„Informacija“ ir „karas“ – seniai vartojami terminai. Informacijos svarba kare turėtų būti visiškai suprantama. Kare, anot garsiojo kinų karo filosofo Sun Tzu, per visą istoriją bet kokio lygmens vadas privalėjo gebėti atsakyti sau į tokius klausimus:

kokia mano misija?
ką veikia mano priešas?
kaip galima nuslėpti nuo jo tą, ką aš darau, ir paveikti jį taip, kad galvotų, jog darau kažką kita?
kur aš pažeidžiamiausias ir ar priešas tai žino?
kur pažeidžiamiausias priešas ir kaip galiu tuo pasinaudoti, kad laimėčiau su mažiausiais nuostoliais?
Kas pasikeitė šiais laikais?

Greitis. Būtina kuo greičiau gauti informaciją sprendimams priimti. Sprendimų priėmimas kadaise trukdavo daug valandų ar net dienų. Dabar reikalaujama nuspręsti tučtuojau, per kelias minutes ar net sekundes. Labai siaurėjo „sprendimų kilpa“ – susiorientuok, stebėk, apsispręsk, veik (SSAV). Tai sukelia didelę psichologinę įtampą sprendėjams ir vykdytojams.

Informacijos karas (IK), tiksliau – informacijos karyba, – naujas terminas, atsiradęs karinėje literatūroje maždaug 1985 m. Nuo tada „informacijos karo“ sąvoka įgavo daug svarbesnę reikšmę.

Diskusijos IK temomis sukelia daug emocijų ir daug kam laužo galvą. Informacinė karyba karinės profesijos akiratyje atsirado kaip karinės technologinės revoliucijos padarinys. Karinė technologinė revoliucija – tai konsensusas, kai sparčiai žengiančios naujosios technologijos atves ne prie evoliucijos, o prie karybos revoliucijos.

Tai patvirtino karinė patirtis Persų įlankoje. Tame kare operatyvinis greitis, ginklų ugnies tikslumas bei našumas, nematomi objektų radarai, sisteminis šokas, ginklai-robotai, ryšiai bei informacijos gausa pralenkė visa, kas buvo praeityje. Ypač pasitarnavo kompiuteriai ir jų mikroschemos. Žinoma, yra skeptikų, kurie vis dar sako, kad karo pobūdis nuo to nepakis.

Tačiau daugelis technologijų, kurios ypač paveikė karybą, iš pradžių nebuvo deramai įvertintos. Pavyzdžiui, 1000 metais balnakilpė, nors ir naudota anksčiau, nebuvo sistemiškai pritaikyta sunkiajai kavalerijai , t.y. riteriams.

1340 m. anglai, naudodami vadinamuosius ilguosius lankus, sunaikino prancūzų riterius Cresy’o mūšyje, o vėliau Prancūzijoje pristatė daugybę pilių. Tačiau brolių Gaspard’o ir Jean Bureau’o pastangomis prancūzai ištobulino artileriją anglų pastatytų pilių nenaudai ir 1420 m. pradėjo jas griauti. XVII šimtmetyje artilerija, pritaikyta laivuose, paspartino laivynų kūrimąsi. Tame pačiame amžiuje prancūzas Sebastianas Vaubanas sustiprino tvirtovių inžineriją, ir pilys bei tvirtovės pasidarė atsparesnės artilerijai. 1860 m. daugeliui karo istorikų žinomi kaip modernios kariuomenės kūrimosi laikotarpis (JAV pilietinis karas).

Nuo 1917 m. pasauliniame kare atsiranda tankai, vėliau lėktuvnešiai, strateginiai bombonešiai, amfibiniai desantai, o 1945 metais – branduoliniai ginklai.

Kaip technologinės evoliucijos tąsa, 1990 m. atsiranda mikroschemos kompiuteriuose, kurios padėjo pagrindus informacinio karo teorijai. Karinė operacija Persų įlankoje ir dabar Afganistane tik sustiprino šią teoriją. Technologijos evoliucija darėsi vis panašesnė į revoliuciją.

Analitikai mato didžiulę IK grėsmę Vakarams, nes Vakarai labai priklauso nuo kompiuterizuotos informacijos. Kartu tie patys teoretikai įžvelgia didžiulį Vakarų pranašumą. Jie teigia esant galimybę sumažinti per karą žmonių aukų skaičių ginkluotuose konfliktuose, bent jau saviškių. Jų nuomone, IK kainuotų pigiau, nes efektyviau būtų naudojami ginklai, kurių reikėtų žymiai mažiau.

