Perfrazavus vokiečių filosofo F.Nyčės esė “Apie istorijos žalą ir naudą”, kurioje mąstytojas kalbėjo apie istorijos vaidmenį žmonijos gyvenime, pavadinimą ir norėčiau pradėti savo pamąstymus apie cenzūrą.

Ar išties ji padeda išvengti begėdystės, melo, orumo pažeminimo ar visuomenės moralės degradacijos? Kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, cenzūra ir istorija F.Nyčės samprotavimuose turi daug bendra.

Filosofas gėrisi idilija

Pateikdamas istorinėje nežinioje skendinčios karvių bandos vaizdą, filosofas gėrisi ta idilija, kurią šiems gyvuliams suteikia užmarštis ar nežinojimas to, kas jie yra. Egzistuoja tik konkretus momentas: laukas, žolė ir lengvas vėjelis, švelniai glostantis nerūpestingai žolę ėdančias karves.

Kitaip tariant, užmarštis ar nežinojimas, F.Nyčės manymu, yra palaima, kurią istorikai iš žmonių begėdiškai atima. Kitas XIX a. vokiečių mąstytojas fenomenologas E.Huserlis, panašias idėjas bandė grįsti sakydamas, jog praeities ir pasaulio pažinimas turi vykti nesąmoningai, t.y. atjungus sąmonę (esą reikia susikoncentruoti tik ties savimi), nes perteklinė informacija, užgriūnanti paprastą žmogų, tam tik trukdanti.

Šiuos vokiečių filosofų samprotavimus, tiesa, netiesiogiai dažnai girdime priekaištuose žurnalistams, kurie be saiko kaltinami kišimusi į politikų asmeninį gyvenimą, įvairių socialinių negerovių viešinimu, t.y. piliečių sąmonės drumstimu. Juk be tokios informacijos viskas atrodytų kitaip, kaip kad buvo sovietmečiu, kai visuomenė lyg kūdikis buvo atskirta nuo socialinio gyvenimo negandų, o kartu ir nuo atsakomybės, nes visą galią turėjo tik valdžia.

Nuo valdžios priklausė viskas, kas vyksta valstybėje bei tai, ką žmonės sužinodavo iš spaudos. Totalitarinės valstybės situacija labai primena tą F.Nyčės aprašytą idiliją. Ne veltui šis filosofas buvo taip mėgstamas A.Hitlerio, nes pastarasis gerai suvokė, kokią naudą visuomenės nežinia (ar žinojimą pakeitęs melas) gali duoti diktatoriškų ambicijų turintiems niekšams.

Kita problemos pusė

Nežinojimas dažnai yra pagrindinė visuomenės silpnumo, negebėjimo priešintis valdžios uzurpatoriams, priežastis. Vis dėlto egzistuoja ir kita problemos pusė, kadangi susiklosčius tam tikroms politinėms, socialinėms ar kitokioms aplinkybėms visuomenė pati pasineria į nežinią, t.y. pradeda kratytis atsakomybės: juk kartais taip malonu tikėti tuo, kuo norisi tikėti.

Tad nuo šio blogio nėra apsaugoti ne tik prastai išvystytą socialinę struktūrą turintys nuo agrarinės praeities besivaduojantys sociumai, bet taip pat ir pakankamai pažangios, miestietiška kultūra persisėmusios, piliečių bendruomenės. Tai liudija Vokietijos pavyzdys 1933 m. Faktai byloja apie tai, jog visur reikia siekti stoikų taip labai išaukštinto saiko.

Informacija negali būti ribojama

Šis principas – labai svarbus tiek politinei kultūrai, tiek visuomenėje skleidžiamai informacijai. Pastaroji negali būti ribojama dėl politinių, ideologinių, socialių ar kitokių motyvų. Tačiau privalu paisyti fundamentalių žmogaus teisių ir laisvių principų. Labai dažnai, ypač pokomunistinėje erdvėje, būtent laisvas žodis yra viena svarbiausių priemonių, ginant viešąjį interesą.

Todėl nenuostabu, kad politikai, bandantys įtvirtinti savo diktatą, pirmiausia imasi cenzūros stiprinimo. Tai daroma įvairiomis priemonėmis. Vienur griebiamasi žiniasklaidos (visų pirma televizijos ir radijo) faktinio suvalstybinimo ar valstybės kontrolės įvedimo. Kaip tik taip įvyko Rusijoje, kai valdžioje atsidūręs V.Putino režimas ėmė persekioti opozicinius žurnalistus iš pradžių kanale NTV, o vėliau ir kituose, kol jų balsas nustojo būti girdimas daugumos Rusijos gyventojų.

Dar vienas būdas

Tose pokomunistinėse valstybėse, kur pilietinė visuomenė sąlyginai tvirtesnė, buvo bandoma eiti kitu keliu. Vienas jų – savicenzūra. Iš pirmo žvilgsnio tai – išties pažangus dalykas, kai žurnalistai patys nusistato neskelbtinos informacijos kriterijus. Tačiau tokia situacija kelia ir nemažai pavojų. Jie visų pirma pasireiškia tuo, kad steigiama daug kontroliuojančių institucijų.

