Vilniaus Universiteto Žurnalistikos instituto iniciatyva opiausios žiniasklaidos ir žurnalistikos problemos buvo aptariamos seminare „Žiniasklaida: galia ir atsakomybė“, vykusiame kovo 16 dieną.  

Konferenciją pradėjusi VU Žurnalistikos instituto direktorė dr. Audronė Nugaraitė visiems priminė pagrindinius žurnalistikos principus ir atkreipė dėmesį į tai, jog daugelį jų Lietuvos žurnalistai ignoruoja. „Per pastaruosius keletą mėnesių Lietuvos žiniasklaida nagrinėjo vieną temą, o juk gyvenimas ėjo toliau ir žmonėms reikėjo informacijos apie visas gyvenimo sritis“, – kalbėjo ŽI direktorė.

Pasak pranešėjos, net ir tokio skandalo metu žurnalistai informaciją turėtų rinkti tik sąžiningais ir etiškais būdais, turėtų jausti itin didelę atsakomybę už kiekvieną savo žodį. „O šiandieninė situacija parodo, jog daugelis vadovaujasi principu, jog tikslas pateisina priemones“ – sakė A. Nugaraitė.

Žurnalistai – teroristai?

VU Filosofijos fakulteto, Politologijos katedros docentė dr. Lidija Šabajevaitė, savo pasisakymu griežtai kritikavo žurnalistų veiklą sakydama, jog šios profesijos atstovai nuolat pabrėžia žodžio laisvę, tačiau pamiršta nubrėžti šios laisvės ribas. Pasak docentės, žurnalistai motyvuodami vieną ar kitą savo rašinį teigia, jog visuomenė turi teisę žinoti tiesą net ir tuo atveju, jei tos tiesos žinojimas kenkia pačiai visuomenei.

Pritardama šioms docentės mintims, Europos komisijos delegacijos Lietuvoje Informacijos skyriaus vadovė Laima Pilukaitė išsakė griežtą savo poziciją apie tai, kaip žiniasklaida piktnaudžiauja visuomenės teise žinoti. „Nenoriu naudotis savo teise matyti žmonių lavonus“, – sakė ji, komentuodama „Lietuvos ryte“ penkis kartus išspausdinta nužudytos merginos nuotrauka, kai siautėjo kapinių maniakas.

Anot L. Šabajevaitės, žodžio laisvės labai greitai išsižadama, kai kalbama apie pinigus – žurnalistai labai dažnai teisinasi, jog kartais privalo tendencingai nušviesti įvykius, nes to reikalauja redaktorius. „Tačiau per daug dažnai jie tiesiog pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją, o skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas, neturėdamas kito informacijos šaltinio, tą žinią priima kaip tiesą“. Tokia auditorijos situacija žurnalistams suteikia dar daugiau galių: be to, kad tik retas pilietis informaciją gauna ne iš vieno leidinio, didžioji dalis lietuviškos žiniasklaidos auditorijos į informaciją reaguoja emocijomis, o ne protu.

Pasak docentės, žurnalistai iš visuomenės ir valdžios tarpininkų vis dažniau tampa aktyviais veikėjais ir naudodamiesi savo įtaka gali suformuoti vienokią ar kitokią nuomonę apie bet kurį žmogų ar visuomenėje vykstantį reiškinį. „Tai žinodami žurnalistai vis dažniau imasi diktato ir nuo visuomenės nuomonės formavimo pereina prie jos kontrolės.

Žurnalistai labai mėgsta save vadinti „ketvirtąja valdžia“, tačiau retai prisiima bet kuriai valdžiai privalomą įsipareigojimą – atsakomybę už savo veiksmus. „Tuomet iškyla klausimas – kam ir prieš ką tokiu atveju atsakingi žurnalistai? Sunku kalbėti apie jų profesionalumą ar reikalauti etikos, kai nėra kam atsiskaityti“, – teigė L. Šabajevaitė.