IK oponentai šį reiškinį vadina fantazija tų, kurie nori kariauti be aukų, tai yra noru „pyragą suvalgyti, bet jį turėti“. Jie mano, kad karai vis dėlto pareikalaus daug aukų ir materialių nuostolių, ir jeigu pasikliausim vien tik IK, tai galime baisiai nusivilti.

Kiti sako, kad daugelis dar nesuprato IK įtakos visuomenei reikšmės ir kad esame panašioje padėtyje kaip Prancūzija 1871 m., kai, artėjant karui su Prūsija, ji visiškai neįvertino išplėtotų geležinkelių reikšmės karybai.

Buvęs CŽV analitikas Michaelis Vlahosas rašo: „1871 m. prancūzai pralaimėjo karą su prūsais ne todėl, kad buvo neprotingi ar naivūs. Jų kovinė patirtis ir technologija buvo geresnė už vokiečių, bet jų politinis ir karinis elitas visai nepastebėjo geležinkelių technologijos kare galimybių. Todėl prie Sedano jie buvo sužlugdyti prūsų generolo Helmuto von Moltkės paruošto genialaus plano, kuriame meistriškai naudojantis geležinkeliais įgyta nenugalima persvara logistikoje, ir visos karinės pajėgos sukoncentruotos strategiškai svarbiose vietovėse. Įgyvendintas planas labai nustebino prancūzus“. M. Vlahosas tvirtina, kad dabar Vakarai IK atžvilgiu yra tokioje pat padėtyje kaip ir prancūzai Sedano išvakarėse.

Garsusis kinų karo filosofas Sun Tzu prieš 2500 metų rašė: „Pažink savo priešą ir save, tada tavo pergalė bus neabejotina; kai nieko nežinai apie savo priešą, bet gerai pažįsti save, tavo šansai laimėti arba pralaimėti yra lygūs 50/50; jei nepažįsti nei savęs, nei priešo, tai pralaimėsi
kiekvieną mūšį“.

Carlas von Clausewitzas tvirtino, kad informacija kare „yra pats svarbiausias veiksnys“ (tai patvirtino karas Persų įlankoje). Jis taip pat teigė, kad norint laimėti, priešo kariuomenę reikia sunaikinti kovos lauke. Kai kurie ekspertai šiam teiginiui dabar dažnai oponuoja.

Nors sakoma, kad Antrasis pasaulinis ir Persų įlankos karai buvo laimėti pagal C. Clausewitzo principus, tačiau dabar manoma, kad priešo kariuomenės galima ir nesunaikinti, bet per IK ją galima apakinti ir paralyžiuoti. Teritorijos užimti gal ir nereikės, bet reikia priešą priversti vykdyti nugalėtojo valią.

Mongolų karvedys Čingis Chanas perėjo visą Aziją ir pusę Europos meistriškai naudodamasis to meto ryšių technologija ir taktiškai ją taikydamas. Rinkdami informaciją apie priešo pajėgas, jo raiteliai jodavo pirma pagrindinės kariuomenės šimtus kilometrų, informaciją greitomis kurjerių estafetėmis perduodami savo kariuomenės vadovybei. Raiteliai–žvalgai įvairiais būdais mėgino klaidingai informuoti priešą apie savo pajėgų dislokaciją ir siekius. Kad išvengtų žudynių ir miestų deginimo, mongolai mėgindavo įkalbėti gyventojus pasiduoti be kovos.

Tvirtinama, kad mongolai, pasiekę Budapeštą (Vengrija), pajuto, jog žvalgybinės kavalerijos ratas, pasibaigus plačiomsioms Azijos stepėms, labai susiaurėjo. Su Europos kariuomenėmis jie jau būtų priversti kovoti negalėdami manevruoti kaip anksčiau, todėl grižo į Kaspijos jūros teritoriją. Čingis Chano palikuonys buvo vadinami totoriais. Manoma, kad į Europą mongolai nebesiskverbė todėl, kad europietiška žolė skyrėsi nuo plačiųjų Azijos stepių žolės ir kaip pašaras netiko mongolų žirgams.

