Šiandien mes gyvename naujo tipo karo sąlygomis. Vyksta informacinis karas, kurio nepastebėti arba ignoruoti darosi nebeįmanoma. Jis prasidėjo iškart po to, kai Rusija susiorientavo naujojoje politinėje tikrovėje ir susivokė, kad Baltijos šalys, nepaisant jos grėsmingo tono, gąsdinimų ir diplomatinio bei ekonominio spaudimo, neišvengiamai taps NATO ir Europos Sąjungos narėmis. Kai paaiškėjo, kad šios šalys jau išslydo iš Rusijos tiesioginės politinės kontrolės sferos, teko imtis naujos strategijos, kurios pasekmes mes šiuo metu akivaizdžiai patiriame.

Į pagalbą pasitelkti revanšistai

Tiesą sakant, nieko naujo čia nėra. Neatsitiktinai 1991 metų sausio 13-osios kruvinieji įvykiai Vilniuje ir laisvės gynėjų žudymas prie televizijos bokšto buvo tiesiogiai susijęs su siekiu užvaldyti Lietuvos infomacinę erdvę – jau nuo tada sovietų smurtas ir karinė jėga buvo nukreipta visų pirma prieš laisvą ir nepriklausomą informaciją. Tai ir buvo informacinio karo pradžia.

Rusijos informacinis ir propagandinis karas prieš Lietuvą atgimė ir suintensyvėjo per nušalintojo Prezidento Rolando Pakso skandalą. Jau tuo metu tapo akivaizdus siekis užvaldyti Lietuvos informacinę erdvę, tam pasitelkiant mūsų pačių žiniasklaidą. Ateities politologai ir socialiniai analitikai paksogeitą neabejotinai analizuos ne tik kaip mėginimą destabilizuoti Lietuvą sukeliant joje pilietinį karą ar bent jau mažų mažiausiai pilietinius neramumus, bet ir kaip aršią kovą dėl viešosios nuomonės užvaldymo bei įsiviešpatavimo viešojoje erdvėje.

Tam nereikėjo ir pernelyg aktyvaus pačios Rusijos žiniasklaidos vaidmens – buvo meistriškai manipuliuojama vietiniais kvislingais ir revanšistais, nukreipiant juos prieš labiausiai provakarietiškas ir pilietiškas Lietuvos visuomenės grupes.

Sugrįžimas į šaltąjį karą

Informacinis ir propagandinis karas iš esmės yra ne kas kita kaip šaltasis karas. Jį Rusija jau akivaizdžiai kariauja prieš Baltijos šalis – tiesiog šis karas tai suintensyvinamas, tai kiek nuslopinamas.

Prieš 10 metų aktyvios Rusijos pastangos tarptautinėje bendrijoje diskredituoti Latviją dėl tariamos rusų mažumos diskriminacijos privedė prie Europos ir JAV įtikinėjimo, kad Latvija oficialiai švenčia SS latvių legiono jubiliejus ir sprogdina sinagogas. Tomis dienomis, kai vyko saujelės SS latvių legiono veteranų susibūrimas, „netikėtai“ įvyko sprogimas prie Rygos sinagogos. Vėliau panašių propagandinių atakų bei diversijų patyrė ir estai.

Mėginimai Baltijos šalis vaizduoti Europai kaip nacių simpatikes yra senas sovietų triukas, kurį pirkti gali tik politiniai analfabetai ir naivuoliai. Ką gi, tokių pakanka ne tik pas mus, bet ir Vakarų Europoje.

Laimei, šitie seni SSRS ir Rusijos triukai norimo rezultato nedavė.

Neverta abejoti, kad Lietuvos ir Estijos prezidentams atsisakius vykti į Maskvą švęsti Antrojo pasaulinio karo pabaigos (karo, kurį Sovietų Sąjunga su nacistine Vokietija kartu sukėlė ir kuris 1945 m. gegužės 9 dieną Baltijos šalims ir visai Rytų Vidurio Europai nesibaigė), bus pamėginta pereiti į naują informacinio karo fazę – karą dėl XX a. istorijos interpretacijos, arba tiesiog karą dėl oficialios ir teisingos Antrojo pasaulinio karo interpretacijos.

Šio karo esmė bus paprasta: Baltijos šalys neabejotinai bus vaizduojamos kaip beviltiškai pronacinės ir ksenofobiškos – visų pirma antisemitinės ir rusofobiškos – šalys, kurios esą iš esmės yra svetimos liberaliai Vakarų Europai ir kurios anksčiau ar vėliau taps galvos skausmu Europos Sąjungai.

Tyčiojamasi iš nepriklausomybės

Šiuo metu Rusija Lietuvoje aktyviai kuria savo informacinę zoną – Lietuvoje rusų kalba retransliuojamos net tokios Vakarų televizijos laidos kaip „National Geographic“ ir „Discovery“, jau neminint liūdnai pagarsėjusio rusakalbio Baltijos kanalo Latvijoje, kuriame mėginama atvirai perrašyti XX a. istoriją.