Galingi, bet atsakingi

Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius siūlė atkreipti dėmesį ir į tai, jog šiuo metu visuomenės informavimo įstatymas kiekvienam norinčiam suteikia teisę vadintis žurnalistu. „Ir šios profesijos atstovams kartais labai sunkiai sekasi derinti „viešus“ ir „privačius“ interesus. O pridėjus tai, kad šiuo metu žurnalistai beveik prieš nieką neatsakingi, galios ir atsakomybės santykis šiame darbe dar labiau išsikreipia galios naudai“, – situaciją komentavo D. Radzevičius.

LŽS pirmininko siūlymu, dar iki įstojimo į ES būtina teisiškai reglamentuoti profesionalaus žurnalisto statusą, kuris užtikrintų, jog tik tokį statusą užsitarnavę žurnalistai laikosi kokybinių šiai profesijai keliamų reikalavimų. „Tik tokiu keliu eidami galėsime sureguliuoti žurnalistų galios ir atsakomybės santykį“, – pabrėžė D. Radzevičius.

LTV laidų „Prašau žodžio“, „Ieškau darbo“ vedėjas Rimvydas Paleckis teigė, jog vienintelis būdas suformuoti informacijos vartotojo imunitetą ir apsisaugoti nuo žiniasklaidos manipuliacijų – pilietinis aktyvumas, išsilavinimas, savišvieta. „Nes ir labai atsakingų ir sąžiningų žurnalistų tarpe visada gali atsirasti žmonių, kurie pasinaudos žiniasklaidos suteikiamomis galiomis“ – sakė R. Paleckis.

Laikraščiu politiko neužmuši

„Ar iš tiesų žiniasklaida tokia jau galinga?“ – klausė „Respublikos“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas Frederikas Jansonas. Jis sakė nemanąs, jog žiniasklaidai ir joje dirbantiems žmonėms reikėtų priskirti tiek daug galios.

Pasak F. Jansono, žiniasklaida gali atskleisti įvykius arba faktus, paskatinti žmones imtis vienokių ar kitokių veiksmų, net padėti konkrečiam žmogui, tačiau ji neturi galios padėti didelei daliai žmonių, negali iššaukti politinės valios reikalaujančių sprendimų ar paveikti giluminių visuomenėje vykstančių procesų. „Ir norėčiau paneigti mintį, jog laikraščiu galima užmušti tiek musę, tiek politiką. Tokiu atveju jau seniai politikoje nebefigūruotų nemažai žiniasklaidai „nepatikusių“ politikų. Laikraščiu lengva užmušti paprastą pilietį, tačiau politikai net ir labai „mušami“ ir toliau lieka politikais, nebent jie yra atstatydinami kitų politikų,“ – kalbėjo F. Jansonas.

Profesionalai nereikalingi?

Po pranešėjų pasisakymų vykusioje diskusijoje L. Šabajevaitė iškėlė retorinį klausimą, ar žiniasklaidos priemonių šeimininkams reikalinga profesionalūs, geri žurnalistai. Pasak L. Šabajevaitės, savininkams tokių žurnalistų nereikia.

„Šiaulių krašto“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Arūnas Limantas pastebėjo, kad tendencijos nėra geros, žurnalistinio profesionalumo lygis smunka. „Leidėjus tenkina jaunimas, pigi darbo jėga. Jų manymu, geriau trys studentai nei vienas profesionalas. Maža to, galbūt profesionalui nepavyks „sulaužyti stuburo“, – sakė žurnalistas. Pasak jo, laikraščių finansinė situacija yra skirtinga. Paprastai gabesni žurnalistai pasirenka kitus, geriau apmokamus darbus ir žiniasklaidos srityje lieka dirbti ne patys geriausi.

VU Žurnalistikos instituto dėstytoja Virginija Krivickienė kalbėjo, kad verslo interesas žiniasklaidoje yra svarbiausias ir visuomenei sunku tai suprasti. Kiekvienas leidinys, anot V.Krivickienės, gali būti objektyvus tik politikų, o ne savo šeimininkų atžvilgiu. Tikrąjį objektyvumą sukuria žiniasklaidos priemonių visuma.

Views All Time
Views All Time
3944
Views Today
Views Today
1
0 0