IK šalininkai Čingis Chaną vadina IK pranašu, kurio metodai inspiravo šių dienų informacinį karą.
Per Antrąjį pasaulinį karą amerikiečiai sugebėjo iššifruoti kodą, kurį japonai naudojo radijo telegramų ir kitoms raštinių komunikacijoms įslaptinti. Tokiu būdu amerikiečiai galėjo ne tik klausytis, bet skaityti ir suprasti žinias bei įsakymus, kuriuos japonų vadovybė transliuodavo padaliniams, dislokuotiems Ramiajame vandenyne. Jie sužinojo, kad japonai ketina koncentruoti pagrindines laivyno pajėgas ties Midway sala, tikėdamiesi iš ten veiksmingiau atakuoti JAV laivyną.

Beje, iššifruota informacija amerikiečių nenustebino, ji atvėrė galimybę pasiruošti istoriniam Midway mūšiui ir sutriuškinti japonų laivyno pagrindą.

Vėliau ir Japonijos laivyno vadas admirolas Isoruko Yamamoto tapo iššifruoto kodo auka. Amerikiečių karo aviacija sužinojo jo kelionės grafiką ir nutarė jam surengti pasalą. Pats prezidentas D. Roosveltas tą planą turėjo patvirtinti. Amerikiečių lėktuvų eskadrilės tykojo debesyse I. Yamamoto lėktuvo, atvykstančio inspektuoti vienos japonų karinės bazės Ramiajame vandenyne. Jo lėktuvą numušė. Techniškai pažeistas admirolo I. Yamamoto lėktuvas mėgino leistis, bet sudužo. Admirolas buvo rastas negyvas su rankoje sugniaužtu savo apeiginiu kardu. Tai buvo baisus smūgis Japonijai: I. Yamamoto buvo talentingiausias japonų karybos žinovas ir vadas.

Žinoma, tada šių veiksmų niekas informaciniu karu nevadino, nors informacijos svarba karui neabejojo.
Bet japonai nežinojo, kad jų kodas iššifruotas. Amerikiečių puolimas atrodė esąs atsitiktinis.
Kitas IK pavyzdys: Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių karo laivai „Prinz Eugen“, „Scharnhorst“ ir „Gneisenau“ Lamanšo kanalu iš Prancūzijos Bresto uosto paspruko į Bremeną Vokietijoje.

Minėti laivai švartavosi Bresto uoste, bet negalėjo iš jo išplaukti ir sugrįžti į Vokietiją per Lamanšo kanalą, nes britų aviacija galėjo juos nuskandinti, jeigu tik pastebėtų išplaukiančius iš uosto. Todėl vokiečių elektroninės kovos ekspertai sugalvojo klasikinę informacinę apgaulę: kiekvieną rytą jie transliuodavo trukdymus britų radaro kryptimi, sudarydami neva ryto miglos efektą. Britai susitaikė su šiais „trukdymais“ ir savo radarų ekranuose pradėjo juos priiminėti kaip „ryto rūką“.
Vieną gražų rytą visi trys vokiečių karo laivai staiga išplaukė iš uosto. Kai pagaliau britai juos pastebėjo, buvo per vėlu siųsti lėktuvus.

Vokiečiai, stebint visam pasauliui, Lamanšą prasmuko labai įspūdingai. Tai buvo viena iš didžiųjų Antrojo pasaulinio karo staigmenų, manipuliuojant informacija.

Informacinia karas – plati sąvoka, todėl norėtume ją paaiškinti. Čia derėtų prisiminti gerai žinomą Sokrato posakį: kad vienas kitą geriau suprastume, prieš pradėdami diskutuoti, turėtume susitarti dėl terminologijos.

Kas yra karas? Teigiama, kad tai deklaruotas ar nedeklaruotas susirėmimas tarp valstybių ar nacijų. Galima teigti, kad karas – tai valstybių kolektyvinės valios varžybos ar jos politikos tęsimas kitokiais būdais. Kai kas mano, kad karas – tai politikos bankrotas.

Tokie apibrėžimai priimtini, tačiau reikėtų turėti omenyje, kad ateityje karo, pergalės ir pralaimėjimo sąvokos gali smarkiai kisti.

Neišvengiama globalizacija gali susilpninti lojalumą valstybei ar tautai. Pvz., per internetą tam tikrų interesų ir įvairių tautybių žmonės susidraugauja, ir tarp jų kartais atsiranda glaudesni ryšiai negu su bendrataučiais ar bendrapiliečiais. Patriotizmo ir pilietiškumo sąvokos kinta. Atsiranda tokių, kurie prieštarauja tradiciniam romėnų posakiui: „Saldu, miela ir kilnu mirti už tėvynę“ („Dulce and decorum est pro patria mori“). Kiti ši posakį perfrazuoja. JAV generolas George’as S. Pattonas taikliai pasakė: „…reikia priešą priversti mirti už savo Tėvynę…“.