Pridurkime dar Rusijos geopolitikos doktriną skleidžiančių aukštųjų mokyklų steigimą Lietuvoje ir pastaruoju metu itin suintensyvėjusią rusų popso invaziją į Lietuvą, ir tada paaiškės naujosios informacinės zonos kūrimo mastai.

Bet ne visus šunis verta karti ant Rusijos geopolitikų, propagandistų, strategų ir socialinių inžinierių. Pakanka ir pačios Lietuvos šou verslo bei kitų profesinių sluoksnių laikysenų, kuriose nežinia ko daugiau – naivumo ar cinizmo. Tik kaip pasityčiojimą iš Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės, akibrokštą ir politinį skandalą galima traktuoti Rusijos šovinistinės ir militaristinės popmuzikos grupės „Liube“, šlovinančios buvusį sovietų karą Afganistane ir dabartinės Rusijos karą Čečėnijoje, gastroles Lietuvoje nuo kovo 10 dienos, kone per pačias kovo 11-osios iškilmes.

Lygiai kaip skandalingas yra tokių laidų kaip „Okna“ transliavimas per Lietuvos televizijos kanalus. Apskritai visa Lietuvos televizija, nelaimei, orientuojasi ne į pilietį ir civilizuotą žmogų, o į dvasios liumpeną.

O kaip šiame kontekste suprasti mūsų kalbinę politiką kino filmų ir televizijos laidų įgarsinimo atžvilgiu? Mūsų kalbininkai išmintingai nusprendė, kad būtina lietuviškai įgarsinti visus užsienio filmus, tokiu būdu neutralizuojant žalingą anglų, ispanų, vokiečių, italų ir prancūzų kalbų įtaką.

O Rusijos filmams, pasirodo, pakanka lietuviškų subtitrų ir jų lietuviškai įgarsinti nereikia – kitaip tariant, būtent rusų kalbai tobulinti yra sudarytos tobulos sąlygos, jas atimant iš tų, kurie norėtų žiūrėti nesudarkytą Vakarų kino ir televizijos produkciją – t.y. originalo kalbomis ir tik su lietuviškais subtitrais.

Mums mat nė motais, jog Nyderlandų, Švedijos, Suomijos ir kitų Europos šalių patirtis aiškiai byloja, kad būtent kino filmų ir televizijos laidų prieinamumas anglų kalba leido šioms šalims pasiekti masinį anglų kalbos mokėjimą ir vartojimą.

Tad Lietuva, kurioje tik apie 10 proc. gyventojų moka anglų kalbą, taip ir liks paprasčiausiai pasmerkta Rusijos informacinei zonai bei infomaciniam atsilikimui nuo Vakarų Europos šalių. Jei, aišku, artimiausiu metu mūsų visuomenės nepavyks perorientuoti į Vakarų kultūrinę produkciją bei Vakarų kalbas.

Kita vertus, kadangi Lietuvoje vienu iš pilietinės visuomenės formavimosi ir vakarietiškos politinės kultūros kūrimo forpostų tapo internetinė žiniasklaida, neverta abejoti, kad artimiausiu metu galima laukti atakų būtent prieš ją – greičiausiai mėginant kai kuriuos internetinius laikraščius tiesiog perimti iš provakarietiško elemento ir pajungti “teisingai“ Lietuvos ir Rusijos politinės situacijos interpretacijai.

Kultūrinio kolonializmo tąsa?

Kultūrinis kolonializmas anaiptol nėra pramanas ar fantazija. Menkos politinės kultūros ir silpnos tapatybės visuomenėms visada gresia realus pavojus gyventi pagal svetur rašomus scenarijus ir ne pagal savo pačių susikurtas taisykles. Gerai žinomas yra faktas, kad buvusios kolonijos iš savo metropolijų paveldi institucijas, biurokratines praktikas, politikos ir edukacijos standartus, o svarbiausia – taisykles ir vertinimo kriterijus.

Todėl ir peršasi mintis, kad nieko nauja Lietuvoje nevyksta. Mūsų akademinė sistema yra lengvu vakarietiškos terminijos ir naujosios biurokratinės ES frazeologijos vualiu apgaubta sovietinė sistema. Mūsų politinė kultūra yra it ledkalnis, po kurio nedidele antvandenine vakarietiško politinio žodyno ir praktikų dalimi slypi masyvūs sovietinės sąmonės ir pasaulėžiūros pagrindai. Mūsų kultūrinė nostalgija sovietmečiui reiškia tik tai, kad esame kolonijinės arba geriausiu atveju postkolonijinės sąmonės reiškėjai.

Priešnuodis prieš mums primestą ir vis labiau stiprinamą Rusijos informacinę zoną tėra vienas – išsilavinimo ir oprientacijos į Vakarus stiprinimas. Sykiu ir pagarba didžiajai rusų literatūrai bei visai aukštajai rusų kultūrai – beje, neatsiejamai Europos dvasinio palikimo daliai, o ne politiškai eksploatuojamiems jos surogatams.

Views All Time
Views All Time
1533
Views Today
Views Today
1
0 0