Pastarosios gali būti sudarytos tiek iš žurnalistų, tiek iš “pilietinių organizacijų” atstovų. Tik kyla klausimas, kam tokios “pilietinės organizacijos”, pavyzdžiui, Lietuvoje iš tikrųjų atstovauja: visuomenei, ar grupelei, ginančiai tik savo savanaudiškus interesus, dangstomus kilniais tikslais ir šūkiais? Kas gali suteikti tai grupelei teisę spręsti už visą visuomenę?

Tai prieštarauja tiek sveikam protui, tiek pačiai etikai. Tokios institucijos galėtų nustatyti tik tam tikros informacijos pateikimo formas (bet jokiu būdu ne jos draudimą), ypač per teroristinius išpuolius, kai nuo informacijos gali priklausyti įkaitų gyvybė.

Didžiausias pavojus – per platūs tokių institutų įgaliojimai, kurie suteikia teisę net bausti ar daryti ekspertų išvadas. Tokių išvadų, susijusių su neskelbtina informacija, patikimumas kelia didelį susirūpinimą, visų pirma dėl jų objektyvumo.

Tuo tarpu suteikiama teisė bausti apskritai sunkiai suvokiama. Šiuo atveju nederėtų spekuliatyviai remtis “tarptautine praktika” (kai stinga sveiko proto argumentų, ja dažnai bandoma pateisinti net patį absurdiškiausią nutarimą), o prisiminti, jog tai – išimtinai teisminės valdžios prerogatyva.

Rafinuotesnė forma

Kitais žodžiais tariant, atsakomybė – neišvengiama, tačiau šią sferą kontroliuoti gali tik teismas, o ne nuo besikeičiančių politikų valios priklausomos komisijos, komitetai ar kitokios posovietinio “glavlito” atmainos. Situacijos, kai spaudą kontroliuoja ne vien teismai, bet ir kitos “kompetentingos” institucijos, kitaip nei cenzūra nepavadinsi. Tai, be jokios abejonės, rafinuotesnė cenzūros forma, bet pati jos prigimtis nuo to nesikeičia.

A.Smetonos režimo laikais net ir opozicinė spauda turėjo tam tikrą galimybę kritikuoti, tačiau šiai kritikai buvo palikta nedidelė erdvė, turėjusi sudaryti laisvės regimybę. 1935 m. spaudos įstatymas numatė, jog Vidaus reikalų ministerija “valstybės ar tautos saugumo sumetimais” tvirtina ir nušalina leidinių redaktorius, uždraudžia skelbti bet kurį straipsnį, konfiskuoja bet kurį spaudinį, laikinai sustabdo arba ir visai uždraudžia bet kurį laikraštį, žurnalą. Juk tokia padėtis nekėlė abejonių dėl cenzūros viešpatavimo, tačiau kai priemonės yra subtilesnės, tada tai vadinama “pažangia praktika”.

Jokios “pažangos” čia nėra, nes tiek valstybės vykdoma atvira cenzūra, tiek savicenzūra, kuriai netiesiogiai įtaką daro valstybė yra blogis, trukdantis pilietinės visuomenės kūrimuisi. Juk šių dienų Rusijoje taip pat joks cenzorius iš anksto neskaito publikacijai parengtų žurnalisto straipsnių.

G.Pasko atvejis

Tačiau žurnalistas žino, jog V.Putino politiką kritikuojantis straipsnis sąlygos išmetimą iš darbo arba net teisminį persekiojimą, kaip kad įvyko, pavyzdžiui, su G.Pasko. Ekologinėmis temomis rašęs žurnalistas buvo apkaltintas šnipinėjimu, kadangi valstybei nepatiko tai, jog jis atskleidė faktus apie kariuomenės daromą žalą unikaliai Tolimųjų Rytų gamtai.

Panašių atvejų Rusijoje yra gana daug. Dauguma jų galiausiai baigiasi žurnalistų įkalinimu bei vėlesniu jų išteisinimu. Vis dėlto tai verčia rašantį žmogų labai rimtai pagalvoti, ar jo rengiamas straipsnis neužrūstins visagalių politikų, tad čia ir ima veikti savicenzūros mechanizmas.

Deja, dažnai ir pati visuomenė linkusi idealizuoti tuos laikus, kai viešpatavo sovietinis “glavlitas”. Juk ji tada buvo apsaugota nuo išties nemalonios socialinės bei kitos informacijos apie realią valstybės padėtį, t.y. nuo atsakomybės už jos likimą.

Pasaulis atrodė aiškus ir paprastas, o rytdiena – garantuota. Gi atsakomybė silpnai visuomenei yra didžiulis išbandymas, kurio ji intuityviai kratosi, norėdama sugrįžti užmarštin ir ramiai, kaip F.Nyčės aprašyta banda, ėsti žolę.

Views All Time
Views All Time
1265
Views Today
Views Today
1
0 0