Dažnai cituojami CŽV direktoriaus Roberto Gateso žodžiai: „Mirčiau už Tėvynę, bet nenorėčiau mirti už „General Motors“ bendrovę“. Heroizmas ir pasiaukojimas nuo Spartos iki šių laikų buvo ir liko karių credo.

Žiloje senovėje žmonės kovodavo, jei priešas kėlė tiesioginę grėsmę jų gyvybei, šeimai, turtui ir miestams. Šiandien žmonės eina į karą dėl abstrakčių politinių ir materialinių interesų. Geros karių algos, proga gauti išsilavinimą, pamatyti pasaulį – dažni motyvai. Bet, žinoma, daug kam tarnavimas Tėvynei vis dėlto yra prioriterinė vertybė.

Jei prisiminsime nesenus karo veiksmus Somalyje, regis, amerikiečiams nebuvo jokios priežasties ten žūti už Ameriką. Tačiau jie žuvo, nes kovojo už draugus ir bendražygius, atsidūrusius pavojingoje situacijoje. Jie buvo pažadėję pavojaus valandą neapleisti ginklo brolių. Politikai visa tai matė per televiziją ir, bijodami visuomenės kritikos, greitai pakeitė savo poziciją. Visuomenė pasibaisėjo matydama ekrane, kaip amerikiečių karių lavonai buvo tąsomi gatvėmis.

Kitas pavyzdys parodo kinų karybos išmintį. Sako, du kinų karvedžiai priešininkai susėda pasikalbėti prieš mūšį. Jie racionaliai diskutuoja, ką vienas darytų vienu ar kitu atveju ir kaip kitas į tai reaguotų, koks yra pajėgų santykis ir galimybės primesti savo valią kitam. Jie keičiasi informacija ir sudaro galimybę vienam kitą įvertinti ir įtikinti savo pranašumu, be reikalo nežudant ir neeikvojant resursų. Dažnai silpnesnis supranta savo blogesnę padėtį ar beviltiškumą ir pasiduoda arba patenkina pranašesnio priešininko reikalavimus. Taip išvengiama kraujo praliejimo. Tai puikus filosofo Sun Tzu aprašytas valios, jėgos ir informacijos darnumo karyboje pavyzdys. Geriausia mūšį laimėti be kovos!
Kas yra informacija?

A. Merriamo Websterio žodyne (1988 m.) radome paprastą apibrėžimą: tai žinių siuntimas ar priėmimas arba pažinimas, įgytas per studijas, tyrimus ir apmokymus; koks nors signalas apie duomenis ir t.t. Šiais laikais atsirado daugiau ir sudėtingesnių informacijos sampratų.

1. Klasikinis teiginys, kad informacija – tai koks nors žinios turinys, idėja, t.y. signalas, siuntėjo siunčiamas priėmėjui. Žinia gali būti perduota žodžiu, simboliu, ženklu; kitaip tariant – visokių pranešimų, instrukcijų, programų esmė ar turinys.
2. Informacija yra ne tik žinios turinys, bet ir visa siuntimo ir priėmimo priemonių sistema; informacijos faksogramos, elektroninis paštas, dokumentacija, raštai, ryšių inžinerija, išdirbis, kaupimas, siųstuvai, priimtuvai kartu su žiniomis sudaro tai, ką vadiname informacija su jos infrastruktūra, t.y. visa informacijos sistema.

3. Informacija yra fizinė materijos savybė, kaip masė ir energija; ryškus pavyzdys: žemės drebėjimas, gėlių puokštė, rūkstantis revolveris, kruvinas peilis, dūmų kvapas. Tuose fiziniuose dalykuose yra labai daug tiesioginės, medžiaginės informacijos. Pasaulis vertinamas kaip milžiniškas kompiuteris, kuris savo dėsniais valdo žemę. Pasak minėto Rytų filosofo, tolimuose žvaigždynuose jaučiamas aido virpesys, kai Žemėje nuo medžio šakos nukrenta lapelis.

Informacijos piramidė
Žemiausiame lygmenyje, – duomenys, faktai;
Aukštesniame lygmenyje – sutvarkyti ir klasifikuoti duomenys bei faktai virsta informacija;

Dar aukštesniame lygmenyje, laikui bėgant įvertinus ir apibendrinus kai kurių duomenų pasikeitimus, informacija virsta pažinimu. T. y. čia atsakoma į klausimus: kas, kur, kada, kaip ir kodėl?
Vėliau pažinimas tampa išmintimi ir tvirtu supratimu.

