraštis monitoriuje

Internautų (kalbininkai siūlo keisti “tinklininkais” arba – kiek rimčiau – “tinklažmogiais”) Lietuvoje dar nedaug, bet neišvengiamai ir negrįžtamai daugėja, tad, žinoma, gausėja internetinės žiniasklaidos skaitytojų ir didėja tokios žiniasklaidos svoris, o ir ji pati tvirtėja. Tiems, kurie skundžiasi mūsų dienraščių kokybe, taip pat randasi šiokia tokia alternatyva.

Žinoma, mūsiškiai interneto laikraščiai (“Straipsniai.lt”, “Omni laikas”, “Delfi”) galbūt niekada neprilygs tokiems kaip amerikiečių “Slate” arba “Salon”, bet pagrindas yra neblogas, o erdvės tobulėti taip pat esama. Žurnalistinę medžiagą šie leidiniai daugiausia ima iš kitų šaltinių, daugiausia iš žinių agentūrų, bet taip pat iš spaudos ir net iš televizijos pranešimų, pvz. “Delfi” (www.delfi.lt) pateikia tik LNK pranešimo įvadą ir nukreipia į patį šaltinį, kur tą pranešimą galima iškart pasiklausyti ir pasižiūrėti, ir čia jau yra tai, ko popierinė spauda negali pateikti. Kitas pranašumas prieš pastarąją, žinoma, operatyvumas – šiuo atžvilgiu internetinė spauda panašesnė į radiją ir televiziją negu į popierinius laikraščius, kurių žinios pateikiamos tik vieną kartą per parą. Bet čia išlieka ir laikraštinis pranašumas prieš radiją bei televiziją – visą informaciją galima atsiversti tada, kada nori, o ne tik tada, kada transliuojama. O informacijos daug – be politinių ir kitokių žinių, taip pat kinas, televizija, pramogos, orai ir t. t.

Palei turinio dugną esama ir kultūros. Čia ir vėl daugiausia pranešimų iš kitų šaltinių, pvz., šią savaitę ir “Delfi”, ir “Omni laikas” pateikė “Baltų lankų” informaciją apie Doloresos Kazragytės knygą. Nusileidę nuorodų stulpeliu dar žemiau, “Omni laike” (www.omni.lt) rasime ir humoro: “Interneto folkloras”. Keletas tinklalapių iš ciklo “Keletas minčių” nelabai pralinksmins. “Kai laivas ima skęsti, paprasčiausia – pervadinti jį į povandeninę valtį”: ir gramatika, ir leksika (“podvodnaja lodka”) aiškiai išduoda prastą vertimą iš rusų kalbos. O štai čia vertimą iš ten pat išduoda saldofoniška juokelio dvasia: “Karininkas: “Merginos, paskui mane į rūsį. Mokysiu atiduoti pagarbą”.

Geresnių pokštų esama rubrikoje “Ar žinote, kad…”:

Ledai, plaukiantys Nerimi ir Nemunu, yra gaminami Baltarusijoje ir karinio tranzito dėka per Lietuvą sėkmingai pasiekia Kaliningradą, kur yra išmontuojami.

Dvasingi Rytai kas rytą pagamina mums saulę, kurią kas vakarą praryja nedvasingi ir godūs Vakarai.

Dar geresni spalio 30 d. pasirodę fragmentai “Nuo kvailumo neapdrausi…”: “Neišgalvoti draudiminių įvykių aprašymai ir paaiškinimai, kuriuos vairuotojai pateikė draudimo bendrovėms informuodami apie įvykį”. Štai keletas pavyzdžių:

Maniau, kad šoninių durelių langas atidarytas, bet, iškišus pro jį galvą, paaiškėjo, kad jis buvo uždarytas.

Automobilis, važiavęs priešakyje, partrenkė pėstįjį, bet jis pašoko aukštyn, taigi aš jį vėl partrenkiau.

Telegrafo stulpas sparčiai artėjo. Aš stengiausi pasukti jam iš kelio, bet jis tuo tarpu rėžėsi į mano automobilio priekį.

Grįždamas namo, aš supainiojau namus ir atsitrenkiau į medį, kurio neturiu.

Gal tikrai neišgalvoti, nes tokius sunku būtų tyčia sugalvoti. Bet dabar (omni) laikas prisiminti, kad plūduriuojame politinio skandalo tirščiuose, ir, nors į pabaigą, grįžti prie rimtesnių dalykų. Ryškus “Omni laiko” pranašumas galbūt prieš visą kitą mūsų žiniasklaidą yra tai, kad čia mezgasi intelektualaus lygio politinis diskursas. Rubrikoje “Komentarai” pateikiami ir politikos apžvalgininkų, ir kultūros veikėjų, ir pačių politikų straipsniai, ir tai sukuria terpę, kurią turi daugelio Europos šalių žiniasklaida, bet kurios Lietuvoje iki šiol aiškiai stigo.

Įdomus yra ir “Omni laiko” “Gatvės tekstų” skyrius (pastaruoju metu – du Gintaro Beresnevičiaus tekstai apie Maskvos įspūdžius), taip pat “Pokalbiai”, kurių nemažai skirta kultūros temoms. Trečiadienį čia pasirodė Seimo pirmininko Artūro Paulausko atsakymai į tinklažmogių klausimus. Didelei daliai intelektualų Paulausko kandidatūra į prezidento postą per ankstesnius rinkimus atrodė tokia pat populistinė ir nepriimtina, kaip ir per pastaruosius – Pakso. Štai apie tai dabar, rodydamas savo politinę brandą, prabilo ir pats Paulauskas, komentuodamas šio skandalo paskatintą politinio apsivalymo siekį: “Svarbiausia, savo galveles galbūt pagaliau apsivalys tam tikra mūsų visuomenės dalis, per kiekvienus rinkimus nepajėgianti atsispirti vis naujo pranašo barstomiems pažadams-saldainiukams”. O toliau dar įdomiau:

Gink Dieve, nesakau, kad savo politinės veiklos pradžioje pats tokių “saldainiukų” nesu barstęs. Tai beveik kiekvieno pradedančio politiko metodas. Gaila, ne vien pradedančio. Kai politikas mato, kad visuomenei “saldainiukas” šiandien yra saldžiau nei normalus gyvenimas rytoj, jis vėl ir vėl juos barsto…

Štai čia ir esmė. Dabartinė Prezidentūros košė tikriausiai bus ištirta ir išsrėbta, bet šaknys, leidžiančios nokti politinio avantiūrizmo vaisiams, glūdi liaudyje (taip, būtent šis žodis čia tinka turbūt geriau negu “visuomenė”) ir tebėra stiprios. Nueinant nuo scenos vienam politiniam išsišokėliui ir populistui, liaudis tuoj pat iškelia kitą – šiuo atveju V. Uspaskichą, o žlugus jam atsiras dar kitas. Taip ir su partijom: vieną valdžiai imti sukurtą politinių perėjūnų ir karjeristų sambūrį keičia kitas, o paskui trečias toks pat: soclibai – libdemai – darbiečiai… Šia tema svarstė ir “Omni laiko” redaktorius Virginijus Savukynas straipsnyje “Pramoginių politikų poreikis Lietuvoje”.