Išmintis
Pažinimas
Informacija
Duomenys

Reikia paminėti dar vieną sąvoką – tai galia, jėga, pajėgumas. Anglų filosofas Kennethas Bouldingas rašė apie jėgos triumviratą:

1) destruktyvumas– materiali, fizinė, priverstinė jėga, galia;
2) produktyvumas – organizacinė, susisteminta, infrastruktūrinė galia;
3) integruojanti – psichologinė, kultūrinė, ideologinė, beveik metafizinė galia.

1985 m. 25 metų Kinijos kareivis Šen Veigangas (Shen Weiguang) parašė rašinį tema „Informacijos karas“. Tai buvo keleriais metais anksčiau, nei tie žodžiai pasirodė Vakarų karinėje literatūroje. Šių žodžių kombinacija įgavo didesnę prasmę negu abu žodžiai atskirai. Vėliau kinų karinis žurnalas „Jiefangjung Bao“, cituodamas amerikiečių analitiko James Adams’o knygą (1998 m.) rašė: „Būsimajame pasauliniame kare kompiuteriai bus ginklai, o frontas bus visur“. Toliau žurnalas rašė: „Kruvinus karus pakeis konkurencija ir konfrontacija dėl informacijos kontrolės… pats geriausias ginklas – tai informacija. Informacija gali būti panaudota prieš oponento stebėjimo–atpažinimo bei informacijos sistemas aktyviai jas puolant arba nuo jų ginantis. Informacija galima naudotis trumpai arba ilgą laiką, ja galima pasinaudoti tuojau arba po tam tikros inkubacijos periodo“.

Taigi informacinis karas (IK) gali būti apibrėžtas kaip veiksmai, kurie sunaikina priešo informacines sistemas arba jomis manipuliuoja, kartu aktyviai saugodami savąsias. Tai vienas iš keleto galimų apibrėžimų. Į IK sąvoką įeina daugybė koncepcijų, kurios ją gerokai komplikuoja.

IK komponentai ir kryptys:
1. informacija apie operatyvinį saugumą;
2. psichologinės–civilinės operacijos;
3. karinių planų, veiksmų ir technikos maskavimas;
4. elektroninė kova;
5. fizinis priešo, ryšių mazgų ir infrastruktūros sunaikinimas;
6. kibernetinė informacija – defenzyvinė ir ofenzyvinė – ta, kuri glūdi kibernetinėje, kompiuterinėje erdvėje, tai, kas naujausia.

Kuo gi IK skiriasi nuo įprastinės karybos, jeigu ir IK erdvėje kovojama ir naikinama priešo įranga bei personalas? Tuo, kad įprastinėje karyboje informacija pasitelkiama tam, kad būtų galima lengviau sunaikinti priešo pajėgas tiesioginiu būdu, tai yra jį subombarduojant, paskandinant ar nukaunant.

IK informacija gali būti taip operatyviai suplanuota, kad paveiktų priešo pajėgumą ir sugebėjimą sėkmingai naudotis savo paties informacija. Visai nebūtina fiziškai sunaikinti priešą ar jo įrangą. Fizinio sunaikinimo veiksmus, esant reikalui, galima susieti su informacijos turinio manipuliavimo ar paneigimo veiksmais. Tada galima sakyti, kad vyksta tam tikra įprastinio karo sąveika ar kombinacija, t.y. informacinis karas.

Pavyzdys – pirmasis Bagdado (Irakas) bombardavimas. Iš pradžių atskrido radarui „nematomi“ F-117 naikintuvai. Priešlėktuvinės radarų valdomos pajėgos šaudė į orą nematydamos taikinių. Po to atskrido nepilotuojami lėktuvai – „tranai“–robotai, kuriuos radarai jau galėjo „matyti”, bet nežinojo, kad tai tik robotai. Atidengė visą radarų kontroliuojamą ugnį, šaudė iš kiekvieno vamzdžio. Tada atskrido lėktuvai su radarus medžiojančiais didelio greičio priešradariniais šaudmenimis ir sunaikino daugumą Irako priešlėktuvinių radarų.

Taip vyksta įprasto ir informacijos karo sąveika ar jų veiksmų integravimas. Manipuliuojama priešo supratimu apie situaciją. Taip norima priešą kuo labiau suklaidinti. Analogiškų pavyzdžių galima rasti ir kombinuotuose, pavyzdžiui, ekonominio ir įprasto karo veiksmuose.

Pavyzdys – Jungtinių Tautų deklaruotos sankcijos, kaip ekonominio karo aspektas draudžia kokiam nors kraštui importuoti ar eksportuoti kokias nors prekes ar resursus, pavyzdžiui, naftą. Tačiau jeigu priešas nepaiso ekonominių sankcijų ir bando įvežti naftą laivu, tai tas laivas gali būti nuskandintas įprastiniais kovos būdais. Karo laivai nuskandina naftos tanklaivius. Ekonominis karas, kaip ir informacinis, retai kada vyksta atskirai, dažniausiai – integruotai su įprasto karo veiksmais.

Visos karinių veiksmų formos praktiškai labai retai būna pavienės.
Kas yra informacinio karo kariai?
Tai:
1) hakeriai – dažnai jaunuoliai, linkę kelti sąmyšį;
2) grupuotės – kriminaliniai elementai, teroristai, narkotikų prekiautojai, finansiniai sukčiai;
3) valstybės, nacijos – jų karinės bei žvalgybinės organizacijos.

IK kariai vadinami hakeriais, kibernetiniais teroristais, taip pat informacinės apsaugos kariais, kurie kovoja su hakeriais ir kibernetiniais teroristais. Hakeris gali įlįsti į asmens elektroninį paštą, jeigu žino kokio nors vartotojo slapyvardį, ir pradėti tikrą IK ne tik prieš tą asmenį, nes agresyvus hakeris žino daug rafinuotų triukų, apie kuriuos paprasti vartotojai net nenumano. Jis gali naršyti internete nepaisydamas nei valstybių, nei sienų, nei kontinentų. Hakeriai yra nelyginant sektantai, išsigalvojantys įvairiausių triukų, galintys sukelti netvarką, sąmyšį ir pridaryti daug žalos sunaikindami duomenų bazes bei manipuliuodami programomis.

Valstybės kontržvalgybai su jais labai sunku kovoti, nes jie – neordinarios mąstysenos žmonės, jiems patinka suirutė. Tokių žmonių beveik nerasime visuomeninėse tarnybose, nes jų mąstysena yra kitokia. Nors yra atvejų, kai hakeriai buvo pagauti ir priversti ar patys sutiko tarnauti įvairių valstybių kontržvalgyboms, atsisukdami prieš savo buvusius kolegas, kitus hakerius, tuo būdu išpirkdami kaltę už padarytus prasižengimus.

Ką gali padaryti hakeriai, kibernetiniai teroristai ar informacinės apsaugos kariai?

Hakeriai, naudodamiesi internetu ir analizuodami internate esančius duomenis, kartais gali prieiti net prie įslaptintų, pavyzdžiui, atominių jėgainių apskaitos ir išsiaiškinti jų pažeidžiamumą. Jie gali nustatyti, kur kaupiamos ir perdirbinėjamos reaktyvios branduolinės medžiagos. Gali atkurti apsaugos personalo profilį, vardus, adresus ir net fotografijas, sužinoti įmonių ir instaliacijų silpnąsias puses. Taip pat gali įvertinti vietinės bendruomenės greitosios reakcijos priemonių netobulumus arba procedūras nelaimės atveju ir tuo pasinaudoti.

Kibernetiniai teroristai gali įsiveržti į maisto produktų gamyklą ir pakeisti gamybos proceso programas iš toli, net nebūdami gamykloje. Tokie teroristai gali paslėpti keletą kompiuterizuotų bombų mieste, gatvėje. Jei viena bomba atrandama ir padaroma nekenksminga, t.y. nustoja sąveikavusi, tai visos kitos bombos sprogsta.

Kibernetiniai teroristai galėtų sutrukdyti bankų operacijas ir finansinių biržų veiklą. Efektas gali būti destabilizuojantis. Teroristai gali įsiveržti į oro ar geležinkelių kontrolės sistemas ir lėktuvų sensorius ir taip išprovokuoti lėktuvų avarijas.
Kibernetiniai teroristai gali pakeisti formules vaistų gamyklose ir apnuodyti daugybę žmonių, paveikti dujų ir elektros tiekimo srautų kontrolę ir padaryti milžiniškų nuostolių.

Civilizuoti kraštai yra visiškai priklausomi nuo kompiuterių, dėl to labai pažeidžiami. Todėl europiečiai supranta, kodėl ir kam taip reikalingos JAV antiraketinės sistemos.

Kibernetinės karinės operacijos gali įdiegti nesusivokiančiam oponentui „refleksų kontrolę“, priversti jį perprasti specialiai paruoštą informaciją, kuri nuteiktų jį daryti visai racionaliai atrodantį, tačiau iš tiesų klaidingą sprendimą arba imtis veiksmų, naudingų oponentui.

Antrojo pasaulinio karo metu sąjungininkai pietinės Prancūzijos pakrantėje buvo išmetę žmogaus lavoną su karine uniforma, su planais ir dokumentais. Juose – klaidingai nurodyta sąjungininkų invazijos vietovė. Tuo būdu buvo siekiama, kad vokiečiai koncentruotų savo pajėgas kuo toliau nuo tikrosios invazijos vietos. Šiandien tokie dalykai įmanomi kibernetiniais būdais – kompiuteriais.

IK siekiama užverbuoti žmones, tiesiogiai dirbančius su informacija ar ryšių sistema iš priešo organizacijos vidaus. Jie galėtų pakeisti techniką ir aparatūrą transporto metu arba įdiegti kokį nors piktybišką kodą ar virusus; elektroniškai atakuoti įvairius ryšių sistemų sąlyčio taškus, sensorius ir komponentus, kurie teikia duomenis kitoms sistemoms; panaudoti profesionaliai pajėgius agentus ar kriminalistus, teroristinius hakerius, kurie degraduotų, naikintų ar kitokiais būdais destabilizuotų priešininkų ryšių sistemas.

Kibernetiniame kare bus naudojami robotai, kurie gali į sistemas įdiegti programas arba „kirminus“, galinčius tiesiog fiziškai ir destruktyviai paveikti priešo sistemas.

Dar vienas pavyzdys – Trojos arkliai (graikai paslėpė savo karius mediniame arklyje, kurį trojėnai įsitraukė į apgultą miestą. Atėjus laikui, kareiviai išlindo iš arklio ir atvėrė miesto vartus). Panašiai galima įmontuoti slaptas programas arba virusus į kompiuterius, parduodamus kokiai nors šaliai. Juose galima atitinkamu laiku aktyvuoti ir sunaikinti priešo kompiuterines sistemas.

IK teigiami požymiai:
1) įsibrovimas kainuoja pigiai; reikia tik sugebėjimo ir priėjimo prie tinklų;
2) valstybių sienos neturi reikšmės: hakeris gali būti net kitame žemyne.

Sunkumų įvertinant žmonių savimonę ir suvokimą kelia naujos technologijos, kurios atskleidžia dideles galimybes klastoti. Jas sunku atpažinti bei suvokti net IK kariams. Metamas iššūkis valstybių žvalgyboms – sunku atskirti sabotažą nuo atsitiktinumo, nustatyti, ar kas nors iš viso yra sutrikę; reikia sudaryti tarpvalstybines kooperacines sutartis su kitomis institucijomis, kaip kovoti su kibernetiniais teroristais, nes mažai žinoma apie priešo intencijas ir galimybes. Sunku įtikinti visuomenę ir valstybę, kad apskritai toks pavojus gresia ir kad reikia imtis savigynos priemonių.

IK pajėgos gali padaryti žalos: hakeriai, naudodami savo šniukštinėjimo įrankius, gali, pavyzdžiui, užfiksuoti 128 pradinių klavišų paspaudimus ir tuo būdu pavogti įėjimo slaptažodį ir įėjimo procedūrą. Taip keletą kartų atsitiko JAV, Meksikoje ir Prancūzijoje.

IK yra ne tik telefonų centrinės stoties užpuolimas ar bombardavimas, bet ir jos programų, įrangos sunaikinimas. Jų apsaugos sustiprinimas ar centrinės telefonų stoties apsauga taip pat yra informacinis karas.

Yra tiesioginis ir netiesioginis IK.
IK galima panaudoti strateginiam puolimui arba taktiniam trukdymui, panašiai kaip kovos lėktuvus. Netiesioginis IK – oponento informacijos pakeitimas įdiegiant kokį nors fenomeną ar reiškinį į jo sistemą, kurią jis turi stebėti ir analizuoti. Elektroninė kova, kurioje silpninamas oponento pajėgumas tiksliai suprasti ir nustatyti to fenomeno reikšmę, vadinama netiesioginiu IK. Pavyzdys – trijų Vokietijos laivų pasprukimas iš Bresto uosto.

Tiesioginis IK – tai oponento sąvokos ar suprastos situacijos pakeitimas, netrukdant jo žvalgybos sensorių ar analitinių procesų bei priemonių. Pavyzdžiui, per IK agentą galima pakeisti adresų etiketes ant siuntinių, kurie svarbūs logistikos sistemoje – tai jau tiesioginis informacinis karas. Arba pakeisti kablelį žinutėje „Sušaudyti, negalima paleisti“ į „Sušaudyti negalima, paleisti“.

Kaip apsiginti nuo hakerių ar kitų IK praktikuojančių pajėgų?

Kontrpriemonės turi būti inicijuojamos pačios valstybės, visuomenės, t. y. verslo, pramonės ir valstybės institucijų. Pirmiausia reikia sąžiningai ir tikslingai įvertinti savo sistemų pažeidžiamumą. Valstybė turi inicijuoti įstatymus, technologijos institucijos turi kreipti dėmesį ir tyrimų darbą, teisėsaugos institucijos, policija, ginkluotosios pajėgos turi integruoti IK metodikas į savo operatyvinius procesus, strategijas ir doktrinas. Visi turi susitelkti prieš naują XXI amžiaus pavojų.

Įslaptinimas – tai labai brangiai kainuojantis ir limituojantis apyvartą procesas. Kai kurie svarbūs tinklai ir programos yra įslaptintos. Svarbu atsiminti, kad priešas gali rasti būdų įslaptintą informaciją pralaužti ir iššifruoti.

Pasiklausymas ir įrašinėjimas gali suteikti daug informacijos sekant hakerius, bet taip pat sukelia problemų, nes valstybės piliečiai pradeda nebepasitikėti pačia valstybe, kuri pažeidžia asmens privatumo teises ir laisves. Įsiveržimas į piliečių ir verslo privačius duomenis bei komunikacijas yra vienas iš opiausių argumentų prieš IK apsaugą.

Kai kuriomis vakarietiškomis prielaidomis abejojama. Buvo manoma, kad priešas negalės realizuoti plataus masto atakos prieš vakarietiškus ryšių tinklus, nes tie tinklai turi daugybę lygiagrečių linijų ir daug būdų perduoti informaciją. Kyla vis daugiau abejonių, kuriomis keičiamos tos prielaidos informacinio karo kontekste ir kuriame priešas yra pasiryžęs naudoti IK kaip puolamąjį ginklą, visai nesiskaitydamas su priemonėmis ir globalinėmis pasekmėmis, kaip tai daro teroristai.

Informacinė karyba – tai žaidimas šachmatais. Skirtumas toks, kad tas, kuris turi IK persvarą, mato savo ir oponento figūrų išsidėstymą, o oponentas mato tik savo paties situaciją, dėl to priverstas žaisti aklai. Tokioje padėtyje buvo atsidūręs Irako diktatorius Sadamas Huseinas 1990 m. Persų įlankos kare, kada jo ryšių sistemos, logistika bei žvalgyba buvo sunaikintos, iš dalies pritaikius IK metodus.

Dabar daug Vakarų šalių plečia savo IK pajėgas. JAV ginkluotosios pajėgos jau turi keletą IK centrų, kur kuriamos naujos galimybės apsiginti nuo užpuolimų, taip pat sukurti savas pajėgas, kurios galės vykdyti Vakarų karinę strategiją IK priemonėmis. Tačiau yra daug karinių ekspertų, kurie ragina nepasiduoti stebuklingų naujų technologijų, žadančių greitą pergalę be žmonių aukų, pagundai.

Svarbu gerai parengta IK filosofija, jos teorijos ir metodikos pritaikymas prie naujų technologijų valstybės ir visuomenės gyvenime. Laimės tos valstybės ir visuomenės institucijos, kurios savo veikloje gebės pritaikyti IK metodus.

Vis dėlto. žmogus ir jo savitvarda liks pagrindiniu faktoriumi IK kare, nes žmogus turės kontroliuoti situaciją, ją suprasti, išlaikyti psichologinę pusiausvyrą labai greitai besikeičiant kovinei padėčiai, jausti didelę atsakomybę už priimtus sprendimus.

dr. Algirdas V. Kanauka
kpt. Arūnas Alonderis

Views All Time
Views All Time
2977
Views Today
Views Today
1
0 0